Lapkričio veranda. Iš duobės

Rūta Oginskaitė 2014 11 25 Menų faktūra
Lapkričio veranda. Autorės nuotrauka
Lapkričio veranda. Autorės nuotrauka

aA

„Barboros" spektaklio pradžioje Barbora į avansceną iškyla lyg iš po žemių. „Baltos drobulės" Antanas Garšva ir kiti to spektaklio gyventojai taip pat į sceną kyla, lipa iš po scenos. Iš literatūros - į teatrą. Iš menininko vaizduotės - į žiūrovo realybę. Suprantu, kad Jonas Jurašas su scenografais tiesiog naudoja modernią Kauno dramos mašineriją, o gyvenimas apkaišo mizanscenas savom prasmėm, daro savus simbolius. Iš istorijos duobės - į dabarties kaltūnus. Iš nutolusio laiko - į esamąjį. Kaip tu šiandien atrodai, šmėkla iš atsiminimų?

Ta mizanscena - kai personažas palengva iškeliamas, kad veiktų tame pačiame lygyje su kitais - atsikartoja parodose, knygose, koncertų salėse, gatvėse, kavinėse, virtuvėse, svetainėse, verandose, kur tik sulendam paūturiuoti. Įdomiau gyventi ne vien su dabar tave supančiais, bet ir su tais, kurie išėjo, o liko, o veikia, o traukia ir netgi atrodo ypatingesni, nei mes šiandieniniai.

Informacijos klišės pasidarė įprastas, nebekliūnantis reiškinys, bet - ačiū Rasai Paukštytei - iš vienos eilutės pasilinksminom. Ji garsiai paskaitė frazę, kuri jau atrodo kaip ne vieną kartą gertas alus: maždaug kad „pilkoje sovietinėje kasdienybėje Kazimieras Teodoras Valaitis buvo itin spalvinga figūra". Bet jeigu prie Valaičio pridėsim Vytautą Kalinauską, Rimtautą Gibavičių - visi turėjo dirbtuves tame pačiame senamiesčio kieme; jeigu tame laike matysi ir Vytautą Žalakevičių, Arūną Žebriūną, Henriką Šablevičių, ir kiekvienas bus su sava menininkų kompanija, o rašytojai su nepažabojamu ir neprilygstamu Pauliumi Širviu, o aktoriai, anuo metu varę iš proto vien eidami prospektu, kaip Stepas Jukna, o „Neringos" kompanija su Gorbulskiu, Savukynu, Churginu ir kitais, mažiau garsiom pavardėm, bet ne mažiau smagiais charakteriais, o senieji maestro, iš „anos" Lietuvos, kaip Kipras Petrauskas, žengiantis Basanavičiaus gatve aukštyn nuo senojo Operos teatro namų link, kur buria kortomis žavingoji ponia Petrauskienė, draugaujanti su Vosyliūte-Dauguvietiene, su Vaičiūniene ir kitom gražiom smetoniškos scenos damom, o Aleksandra Staškevičiūtė, o Monika Mironaitė, o - grįžtant prie dailininkų - Augustinas Savickas, Antanas Gudaitis, Vincas Kisarauskas, o fotografai... Toji pilka sovietinė kasdienybė darosi neįžiūrima per tokias figūras, kurių kiekvienas galime privardinti tiek, kad vėl verandos sienos turės išsilenkti kaip Muminuko tėčio memuaruose.

...

Pačios realybės sienos turėjo gerokai išsilenkti, kai parėjo Vito Luckaus figūra. Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje prieš metus, dabar - filmas, didžiulis albumas ir atsiminimų bei įžvalgų knyga, konferencija, diskusija, Vito Luckaus fotografijos centro atidarymas Šiauliuose ir paroda ten, ministro dalyvavimas, televizijos laidos, reklamuojantieji straipsniai ne vien baltuose, bet ir geltonuose puslapiuose (love story, kai nepripažinto talento menininkas žuvo, o mylimoji emigravo ir kruopščiai išsaugojo archyvą), nekalbu jau apie recenzijas ir nesiliaujančius tarpusavio pokalbius po bemiegių naktų, norint suvokti, kas darosi ir kokia iš tiesų buvo ta asmenybė, dėl kurios čia mes visi ėmėme būriais ir pavieniui nerimauti.

Galima apsiverkti, atsiminimų  knygoje perskaičius Tanios Luckienės įžangą: „Aš labai dėkinga gyvenimui, kad kartą, dar 2009 m., man paskambino režisierė Giedrė Žickytė, sumaniusi kurti dokumentinį filmą apie Vitą. Supratau, kad dvidešimt metų laukiau šio skambučio".

Dar labiau apsiverkti traukia nuo vaizdo, kuris Tanios Luckienės-Aldag ir jos jos vyro Howardo Aldago namuose Merilende susiformavo vėliau: Tania peržiūrinėjo Vito nuotraukas, Giedrė Žickytė režisavo, Audrius Kemežys filmavo, Algis Apanavičius įrašinėjo garsą, Gintaras Česonis, kuris vadovauja Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui, dovanojo Taniai Antano Sutkaus „Retrospektyvą", ir „dovanodamas man šį albumą, pasakė, kad Vitas yra ne mažiau vertas tokios knygos ir neatleistina, kad iki šiol Lietuvoje neišleista nė viena jo fotografijų studija". Po to „Vito kūrybos tyrinėjimams" buvo pakviesta ir dr. Margarita Matulytė, kuri atsivežė ir dukrą Juliją, ir visi darbščiai tyrinėjo, tvarkė archyvą, skenavo fotografijas, filmavo, dūzgė. Ir jų pastangų dėka Vito Luckaus paveikslas, jo kūrybos reikšmė taip išaugo visuomenės akyse, kad dabar nieko nei šalia jo, nei už jo Lietuvos fotografijoje nebematyti. Na, nebent dar Antanas Sutkus, kukliai dūsaujantis filme. Du vieninteliai fototitanai. 

O kad kiekvienam menininkui, sugrąžinamam iš praeities, taip pasisektų! Vito Luckaus iškėlimo procesą turėtų nagrinėti ir studijuojantys, ir jau dirbantys kultūros vadybininkai. Reikia išmokti tokio interesų ir veiksmų susiderinimo. Suprasti, kiek motyvų visus dirbusius vežė, skatino, kokių būna ne vien savaime suprantamų, bet ir povandeninio ryžto srovių. Kur perspausta be saiko. Klausinėti, tyrinėti kaip detektyvą, kol patirtis karšta, nes atvejis unikalus ir pavydėtinas.

...

Paprastai, kad iškeltum nugrimzdusįjį į šviesą, toje duobėje murkdaisi be jokios kompanijos ir dar gauni į galvą, jog negražiai pasielgei - portretas kreivas, lūkesčių neatitinka. Dokumentika nuolat yra lūkesčių pinklėse. Kas tik netingi, tiksliai mato, kaip turėjo, kaip galėjo būti teisingai. Esu tikra, kad ir filmą apie Luckų iki Žickytės premjeros savo vaizduotėje savaip kūrė visi, kas jį artimiau ar tolimiau pažinojo. O „Meistras ir Tatjana" pasirašytas tik Žickytės, ir ten... „Luckus visai buvo ne toks!!! Luckaus ten iš viso nėra!!! Iš šito filmo niekas neaišku!!! Jūs, kritikai, per daug diplomatiški". Čia šiek tiek šūksnių iš sužeistų širdžių po to, kai atlėgo premjeros euforija.

Nežinau, koks buvo Luckus, nors mačiau filmą, skaičiau atsiminimus ir ne vienerius metus girdžiu pasakojimus. Filmą žiūrėjau, veikiama jo hipnozės ir manau, kad Žickytė moka dirbti ir žino, ką daro: ji apsiriboja meilės tragedija, kelia jos aistras kone iki operinio lygio, bet - inteligentiškai glamūrine kryptimi. Apie patį herojų jai užtenka išgirsti keletą seniai žinomų mitologinių frazių. Tiek turinio pakaktų trumpametražiam filmui. Gražiam, jaudinančiam etiudui pagal Meistro ir Tatjanos erotines fotosesijas. Filmo 80 minučių trukmė, manyčiau, įpareigoja pastebėti, kokiame laike toji meilės istorija vyko, koks šimtmetis ir dešimtmetis už Meistro ir Tatjanos lango. Iškelti ir laiką iš duobės, Giedre! O laiko kvapas - tikrai ne „makaronai" apie pagalves ant telefonų ir ne užuominos apie KGB ar „KeiDžyBy". Pakabinai tokį šautuvą - ir šauk.

Neblėstanti Sauliaus Šaltenio frazė, kadaise įduota „Jasono" Mamytei ir jautriai ištarta Nijolės Gelžinytės - „Štai ateis Jasonas ir paklaus: o kur parašyta, kad galima..."  Niekur neparašyta ir niekas nežino, kaip galima padaryti dokumentinį filmą. Režisierius daro ir režisierius sprendžia, ir turi tam teisę. Giedrės Žickytės valia pasirinkti: imtis filmo apie Luckų, o padaryti apie jį ir jo žmoną, remiantis tuo, ką ji mato Luckaus nuotraukose. Žiūrinčiųjų valia spręsti, ar tai jiems įdomu, ar paika. Kitas režisierius padarys kitaip. Ir vis tiek, jeigu Luckus tampa filmo tema, niekas neprivalo daryti nei garbės lentos, nei išdėstyti visą gyvenimą ir kūrybos reikšmę nuo - iki.

Viena mano labai gerbiama menininkė ieškojo, „kas galėtų sumontuoti" kadaise gražiai nufilmuotą jos kūrybą. Sakiau, kad žinau, kas gali ne tik sumontuoti, bet ir filmą padaryti - tik, jei sutiksite būti dokumentinio filmo heroje, turite pasitikėti autoriumi, o ne diktuoti , kad jis dirbtų pagal jūsų sumanymus ir supratimus. Čia jau nebe jūs kuriate, o leidžiate kurti savo gyvenimu. Jeigu norite, kad būtų pagal jus - užsakykite, sumokėkite ir reikalaukite. Bet jeigu neužsakote, o tikitės kūrinio - supraskite, kad esate tik spalva jo paletėje, tik natų rinkinys, kurį jis interpretuos.

...

O „Barboros" klausimu tepasisako Hamletas, Aleksio Churgino išverstais žodžiais kreipdamasis į savo tėvo šmėklą:

Sakyk, dėl ko garbingi tavo kaulai

Drobulę baltą perplėšė, dėl ko

Rūsys, kur tu ramybėje ilsėjais,

Pražiojo savo žioklę marmurinę

Ir vėlei išmetė tave čionai?

Ką reiškia tat, jog tu, bedvasis kūnas,

Geležimi apkaustytas perdėm,

Į mėnesienos prieblandą neaiškią

Vėl įžengi, nugąsdindamas naktį,

Ir mums, gamtos pastumdėliams paikiems,

Taip šiurpulingai sukreti vaizduotę

Mintim, kurios nė protas neaprėpia?

Sakyk: ko atėjai? Kas mums daryt?

Komentarai