Yra toks virusas, užkrečiantis pavienius individus, žmonių grupes, gentis, tautas ir valstybes, – išskirtinumo sindromas. Ši dvasios negalia, amžių amžius tarpstanti kasdienybėje, fiziniame pasaulyje pasireiškia „išskirtinėmis” idėjomis ir makabriškais veiksmais, o sukaupusi kritinę paranojos masę, išsiveržia fatališkomis naikinimo akcijomis. Paradoksalu, tačiau ši, be abejonės, galinga energija pati savaime visiškai nekūrybinga. Tai kontrolės ir pritaikymo jėga – užkariavimo, atėmimo, griovimo, naudojimosi gaivalas. Išskirtinumas visais laikais skelbėsi esąs modernus, šiuolaikiškas, pažangus ir išlaisvinantis. „Naujas!” Nors dažniausiai tai būna pamirštų ar ilgai slėptų žinių pritaikymas patogiu momentu, suprantama, pasisavinant atradimo nuopelnus. Arba senų mitų perkūrimas, kaip atsitiko kai kurių religijų „atsiradimo” atveju. Esmė nesikeičia, išskyrus kitus vardus ir pavadinimus. Vadovauti, dalyti, skirstyti, o, svarbiausia, naudoti privalo tie patys. Nesiimu spręsti, kas svarbiau – tai, kas parašoma, ar tai, kas nutylima, tačiau neabejoju: būtent prievarta ir „nepažangiųjų” nutildymas lemia, kad „iškiliųjų” rankose atsiduria didžiuma materialinių vertybių. Norint naudotis, reikia garsiai šaukti, nustelbti kitaip manančius, ištrinti, perrašyti įvykius, datas, sukeisti vietomis pasekmes ir priežastis, tikruosius tikslus ir prasmes. „Iškiliesiems” būtini „žemesni”. Jeigu jų nėra, reikia tokiais padaryti. Šiandien irgi matome labai konkrečius akcijos „darom” pavyzdėlius, o mūsų laikų mokslinė filosofinė literatūra kaip ir geltoniausia laikraštiena (jau nekalbant apie interneto anonimų „išmintį”) sklidina „nuomonių”, studijų, net mokslinių darbų, įrodinėjančių, kodėl vienas ar kitas asmuo, etnosas, religija ar ideologija yra pranašesni, modernesni, šiuolaikiškesni už kitus. Karščiausios kovos, tiek ideologinės retorinės, tiek kruviniausios tikros, verda, varžantis, kieno žiaurumas žiauriausias, kentėjimas skaudžiausias, senovė seniausia, tikėjimas dieviškiausias. Tikslas pateisina priemones, o „priemonės” primityvios, brutalios, padiktuotos nusikalstamo proto. Kas atsitinka, kai veikiama tokiais metodais? Kas sunaikinama, kas užmušama įsikalbėto išskirtinumo dėlei? Ko iš tikrųjų vertas toksai „pateptasis”, kuris atrodo tuo aukštesnis, kuo daugiau aplinkui klūpinčių, jeigu ne amžiams atgulusių? Ir kur veda tokia kryptinga selekcija?
Nebijokite, taip giliai nekapstysiu, pasirinkau „nekaltą temą” – tiktai teatrą. „Rimtus žmones”, ko gero, prajuokinčiau – ką, ir pas jus, teatre, verda kovos dėl išskirtinumo?! Aišku, verda, ir dar kokios! Net „priemonės” panašios, tik iki šiol dar nebuvo šaudoma. Ačiū Dievui, „rimti žmonės” šito neskaitys. Tad kam ir kodėl rašau? Na, kaip ten sakė toksai Krylovas? „Nekaltink veidrodžio, jei snukis kreivas.” O teatras – visuomenės veidrodis. Ar jau nebe?
Tiesiog pasižiūrėjau keletą spektaklių, paskaičiau vieną kitą recenziją, o į rankas kaip tyčia pakliuvo du laiškai – vienos artistės ir vieno žiūrovo…
Abiejuose kalbama apie išskirtinumą, suteikiamą sau patiems (eto tak udobno!). Tokiam „lyderystės stebuklui” įvardyti itin tikslų žodį turi rusai – naglostj, taip tą ir vadinkime – įžūlumu. Vartosiu intarpus rusų kalba ir netgi žargoną, mat „objektas” su rusais šiek tiek susijęs. Isn´t it?
Artistės balsas
Ne mano darbas į laikraščius rašinėti. Ne plunksnos darbininkas esu – neturiu ir pretenzijos juo pasidaryti. Bet negaliu tylėti, negaliu nukęsti nešaukus ir spaudoje tuo reikalu, kurs tik vienas sudaro mano visą dvasios gyvenimą. Tas reikalas liečia ne mane vieną, bet visą tautą. Čia turiu galvoje mūsų teatrą.
Visiems ne paslaptis, kad mūsų teatrą užpuolė koks tai vargas. Dėl jo laikraštininkai miklina savo plunksnas, laikraščiai duoda gana dažnai ir nemažai vietos. Bet visa tai skaitydama jaučiau, kad ir mūsų laikraščiai į teatrą dažnai žiūri, partinius akinius užsidėję. Būna ir dar blogiau: kalbant apie teatrą, plunksna ir laikraščio skiltys būna panaudojamos savo giminei ar artimam žmogui padėti, savąją kompaniją palaikyti, o kitam žmogui įkąsti, paniekinti, kerštą išlieti. O dėl to daugiausia nukenčia Teatras. Teatras – meno kūrybos šventovė. Menas, kūryba, tikroji grožė nesuderinama nei su godumu pasipelnyti, nei juo labiau su kerštu, pavydu ir neapykanta. Kas ateina į Teatrą be meilės, be pasišventimo tarnauti scenos menui – tas Teatro nepakels, bet [jį] nužemins.
Gudrumas ir intrigos gal tinka diplomatams ir politikieriams, bet Teatro šeimynai tas tiek tėra sveika, kiek džiovos bacila plaučiams. Kauno visuomenė tyli, kai intrigų, keršto ir pavydo bacila neduoda mūsų Teatrui išskleisti tų gražių žiedų, kurių pumpurais jau mūsų Tautos atgimimo pavasarį mes turėjome progos džiaugtis ir didžiuotis.
Mūsų teatras jaunas. Jo istorija trumpa, bet graži. Pirmieji mūsų Teatro kūrėjai – geriausi Tautos sūnūs, didžiausi Lietuvos patriotai. Tautos atgimimas ėjo pirmyn, jo žingsnius lydėjo teatras. Kaip berneliui joti į karužę, radastėle pasidabinus, taip mūsų tautos atgimimo kariai savo žygius stengėsi puošti jaunučiais Teatro pumpurais.
O dabar ar jau Teatras nereikalingas mūsų Tautos dvasiai puošti ir stiprinti? Gal mūsų visuomenė nuo Teatro nusigrįžo ir jo nebenori suprasti? Tūkstančius kartų ne! Mūsų visuomenė taip pat myli Teatrą, kaip mylėjo jį prieš 20 metų. Mūsų jaunoji inteligentija, moksleivija ir visa jaunuomenė džiaugsmo kupina pasitinka kiekvieną gražesnį idėjingesnį scenos meno pasireiškimą. Duokime scenoje tikrojo meno, skaisčių idėjų, parodykime mūsų Tautos sielą ir mūsų Teatras pirmosios meilės ugnele degs žmonių širdyse.
Teatras turi būti gyvas kaip pats gyvenimas. Jis turi suburti vienon talkon ne tik vaidilas, bet ir dramaturgus – rašytojus. Visi, susibūrę šiton talkon, turime jausti Tautos sielą – gyvenimo sielvartą ir grožį. Jei to viso nepajausime – tikrojo Teatro nesudarysime. Visi recenzentai ir kritikai turėtų numesti į pečių tas plunksnas, kuriomis rašė ne Teatrui tobulinti, bet savo simpatiją palaikyti arba nesimpatiją nužeminti, arba kokiais kitais asmeniniais ar šeimyniniais motyvais.
Valdžia ir partijos turėtų teisingai suprasti ir neleisti, kad Teatras būtų partinių varžytinių objektas. Jei menas apskritai nepartinis, tai ir scenos menas – teatras negali būti partinis. Ši tiesa, rodos, visiems suprantama, bet ne visų vykdoma. Valstybinis Teatras turėtų būti mūsų scenos gražiausias židinys. Jo priešaky turi būti idėjiniai, autoritetingi žmonės. O kol to nebus, tol tikrojo Teatro neturėsim, nors ir kažin kiek pinigų iš Valstybės biudžeto būtų jam skiriama. Bet mes jau tiek esame kultūringi, kad be Teatro gyventi nebegalime. Teatras turi būti net ir tuomet, jei Švietimo Ministerijai jį suorganizuoti ir nepasisektų. Pati visuomenė pasirūpins, kad scenos menas lydėtų mūsų gyvenimo kovas ir džiaugsmus, kad ramintų ir stiprintų nusiminimo valandomis, kad šauktų į tikrojo meno karaliją, kur meilė ir pasišventimas neduoda bujoti kerštui, neapykantai ir intrigoms.
Ona Rymaitė
Lietuva, 1926, nr. 249
Laiškas žuvėdrų klausimu
Ty vinovat už tem, što chočetsa mne kušatj.
Ivan Krylov
Turbūt ir vėl nereikėtų kreipti dėmesio – dar vienas akmuo į kūdrą – pliumtels ir nurims. Nesubanguos net. Bet kažkaip gėda būti šalia ir matyti, kaip įžūliai, piktybiškai, šizofreniškai kai kas pasiskiria save teisėjais… Gerai sakė dramaturgas Ostrovskis: „A sudji to kto?„
Mieliausiasai,
teatro sezonui baigiantis kažkas man sakė, kad jam sakė, esą tu sakei (na, žinai kaip pas mus…), neva nusišovė Panevėžio teatras…
Negali būti, – pagalvojau, – ką tik mačiau „Žuvėdrą”. Gyvi, atsakingai scenoje partneriaujantys artistai. Neabejingi savo teatrui, dramaturginei medžiagai ir žiūrovams. Gal kiek įsitempę prieš „sostinės publiką”. Pasitikrinau. Iš tikrųjų! Nenusišovė! Tu sušaudei teatrą. Su visu personalu – rūbininkėmis, vairuotojais, valytojomis, su direktoriumi, režisieriumi, artistais ir neišmanėliais žiūrovais, kurie tą teatrą lanko ir kuriems (o siaube!) jis patinka! Prieš atostogas, pasibaigus sezonui, „išleidai į poilsį”. „Vienareikšmiškai išreiškei nuomonę…” Smagu ar ne? Dabar turbūt nesustosi, juk čia kaip fronte – sunku tik pirmą nušauti, paskui jau paprasta. Taiklumas tavo! Jautiesi saugus? Na, žinoma! Jei kas, sulėks „chebrytė” ir apgins tavo „demokratines teises laisvai reikšti savo nuomonę”. Štai toks kazokas malaiziečių orlaivį nupylė, nes mąsto paprastai: viską, kas skraido be jo „pozvolenijos”, reikia numušti. Žmogus labai išlaisvėji, „išvadavęs” visus aplinkui, lieki pats svarbiausias. Aišku, tu – ne kazokas, atakavai tiktai teatrą, dar ir diagnozę kaip koks daktaras nustatei: „Teatras pakrikęs ir pasimetęs”, tokį belieka nušauti… Net pasakei, už ką, – už „komercialumą”. „Bravo, Silva, – visa oktava žemiau!” Šioje kilnaus dosnumo ir labdaringų bankų epochoje šaudyti teatrus už komerciją tiesiog būtina!
Tačiau tikras medikas prieš numarindamas bando gydyti, ligos terapiją konfidencialiai aptaria su ligoniu. Vadinasi, tu greičiau jau teisėjas, nes prieš egzekuciją nuteisei už „nusikaltimą”. Anot tavęs, komercijos tikslais ir „Žuvėdrą” pastatė. Maniau, jie tiesiog mokosi? Jei nori tobulėti, privalai sunkiai dirbti, štai ir dirba žmonės. Ne, pasirodo, ne taip viskas paprasta! Išvilkai juos į dienos šviesą! Iškart supratau – specialistas. Demaskavai. Atsigrūdo į Vilnių varžytis su genijais?! Kuriems velniams čia jų „Žuvėdra”, jeigu vieną jau turime – išliaupsintą ir apdovanotą! Ką nori įrodyti tie panevėžiečiai? Kad gyvi, nepakrikę, kad rimtai dirba, kad sukaupė rezervą būsimiems pastatymams? Pinigų yra, pastatas tvarkingas, žiūrovų turi (gal kam reikia direktoriaus vietos?!). Bent laikinai pajėgūs gyventi savarankiškai – ištiesę ranką nemaldaus „kultūros tarybos”, nepriklausys nuo ekspertų malonės, nesižemins, imdamiesi gėjų ar suicido problemas gvildenti vien todėl, kad tokiai „kreatyvinei krypčiai” negailima pinigų… Blogai. Įžūlūs, savarankiški, nepaklusnūs! Žiū, dar pastatys kokį „Kuprelį”, „Altorių šešėlius”, „Tūlą” ar „Vilniaus pokerį”, Aputį, Granauską, Šaltenį! Ką rašytum tada, kuo kaltintum? Kad užsidarę provincialaus nacionalizmo narvely? Kad neverslūs? Gyvena iš „mokesčių mokėtojų” kišenės? Atitrūkę nuo nūdienos, negriauna sienos tarp scenos ir salės, neaktualūs?
Žinai, nesupratau, ko taip „užsivedei” panevėžiečių „Žuvėdroje”. Na, šiek tiek pakėlei kritikos dūmų uždangą: plastikinis ežeras, ratukai, Mašos čiaudėjimas, invalidas (ar kaip ten?) Sorinas, kaimo bernas Treplevas, „cypsinti” Nina, „džeržgianti” Maša… Rimti „argumentai”! Matau, tamsta susikoncentravęs į „fizines kondicijas”. Ak taip – nėra scenografijos! Ko ten dar nėra? Kostiumai yra? Ar nuogi vaikšto? („Kabo gaublys, režisūra jokia, teatras pakrikęs, pasimetęs ir nusišovęs.”) Gal nėra ko čia ir suprasti, matyt, atėjai jau bardzo znervovanyj? Sprendžiant iš prokuroriškos leksikos, bene būsi įklimpęs itin specialiuose teatrologijos moksluose. Nors… gal toks gimei – tiesiog kritikas, tada jau, kaip sakoma… Nejau vaikystėje tamsta buvai skriaudžiamas?
Žinoma, žinoma, esu tik žiūrovas, teatre lankausi niekieno n eįgaliotas, be jokių aukštesnių tikslų, nevykdydamas šventos misijos, grynai egoistiško smalsumo vedamas – savaime suprantama, nieko neišmanau, tad jokio „pasimetimo” panevėžiečių spektaklyje neradau ir neieškojau.
Atrodo, specialiųjų teatrologijos mokslų daktarai pirmiausia ligą įkalba, o tada „gydo”. Paprastuoju būdu. Medicinoje tokių sutikti nepasitaikė, o štai teatre… Tamsta pats to ėmeisi, ar buvai įgaliotas? Gal sutvarkyti tą reikalą tau patikėjo koks „neformalus visuomeninis judėjimas”? Tiesa, „konsiliumas” įvyko – ligą aptarėte su „vyresniąja kolege”, nustačiusia, kad scenoje „trečiasis sąstatas”. Ar „trečiarūšis”? Suprantama, „pirmarūšio” akimis. Ir iš kokių aukštybių tavo „pirmo sąstato kolegę” aplankė ypatų rūšiavimo galia? Gal yra koks neviešas įstatymas ar „kultūros visuomenė labai prašė”? Bet juk tu tik retransliuoji išmintį, kurios kažkur sėmeisi, ar ne? Šiaip ar taip, lieti pagiežą tave mokė labai kvalifikuoti specialistai.
Man niekada nešovė galvon rūšiuoti. Matyt, be reikalo, juk šitiek kriterijų: simpatiškas – nesimpatiškas, gražus – negražus, savas – nesavas… Galima skirstyti ir pagal ūgį, svorį, giminystę, lytinę orientaciją, „reprodukcines galias ir teises”, paklusnumą, nuolankumą, kvailumą, plepumą, pajėgumą išgerti, talentą apkalboms ir intrigoms… Esi geriau informuotas, sakyk, gal ir į nacionalinius kilmės ypatumus atsižvelgiama gradavimo moksluose? Maža ką teatro festivalių čepsėtojai aptarinėja naktinėse užstalėse tuo metu, kai koks nors Panevėžio ar Klaipėdos teatras kratosi senu autobusu namo, nes rytoj vėl spektaklis, paskui išvyka, gastrolės sostinėje, kur salės prietemoje, tyloje vėl sudundės „vyresniosios kolegės” bosas: „ketvirtas sąstatas.”
Anksčiau, tamsta, regis, bandei dusinti jaunimiečius. Tuos lyg ir ne visus. O Panevėžį – jau „suvisam”. Tobulėji, nes ne vieną Dainių Kazlauską, kuris savo išmone, matyt, pažadino terminatorių, snaudusį tavyje, nukovei, bet visą teatrą. Nors taikinys pirmiausia režisierius, ar ne? Dusint jį reikia dabar, kol neatsistojo visu ūgiu. Paskui įgaus patirties, pritrauks žiūrovų, išgarsės – bus vėlu. Savą publiką jau atsivedė. Kaip drįsta! Nepriklausydamas jokiam klanui! Tiesiog dirbdamas, o svarbiausia – talentingai, su aiškiais, argumentuotais fantazijos blyksniais. Pavojus! Reikia skambint varpais! Čia juk „pašvęstųjų” duona – arkadinų, trigorinų! Kritikų latunskių, jei tokį atsimeni. Kažkokiame Panevėžyje vaidina treplevus, arkadinas, dornus, sorinus ir dar prakaitą šluostosi (anot tavęs) „plastikiniame ežere” suvilgytomis nosinaitėmis! Kam? Vilniuje, dar nepradėjus repetuoti, jau buvo aišku – neišvengiamai gims šedevras. Taip ir įvyko. Tokie daktarų-vertintojų „lemties” burtai. Kodėl tie panevėžiečiai taip dažnai pliaukši per sprandą, mušdami uodus, kurių teatre nėra ir būti negali (išskirtinai taikli tavo įžvalga!). Ir man pasirodė – galėtų pliaukšėti kartais, kai ypač skauda, ir pačiu netinkamiausiu momentu, pavyzdžiui, kai Šamrajevas jau sukaupia drąsą ir tuoj pasakys Arkadinai ilgai gniaužtą paslaptį. Bet pripažink – būna. Žmonių daug, o kandžioja tiktai vieną. Veikiausiai todėl ir nušovei visą teatrą. Juk bet kuriam materialistui aišku: teatruose prakaito užtektinai, bet uodo nė vieno. Faktas kaip ant delno, tad kam tas „plastikas”!?
Taip, tu visiškai teisus: ežeras netikras (žmonės jame plaukioja ant ratukų!), o tiltelio poliai per daug tikroviški – kreivi ir nužievinti, dar kvepiantys medžiu (visai kaip gyvenime). Matai, tiltelis ką tik pastatytas specialiai Kostios Treplevo spektakliui. Darbininkai suplukę dirbo visą dieną, kaipgi nusimaudęs „nepadarysi šimto gramų”? Tiktai vėl – gyvenime girtumas slepiamas, o štai teatre visaip rodomas. Tačiau argi nesi šito matęs Vilniaus, Kauno „tikram” teatre? Tikra – netikra, dialektinis materializmas, priešybių vienybė turėtų būti tau suprantama…
Tai „gėlytės”. Galėtume iki užkimimo ginčytis apie prasmes, ką autorius, režisierius, aktorius norėjo tuo ar kitu žodžiu, judesiu, intonacija išreikšti. Nepatikėsi, net aktoriai kartais nori išreikšti save! Tą kritikai dar pakenčia, tačiau šiukštu tegul nė vienas nelenda režisūron. Kadaise kažkaip įžūliai nepastebimai į režisūros traukinį įšoko puikūs aktoriai: Borisas Dauguvietis, Andrius Oleka-Žilinskas, Povilas Gaidys, Juozas Miltinis, Jurijus Liubimovas, Olegas Jefremovas, Konstantinas Aleksejevas, Vsevolodas Mejerholdas, Molière´as, po velnių, visų neišvardysi… Štai dabar mėgina Kazlauskas – su neišvengiamom klaidom ir netikėtais atradimais. Ko gi siuntate? Per daug atviras, pernelyg nuoširdus? Ar tai reiškia, kad neturėtų bandyti?! Reikalas tas, kad vis tiek nesusikalbėsim. Tu atėjai teisti. Net jei nėra už ką, vis tiek nuteisi. Pavyzdžiui, už tai, kad žmonės tiesiog dirba.
Man teatras – stebuklas, vykstantis čia ir dabar, tiktai tą vienintelį kartą. Einu į teatrą stebėtis, kartu išgyventi, atpažinti, pasitikrinti nedrąsius savo svarstymus. Ir, patikėk, nebūtina man visko aiškinti. Gali nesivarginti, čia jau mano – žiūrovo – darbas „suvesti galus”, užduoti klausimus ir į juos atsakyti. Kartais surandu netgi tai, apie ką, įtariu, negalvojo nei režisierius su aktoriais, nei pats autorius. Štai čia tu ir prišoki: „Negalima, reikia mąstyti štai šitaip! Matyti taip, o suprasti va kaip!” Kodėl? „Todėl, kad Schopenhaueris …nioliktais parašė štai tą, o Berdiajevas aną (vietinei rinkai cituojamas Leonidas Donskis)”. Bet Balys Sruoga ano amžiaus trisdešimt šeštaisiais manė kaip tik priešingai. Ir Bartoševičius pernai rašė tą patį! „Nesvarbu, Panevėžio teatras labai blogas ir dirba ten „trečias sąstatas„. Kodėl? Reikėtų tai dar įrodyti, pagrįsti, rasti kokių nors argumentų! „Prašom: Arkadina rūpinasi lagaminais, užuot viliojusi vyrus, Nina cypsi, Maša čiaudi, Sorinas – invalidas, ežeras plastikinis, Treplevas – kaimo bernas. Visi muša tuos uodus.” Bet Stanislavskis… „Nesvarbu, Panevėžio teatras blogas, o Vilniaus – geras”.
„Daraguša” (toksai Dauguvietis mėgo šį kreipinį), aš kuriu savo teatrą kartu su jais. Net jei spektaklis netobulas. Štai einu ir man patinka. O ten, kur nepatinka, neinu ir neisiu, nors tu ir išgyrei. O jei mes, „nepašvęstieji”, neisim, tai nebus ir teatro. Jo nebus, jeigu mums nereikės. Va, jeigu tu neateisi, niekas ir nepastebės. Ko gi lendi šitaip neapkęsdamas? Žiūrovui irgi reikalingas talentas. Nežinau, ar jį turiu, bet man įdomu. Ypač jei aktorius gyvas ir stengiasi. Komanda, kurioje visi – visos profesijos, visos amžiaus grupės, visos tautybės (nieko neįžeidžiau?) – lygūs ir gerbiami (taip pat ir kritikai), dažniausiai laimi. Deja, arka-dinų (pagal vyrą Trepleva) ir tri-gorinų (įdomu, kokia tikroji jo pavardė?), na tų, įžymiųjų, garsiųjų (ar išgarsintų?), „sėkmės” paslaptis neretai būna patologinis savanaudiškumas, absoliutus kurtumas kitokiai nuomonei, genetinis defektas, neleidžiantis bendrauti su kitais kaip su lygiaverčiais partneriais, pasąmoninis nesugebėjimas priimti bendrabūvio taisyklių, kurių laikantis ‚,iškilus talentas”, „šventojo meno žynys” gali staiga pasirodyti esąs beviltiška vidutinybė, isteriškai besidangstanti lėkštomis emocijomis, primityviomis būties klišėmis, plėšri ir klastinga, apimta nuolatinės baimės, kad „praras pozicijas”. Ne vienoje savo pjesėje ir apsakymuose apie tai mintijo Antoša Čechontė. „Žuvėdroje” tai tikrai. Galima suprasti aktorių nerimą, apsireiškus naujam režisieriui-statytojui, bet kodėl kritikai taip įsižeidžia? Lyg bijotų prarasti „pirmojo sąstato” pozicijas greta autoriaus, režisieriaus, bufeto vedėjos…
Štai kitos kritikės išminties perlai: „Nėra režisūros, režisūra pakeičiama aktorinių gebėjimų demonstravimu.” Iš tikrųjų, kam reikalingos tos šlykščios, visiems nusibodusios „aktorinių gebėjimų” demonstracijos! Recenziją paskaitei, ir viskas aišku. Anas geras, šitas blogas. O su „gebėjimais” tik daugiau painiavos. Tokie samprotavimai – garsiosios diskusijos „Ar teatrui reikalingas profesionalus dramos aktorius” aidai? O gal tęsinys? Kokia „nekomerciška” diskusija – ką gi veiks tie „skrajojantys profesoriai”, kasmet kepantys po du tris „profesionalių artistų” kursus? „Edukuos” kritikus? Kritikuos „neprofesionalus”? Čia irgi ne problema – labai įžymūs „korifėjai” apie savo kūrinius patys recenzijas rašė. Žinoma, slapyvardžiais prisidengę. Ir tos meno aukštuomenės giminaičiai – broliai, dukterys savo giminę aukštino, aišku, slapyvardžių pavėsyje. Matai, praktika rodo – nieko švento šioje žemėje nėra, net kritika nėra „absoliuti vertybė”, o jau „aktoriniai gebėjimai” iš tikrųjų nieko nesprendžia.
Gilūs minėtos kritikės samprotavimai: „Dėl ko Treplevas nusišauna? Meilės trūko tam, kad gyventų, ar tam, kad kurtų naujas formas? Sunku suprasti, kodėl pirmame veiksme Treplevas statė spektaklį su Nina (kodėl ne antrame?!) – ieškojo naujų formų ar darė tai iš meilės merginai [gal merginai trūko formų?]. …Nebuvo spektaklyje ir scenografijos…” Kelintoje klasėje mokosi ši kritiška mergaitė?
Nuėjau ir į kitą „Žuvėdrą”, kur scenografijos iš tikrųjų nebuvo ir nereikėjo. Būtent „aktorinių gebėjimų demonstravimas” ten ypač svarbus. Svarbesnis negu siužetas, pasakojimo aplinkybės ir pati pjesė. Visaip komplikuojamas, pančiojamas ilgiausiomis pseudoužduotimis: žiūrovų susodinimu, tartum jie nesugebėtų patys atsisėsti į vieną iš penkiasdešimties nenumeruotų kėdžių, paskui nesibaigiančiu tų tipų, pagaliau pasodintų prieš save, stebėjimu, – tai kartojasi gal septintame maestro spektaklyje. Juk neatleistum šito Kazlauskui? Ar „atleistum”? Antro karto nebe? Aš asmeniškai nieko prieš neturiu. Nieko bloga, kad dailininkas visą amžių tapo tuo pačiu koloritu, kad režisierius nuolat varijuoja kartą atrastomis formomis, kad skulptorius, literatas yra atpažįstamas per kilometrą… Jų toksai „tapatumas”. Va, jeigu artistas kartojasi! „Sudirbtum?” O man nieko, aš ir einu žiūrėti tų, kuriuos per kilometrą atpažįstu…Vis dėlto labai norėjau girdėti, apie ką šnabždasi Nina su Treplevu paskutiniame veiksme, nakties scenoje. Norėjau matyti jų veidus, jau net ne prietemoje – visiškoje tamsoje (juk po šios scenos Kostia ir nusišauna). Bandžiau suvokti, ką bendra turi puikių patyrusių aktorių, kurie įkalinti studentų pozicijoje, pusiau improvizaciniai etiudai (man tai priminė grumtynes senovės Koliziejaus arenoje, po jų pagal studentišką ritualą turėtų įvykti „kritusiųjų išgabenimas” – kiekvieno atlikėjo vaidmens aptarimas) ir toli paraštėse likęs Čechovas su, deja, nebaigtu Treplevo spektakliu, kalbančiu greičiausiai apie grynąją, tikrą Kostios suvoktą esmę. Visa kita „Žuvėdroje” – puikiai „išrašytas” kontekstas, kurį Treplevas turi išgyventi nuosekliai, kantriai ir sąžiningai, antraip nebus reikalo šaudyti žuvėdrų. Nuosekliai, kantriai, sąžiningai. Aktoriai taip ir daro, tik štai „sprendimas” nuolat valdingai primena: nepamirškite, mes tik vaidiname. Čia ir dabar. Va, sėkmės vienas kitam palinkėjome, pasiplekšnojome, išsibučiavome prieš veiksmo pradžią – visai kaip „pas Čechovą”. Bet šiukštu nepamirškite: visi čia tik vaidina, kad nevaidina. Štai ir stebime, kaip aktorius išsisuks, nuolatos trikdomas. Nuo to, žinote, atsiranda toks atlikėjo „intelektualinis nervingumas”, tokia išderinta būsena, toks „modernusis jautrumas”. Tai tikra, ar ne? Tikra – jau ir Čechovas paraštėj. O juk šitie puikūs aktoriai gali nuostabiai papasakoti istoriją, gali daugiau. Gal buvo „ne ta diena”? Pasižiūrėti tobulo spektaklio, matyt, reikėjo važiuoti į Torunę. Labai teisingos man pasirodė aktorių pastangos kurti vaidmenį „nuo savęs”, remiantis emocine ir gyvenimiškąja savo patirtimi. Visai nesvarbu, kas tai „atrado” – Koršunovas, vengrai prieš dešimtmetį ar Stanislavskis prieš šimtą metų. O gal Kostia Treplevas kaimo gūdumoje?
Vėl grįžtame: ką Čechovas norėjo pasakyti, apie ką rašė? Gal tas „nuo savęs” ir yra vienintelė prasmė? Tiesiog kiekvienam Treplevui reikia atrasti ją iš naujo? Štai tau ir naujos formos! „Žuvėdras” mačiau gal penkias, ne itin dažnai statoma ši komedija. „Vyresnioji kolegė” matė jų, be abejo, daugiau – bent dešimt ar visą tuziną. Tai štai – panevėžiečių „Žuvėdra” niekuo nenusileidžia nė vienai iš matytų, tarp jų ir tai, visų liaupsinamai. Kvailiausia būtų jas lyginti, sverti. Skirtingi teatrai, artistai, dailininkai, režisieriai, skirtingos erdvės, kūrybinės galimybės, nulemtos skirtingos finansinės politikos… Būtų puiki diskusijų laida – kokį skandalą galima išpūsti! Kaip ir praleido televizija tokią progą sukiršinti, supjudyti? Juk „žurnalistų” vedama diskusija neišvengiamai virstų „nuomonių ringu”, gal pavyktų net išprovokuoti „koridą”, aiškinantis, kuris čia „krūtesnis”?! Per smulku, reitingų „nepasidarysi”. Nekomercialu.
Man visų pastangos atrodo vienodai gerbtinos, nė vieno, net nelabai pasisekusio vaidmens atlikėjo nenorėčiau niekinti ar smerkti. Nėra artisto, nejaučiančio, kada vaidinti jam nesiseka. Žinoma, jeigu jis ne ligonis. Tad, jeigu nori ir sugebi, – padėk, užuot trypęs. Šis rašinys apskritai nenukreiptas nei prieš vieną asmenį. Bandau aptarti procesus, tą „teatrų šaudymą”. Tau atrodo, Lietuvoje jų per daug? Jeigu mane kas labai erzina, aš ten tiesiog neinu. O vieša diskusija galėtų būti prasminga. Su nepriklausomais moderatoriais, pavyzdžiui, studentais „tiksliukais” – fizikais, matematikais, su tų teatrų gerbėjais. Su žiūrovais veteranais, mačiusiais dar „anuos” artistus, anas „Žuvėdras”. Su laisvu šaukimu kviestais žiūrovais – mokytojais, pardavėjomis, darbininkais, kurie dar išgali lankytis teatre. Ogi lankosi! Rengti tokią diskusiją per anksti? „Nuomonė” kol kas nesuformuota? Kas ją formuoja? Kritikos snaiperių „šaudymai”, interneto anonimų lojimas? Ko gero, ir šiai diskusijai vadovauti būtų pasodintas saviškis nuomonės formuotojas, gebantis greta tikrų faktų begėdiškai įterpti absoliutaus melo dažę. Čia irgi „pašvęstųjų” sfera – pas mus ekspertų komisijose su žiburiu nerasi aktoriaus, mat jie „nekompetentingi”. Čia tau ne rusų Stanislavskio premijos, Auksinės kaukės, Kanų Palmės šakelės, Venecijos liūto ar Oskarų beviltiškai atsilikusios žiuri. Čia Lietuva.
Ar ne Zuokas, grįžęs gal iš Tel Avivo, gal iš Niujorko, pasakojo, kaip žydai auklėja savo vaikus. Jei nori išauginti iškilų jauną žmogų, leisk jam suklysti, nepasmerk už pirmąsias klaidas. Labai išmintinga nuostata. Jos laikomasi netgi pas mus. „Saviems” kuriamos išskirtinės sąlygos. Pirmiausia skubama „nusodinti” tuos, kurie „nesavi”, bet talentingi. Tokie pjudomi ilgai, atkakliai, kol susidarys refleksas, kad nuolatos abejotų, nedrįstų, bijotų… Tada „savą” garsenybę sups priešiškoje terpėje skurstančios, baikščios, kompleksuotos, paklusnios, „nesavos” vidutinybės… Juk išskutus aplinkui žolę, ąžuolu gali dėtis net varnalėša. Sakysite, tai jau politika? O gal tolerancija? Tokia „demokratinė”. „Kiek daug meilės aplinkui!” (Tiesiog viską tas Čechovas parašė!) Na, sakykim, politika. Tęstinė, ilgalaikė. Bet vis tiek – fizika ir cheminiai elementai. Nieko daugiau. Kviečiu liudytojais daktarus Dorną ir Astrovą, taip pat Solioną (geri treplevai buvo jaunystėje). Nuo savęs pridursiu: kai kuriose veiklos sferose moterys – tikrai ne silpnoji lytis.
Ką galėčiau pasakyti, jeigu nepriklausoma diskusija vis dėlto vyktų? Labai skirtingos šitos dvi „Žuvėdros”. Džiaugiuosi dviejų teatrų jaunaisiais, pasigalynėjusiais su šia mįslinga dramaturgija – tikra klausimų be atsakymų enciklopedija. Tiktai sunkiai dirbant, keliant sau tokius klausimus, į kuriuos nežinai, ar kada rasi atsakymą, atsiranda prasmė ir savaime išsisklaido kasdienybės rutina. Panevėžio teatras (išskiriu tik todėl, kad atakuojamas būtent jis) matė ir sunkesnių laikų, susidorojo ir ne su tokiais sunkumais. Viskas bus gerai. Ir neužmirškime, kad krizė – nuolatinė teatro būsena, kaskart su džiaugsmu „atrandama” kritikų. Sėkmė, pergalės ir šedevrai pasitaiko rečiau – reikia juos užsidirbti. Ar lengviau klaipėdiečiams, kurių teatro sienas „komerciški” statybininkai kadaise sumūrijo ant senų plytų vietoj gelžbetoninių pamatų! To nebūtų darę, statydami vilą kokiam nors CK sekretoriui. Tačiau teatras – bendras, visų, niekieno turtas, čia galima „prasisukt”, „pavaryt į šalį”. Ak, mielieji – tai taip neįdomu, buka, kvaila, kaip Šamrajevo melas, kodėl neduoda Arkadinai arklių, mat jais tuo metu galbūt veža šieną nuosavame ūkyje. Tą žino Maša, Polina, Dornas, Sorinas… Visi žino, tačiau kalbėti apie tai kažkaip nepadoru, žema… O kitiems įdomu, „pats tas” grynai komerciniame kontekste. „Ant malūno užtvankos blizga butelio šukė – štai tau ir mėnesiena.” Štai ir kontekstas.
Nenuobodus panevėžiečių spektaklis, neperkrautas tuščių pauzių – kuo jos ilgesnės, tuo labiau darosi beprasmiškos (išskyrus ilgiausią, be galo rezultatyvų salono romansą pačiam finale). Negaliu, nenoriu sutikti, kad žmonės žudosi vien iš gailesčio sau. Žinoma, kai kurie ir todėl, bet gal ne Kostia Treplevas? Mes, lietuviai, dideli tų dalykų ekspertai, nes pagal savižudžių skaičių pirmaujame pasaulyje (šį faktą irgi nuolatos džiugiai konstatuoja kritikai). Patyčių, smurto užkankinti gimnazistai, užsienio bordeliams parduotos nuskurdėlių dukterys, jauni prasilošėliai, už skolas gabenantys skrandžiuose kvaišalų prikimštus prezervatyvus, vienatvės aukos, pasijutusios nereikalingos niekam – nei žmogui, nei šeimai, nei Tėvynei… Manote, iš gailesčio sau, iš baimės jie kiša galvas į kilpas, gula po traukinių ratais, nušoka nuo daugiaaukščių?.. Gal nebematė prasmės? Tiesiog pasitraukė, išsinešdami savo tiesą. Gyvieji liko su savąja. Sakoma, kad žmogų nužudžius ar jam nusižudžius, nutrūksta unikalios genų linijos kelionė. Pasitraukiant kukliesiems, nedrąsiems, vyksta ypač kryptinga selekcija…
Turbūt „slidžiausia” Čechovo „Žuvėdros” vieta – Kostios Treplevo pjesės vaidinimas. Iš mano matytų „Žuvėdrų” panevėžiečiai į to spektaklio spektaklyje prasmę įsigilino bene labiausiai. Todėl Ninai (Inga Jarkova, Toma Razmislavičiūtė) nereikia vaipytis, visaip „ieškant naujų formų”, juokinti publikos, demonstruojant saviveiklininkės nepatyrimą. Kokios gi tos „naujos formos”? Kokiais atradimais, šitaip jaudindamasis, Treplevas (Andrius Povilauskas, Marius Cemnickas) ryžosi pasidalyti su „meno žyniais” – žinomu rašytoju ir savo motina, kurios vaidmenų jam galbūt net neteko matyti? Kaimo vienatvėje įkalintam jaunam vyrui gali šauti galvon ir visiškai „nesisteminės” mintys, na, pavyzdžiui, apie Visatos harmoniją. Apie tai, koks trumpas ir laikinas gyvybės kvėptelėjimas žmonėse, liūtuose, kurapkose… ir tuose, „kurių akys negalėjo regėti„. Kokie jie pažeidžiami, priklausomi nuo maisto, šviesos, šilumos, kaip greitai senka jų energija, kaip lengvai juos užvaldo nuovargis, pyktis ir baimė. Kaip trumpą jų laiką nuodija pavydas ir melas. Kaip visiškai konkrečios materialiosios – cheminės, fizinės, elektromagnetinės organizmo struktūros generuoja godulį, geismų siautulius, griovimo instinktą. Viskas tarytum paprasta, mokslo išaiškinta, tačiau kas visa tai valdo? Kas sustabdo ir vėl paleidžia? Kodėl viskas kartojasi ir nesikeičia? Kam visa tai?
Ežeras, pasiutusi mėnesiena ir milijardai mirksinčių pasaulių beribiame skliaute. Žemė su kalnais ir jūromis, su dvaru prie ežero, kur vakarais nuo tiltelio į žvaigždes žiūri Kostia Treplevas. Dekoracija, už kurią tikresnės būti negali. Šitai turi pamatyti mama! Išgirsti žodžius, Kostios užrašytus nakties vėlumoj, po to, kai su šautuvu ant pečių ištisą dieną klajojo lietaus nulytais, vėjo išguldytais rudenio laukais. Nė karto neiššovęs. „Nuo savęs” – kiekvienas vėjo gūsis, kiekvienas belapio medžio krustelėjimas. Štai dabar vasara, mėnesiena – tobula gamtos dekoracija, ir parvažiavo mama! Nuo savęs – apie pradžią ir pabaigą. Apie… Vėliau apie tai, nes dabar girti darbininkai ne laiku paleido dūmų debesis, „publika” šnabždasi apie pledus, skrybėles, kandžiojasi uodai, Polina juokingai dūsauja, Maša visąlaik „ant akių”, motina susierzinusi nuolat spurda, užuot įsiklausiusi į žodžius – puikiai Čechovo aprašytas gyvenimo kontekstas, ryjantis minutes, valandas, metus… Vaidinimas baigtas.
Panevėžiečių spektaklio aktoriai parinkti pagal tipažus, džiugu, kad šis teatras jų turi. Išvadinai Treplevą kaimo bernu. O tau atrodo, jis – salonų liūtas? Negi motina davė jam tiek pinigų? Ar nekilo klausimas, kodėl metė universitetą? Negi Arkadina jį vežiojosi į gastroles, visiems pristatydama: susipažinkite, mano sūnus, jam jau dvidešimt penkeri? Jis ir yra „kaimo bernas”, tačiau įdomus, gilios sielos, protingas. Tokį ir matome – žino, ką kalba ir ką vaidina. Sutinku, Nina dar turi apie ką pakalbėti su režisieriumi. Ypač finalinėje scenoje daug druskos reikės suvalgyti, tačiau pirmoje spektaklio dalyje ji žaisminga, naivi, rimta – priimu ir pasirašau. Arkadinai kliuvo nuo tavęs daugiausia dėl gestikuliacijos ir, suprantama, dėl tų lagaminų. Lagaminais rūpinasi ir dar „gestikuliuoja”!? Na taip, daug „niuansų”, įvairiausių atspalvių slepia artisčių sielos. Ir galvą sūnui primadona gražiai tvarsto, vogčiomis apsidairydama, ar kas nors mato, kaip dailiai ji „bintuoja”, pasitikrindama, kaip tą darytų scenoje. Matai, „išdega” tos artistės. Tikros ašaros scenoje, suvaidintos netikros mirtys, linksmumas, kvatojimas iki ašarų, kai verkia širdis, aistra ir meilė, kurių iš tikrųjų nėra, bet vis tiek reikia išplėšti jas iš savęs, iš pačiai sau nepažįstamos gelmės teatro administracijos nustatytą valandą, – manai, viskas taip sau praeina? Manai, lieka nenubausta? Išdega, išsvyla. Iš nesaugumo ir vienatvės užsimezgę gastroliniai romanai, negimę vaikai… Ar maža bausmių Dievo užantyje už įžūlų brovimąsi į jo ganyklas?.. Asta Preidytė (Arkadina) šiame spektaklyje balansuoja ant paties ploniausio lyno. Ir garbingai. Galiu tik pasakyti: būk atsargi. Kaip kukliai, kaip tiksliai, „nuo savęs” šiame spektaklyje gyvena Sorinas – Petras Kežys. Ne vienai „žvaigždei” galėčiau pasakyti: nagi pamėgink šitaip, savęs nerodydamas, „tiesiog būti”. Taip, kad akių negalima atplėšti.
Nenoriu nieko nei peikti, nei girti, bet ginti nepelnytai užpultus – privalau. Teisingas požiūris, kad už viską atsako režisierius. Tačiau kiekvienas už ką nors atsako. Dailininkas, aktoriai… Žiūrovai irgi atsakingi – mokėdami pinigus už bilietą, scenon nešdami gėles, negailėdami aplodismentų, rašydami laiškus, tiesiog lankydamiesi, užsiaugina tokį teatrą, kokio yra verti. Na, o kritikai… Gal jau užteks vienų darbuose iš pelenų lesioti blizgančius stikliukus, kitur trypti ištisas lysves, ieškant kruopelės mėšlo? Suprantu, tai mitybos klausimas, bet juk turite kada nors liautis…
Tai tokios mano „priežvalgos” (reikia dėl mados surasti naują žodį!), kelis dešimtmečius lankantis spektakliuose ir skaitinėjant recenzijas. Galbūt klystu, skaudžiai klystu. Esu tik žiūrovas – ne kritikas, ne teatrologas. Tada tu neklystantis. Niekada. Tartum Dievas… Tik jau piktas labai! Bent nesakyk man kaip Foma Opiskinas „Stepančikovo dvare”: „Nedovanosiu.” Žinau, ne vienas tu toks. Klausyk, aš čia pagalvojau… Kad jau šaudyti pradėjot, vieną dieną imsit ir nupilsit kokį lokomotyvų depą ar net visus Lietuvos geležinkelius, kaip tada mes, našlaičiai? Paskui polikliniką, prekybos centrą, banką (ne, bankų nešaudysit), dar vieną teatrą (vis tiek jų per daug!), po to ministeriją (net žinau, kokią). Paskui po velnių visą Lietuvą, juk jau skelbei viename rašinėlyje: „Visi keliai veda iš Lietuvos.” Na, palikite mums bent prokuratūrą! Žinau, teisybės nėra – kokia gali būti teisybė už tokių langų, bet vis tiek, bent dėl vaizdo. Nedovanosi? Dovanooook!..
…Išties neišmatuojamos kabalos paslaptys… Visi sušaudyti… Kokią teisingą kryptį pasirinkai! Toli eisi! Greitai tavo pavardę vėl matysime kokios nors ekspertų grupės vertintojų sąraše, gal net nac. premijų (ateities perspektyva), o jau „auksinių gryžių” tai drąsiai. Sunku su tavim nesutikti – atsilikę panevėžiečiai, „pakrikę”, nesielgia kaip tikrai šiuolaikiški menininkai, iškraipyto Lietuvos himno apie „didmotes” nebliauna garaže po Kudirka. Va, jeigu šitie „Žuvėdrą” statytų, tai moderniai, šiuolaikiškai – Treplevas nuogu pimpaliuku nušautų Trigoriną, Nina sėkmingai ištekėtų už Arkadinos (štai tau ir atsakymas, kokį vyrą galėtų suvilioti primadona), finale Dornas visus išgydytų heroinu valerijono buteliukuose, o Medvedenka nusiskustų plikai, protestuodamas prieš žuvėdrų naikinimą, ir pasikeistų lytį… „Vau! Svaigstu. Nerealiai.” Gaila, kad ši „kultūros bendruomenė ant spektaklių nepasinešusi”, jai rūpi „akcijos”, „visuomenės provokacijos”. Gal girdėjai apie numatomus kūrybinius planus? Ar neketina buldozeriu užvažiuoti ant Birutės kalno, po to, saulei leidžiantis, kolektyviai pakakoti jūron nuo Palangos tilto? Turėtų būti gražu. O vakare – į restoraną… Žinoma, tai galima padaryti ir Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, prie Valdovų rūmų. Perfrazuojant klasiko mintį: „Laisvo menininko viskas turi būti laisva – ir drabužiai, ir mintys, ir viduriai.” Kur jau čia panevėžiečiams iki sostinės aukštumų! Apie jas tamsta nė necypteli. Todėl teatras sušaudomas, o tie „laisvieji” kultūringai, mandagiai pokalbių laidose klausinėjami: „Gerbiama Fiokla, ką norėjote pasakyti, iškraipydama mažutės ne savo valstybės himno žodžius apie tiesą ir šviesą? O jūs, kiaušinius prisikaldamas Raudonojoje aikštėje, turbūt prieš kažką protestavote? Krizės nepriteklių įkarštyje skulptūrą iš karbonado darydamas, veikiausiai provokavote?” Jų nešaudo, nesmerkia, nežemina, apie talentą, meną net neužsimena – „menininkai”, ir tiek. Norintys dirbti televizijoje, jei puikiai suvokia, apie ką klausinėti nereikia. Juk, pavyzdžiui, neklausia: „O kodėl taip antisemitiškai ignoruojate mečetes ir sinagogas, savo „menines akcijas” vykdydami vien cerkvėse ir bažnyčiose?”
Mieliausiasai! Kritikos snaiperi! Taip ilgai būdamas arti teatro, nejau neįstengei jo pamilti!? Niekada neteko girdėti, kad „pjesėje būtinai turi būti meilė„? Ne? Praleidai šitą „Žuvėdros” frazę… Tai apie teatrą. Ir apie gyvenimą. Apie gyvenimo teatrą. O Mašos raudą atsimeni? Inga Talušytė antrame veiksme, avanscenoje ant tiltelio, kalba apie meilę kaip skausmą… Irgi praleidai pro ausis? Gal tuo metu kaip tik rausėtės vyresniosios kolegės rankinuke, ieškodami saldainio? Ar iškrito rūbinės numerėlis?
…Žmonės, liūtai, ereliai ir kurapkos, raguoti elniai, žąsys, vorai, nebylės žuvys, gyvenusios vandenyje, jūros žvaigždės ir tie, kurių akys negalėjo regėti, – žodžiu, visos gyvybės, visos gyvybės, visos gyvybės, užbaigusios liūdną ratą, užgeso. Gyvų būtybių kūnai žuvo, tapo dulkėmis, ir amžinoji materija pavertė juos akmenimis, vandeniu, debesimis, o jų visų sielos susiliejo į vieną. Bendra pasaulio siela – tai aš…aš… manyje žmonių sąmonės susiliejo su gyvulių instinktais ir aš atmenu viską, viską, viską ir kiekvieną gyvybę aš pergyvenu savyje iš naujo…Visatoje pastovi ir nekintama išlieka tik dvasia… Štai artinasi galingas mano priešas – šėtonas. Matau baisias raudonas jo akis…
Viskas baigta. Nebėra kam stebėti saulėlydžių, žvaigždžių, kylančio rūko… Baigėsi pirkimas ir pardavimas. Vartojimas, gamyba, gamyba, gamyba, skolos, palūkanos… nuosavybė – „teisės” į turtą, į žmogų, į gyvulį, visuotinis teršimas – oro, vandens ir dvasios, širdies, proto… Sistema susinaikino. Reikės pradėti nuo pradžių? Tikrai reikės? Kodėl viskas baigėsi, kodėl žuvo?.. Taip nutrūksta Konstantino vaidinimas… Apie ką toji šėtoniška šmėkla turėjo kalbėtis su „Užupio Nina” Kostios Treplevo pjesėje, toje vietoje, kurios nesulaukė savimi užsiėmę žiūrovai? Ko nesuvokė, neišgirdo jo motina – garsi provincijos aktorė? O gal suvokė, iškart intuityviai pajutusi „tiesos faktorių”? Rado būdą nesiklausyti, „nesuprasti”, „negirdėti”.
Iš šešėlių prietemos raudonais patyčių veizolais spokso Naglostj. Slidžiais čiuptuvais apraizgo nedrąsius norus, nebaigtus darbus, nuodija užstalės valgį, vagia pinigus, klausosi pokalbių, skaito svetimus laiškus, dienoraščius, iškreipia sapnus, svajones, pavydo ir šmeižto glitėsiais išniekina baltas meilės paklodes… Gudriai laukia, kada viskas vėl prasidės, kad galėtų čiulpti, ryti, parduoti, įkeisti, pritaikyti viską, kas bus iš naujo sukurta.
Naivu, juokinga – „raudonos Šėtono akys„, grafomaniška, primityvu – beviltiški provincijos literato bandymai. Šėtonas mūsų supermoderniame dvidešimtpirmajame? Viešpatie! Jau tada – Strindbergo, Maeterlincko, Hauptmanno, Ibseno, Przybyszewskio, Sudermano laikais, kai Čechovas rašė „Žuvėdrą”, atrodė juokinga. Nors „revoliucinių įvykių išvakarėse” dar daug kas buvo visai kitaip.
Mieliausiasai, tikrai turiu tau padėkoti, kad vis dar esi „senoviškas”. Prisistatai savo paveikslu ir netgi pasirašai savo pavarde. O juk galėtum pasislėpti už slapyvardžio ar „trolinti” beveidžių anonimų džiunglėse. Tas „senoviškumas” kol kas leidžia su tavimi polemizuoti. Nūdienos verslumo dvasios ir „pridedamosios vertės” kontekste tai išties atrodo drąsu. Juk už tokią demokratišką toleranciją gali būti išmestas iš „išrinktųjų būrelio”…
P. S. Čia ne tau. Tai žinutė dar „nesusistemintiems” žiūrovams ir Teatrui.
Kostia Treplevas nenusišovė. Išvažiavo į miestą, tapo gydytoju. Gydė žmones, sodino miškus, mylėjo moteris. Niekada nebuvo vedęs. Ta vienintelė jo pjesė apie prasmę „nuo savęs” daugiau niekada niekam nebuvo nei perskaityta, nei suvaidinta. Žuvėdrų nebešaudė. Mirė, užsikrėtęs nuo ligonio. Prieš mirtį paprašė šampano.
Visai kaip Vienuolio Veronika – pagimdė ir ilgai gyveno…
KULTŪROS BARAI
