Sirenos ´14. Nusibodo vaidyba. Kas gero teatre? 1-2-3

Monika Jašinskaitė 2014 10 02 Menų faktūra, 2014 10 04
„Shoot / Get treasure / Repeat“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Shoot / Get treasure / Repeat“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Teatro festivalio „Sirenos" užsienio programa baigėsi. Joje pamatėme įdomų šiuolaikinio teatro koncentratą - ir stipriausių Vakarų Europos teatro kūrėjų darbus, ir smarkių Rusijos teatro menininkų pastatymą. Spektakliuose nagrinėjamų temų ir problemų spektras leidžia džiaugtis, kad sudarydami šių metų programą organizatoriai galvojo apie šiuolaikinį žmogų. Tai, kad atvežti du šių metų pastatymai, o seniausias darbas tėra dviejų metų senumo, taip pat labai geras ženklas. Galima pasidžiaugti ir darbų kokybe. Tačiau noras palaikyti šiuolaikinio teatro pulsą festivalio organizatoriams atveria naujus iššūkius. Norėčiau, kad „Sirenos" toliau vystytųsi panašia kryptimi, siekdamos rodyti naujus spektaklius, aktualius ne tik teatro profesionalams, ir pristatydamos mūsų teatro tradicijai neįprastus scenos menų reiškinius. Būtų gerai, jei, nenuleidžiant kokybės kartelės, į programą būtų įtraukta daugiau spektaklių.  Ar tai įmanoma? Pamatysime sulaukę kitų metų „Sirenų" užsienio programos.

10/04. Shoot / Get treasure / Repeat" arba totali de(kon)strukcija

Rusų „Teatr Post" darbe „Shoot / Get treasure / Repeat" sukonstruotas šaltai ir konceptualiai. Kaip daugelis šiuolaikinio meno kūrinių. Puikus būdas viešai kalbėti apie tai, kas kelia daug nemalonių emocijų, dėl ko visiems labai skauda.

Klasikiniame teatre vienas iš spektaklio sudėtinių elementų yra dramos tekstas, kuris bėgant laikui atskleidžiamas vienoje erdvėje - teatro scenoje. O „Teatr Post" kūrėjai pasinaudojo vizualiems menams būdingu principu ir žiūrovui dramos tekstus pristatė keliose salėse tuo pačiu metu. Taip Marko Ravenhillo ciklas „Shoot / Get treasure / Repeat" buvo išskaidytas ir erdvėje, ir laike - atlikta pirmoji dekonstrukcija. Kiekviena trumpa pjesė pristatyta ją vis kitaip konstruojant iš tų pačių spektaklio elementų - dramos teksto, vaizdo, garso ir aktoriaus. Bet kurio iš šių elementų galėjo ir visai nebūti. Bet kuris iš šių elementų galėjo būti kuriamas gyvai, panaudojant įrašus arba pateikiant abu variantus lyg dvi skirtingas tos pačios realybės versijas. Kurdama atskirus elementus „Teatr Post" komanda atrado daug sprendimų, kurie gali pasirodyti labai elementarūs dekonstrukcijos metodo rezultatai, tačiau paprastai teatre nėra naudojami. Tarkime, scenoje, kurioje du atlikėjai ramiai sėdi prie stalo ir tylėdami valgo, per stalą bėgantis pjesės tekstas - dviejų žmonių dialogas - šį visiškai ramų vaizdą paverčia įtempta drama. Todėl einant per skirtingas „Menų spaustuvės" erdves nuolat teko stebėtis: žiūrovai visa tai gali suvokti labai įvairiai, o nieko nedarantis aktorius gali paveikti žymiai labiau, nei uoliai besistengiantis vaidinti.

Kitas dalykas, trečiadienį stebinęs žiūrint, klausant ir skaitant „Shoot / Get treasure / Repeat", buvo Ravenhillo tekstų ir Rusijos konteksto „sąjunga". 2007 metais Edinburgo festivalyje rašyti tekstai atrodo lyg būtų vos prieš mėnesį ištraukti iš Maskvos ar Peterburgo daugiabučių, Donecko gatvių ar Lugansko priemiesčių. Santykiai tarp bent dviejų žmonių, stipresnio ir silpnesnio, jų patiriama ir sukuriama prievarta dramaturgo atskleidžiama meistriškai: ne tik apnuoginant patį reiškinį, bet ir parodant, kaip tai veikia. Pavyzdžiui, menininkų sukonstruotas „Prarastasis rojus" gali pasirodyti kaip eilinio Rusijos piliečio kasdienio gyvenimo dramos dokumentika. Ravenhillas dramatizuoja nuostabiai - mes galime trumpam identifikuotis su prieš smurtą pasisakančiu žmogumi, patirti jo mąstymą ir elgesį atsidūrus kraštutinėje situacijoje. Kai „Teatr Post" kūrėjai tekstui suteikia formą, taip pat paprastai bei genialiai, žiūrovas gali kaktomuša susidurti su faktu, kad mūsų elgesys realybėje visiškai neatitinka mūsų įsivaizduojamo teisingo elgesio standartų. Šie kūrėjai nagrinėja politines ir socialines problemas, bet tai daro taip arti žmogaus, kad jiems neįmanoma prikišti valstybės ar sistemos kritikos. Jie tai daro savo destrukcijos valdomoje visuomenėje ir tai veikia. Bet tai, ką jie daro, veikia ir Lietuvoje.

Jausdami atsakomybę už laisvą ir neribojamą kūrybą, „Teatr Post" menininkai kuria ne tik spektaklius, bet ir aplinką, kuri juos supa. Jie stipriai veikia savo publiką, nenuolaidžiaudami nei sau, nei žiūrovui, nei kitoms politinėms ir finansinėms jėgoms. Jie šaunuoliai.

 

10/02. Juokas tamsoje" arba kūrybos pavojus

Pasivyti laiką gali būti labai pavojinga. Prasidėjęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro bendradarbiavimas su Kirsten Dehlholm ir danų trupe „Hotel pro Forma" festivaliui „Sirenos" davė tik tai, ką galbūt tegalima pavadinti formų bandymais.

Panašiai, kaip ir Ivo van Hove „The Fountainhead", Kirsten Dehlholm „Juokas tamsoje" atsispyrė nuo literatūros - to paties pavadinimo Vladimiro Nabokovo kūrinio. Kaip pati režisierė mums sakė susitikimo su publika metu, ši knyga ją sužavėjo. Tuo, kad siužetas nuo pat pradžių buvo aiškus, kad dėl to galima labiau koncentruotis į kitus dalykus. Įvykių liniją buvo galima užčiuopti dar pirmojoje spektaklio dalyje, kai visi sėdėjome su ausinėmis ir projektoriaus šviesos išblaškytoje tamsoje klausėmės „Juokas tamsoje" garso takelio. Bet „kitų dalykų" čia nebuvo galima pajausti nei pirmojoje, nei vėlesnėse. Rodos, tamsoje klausant sakomo teksto, jau yra pakankamos sąlygos jam išsiskleisti. Bet kas yra tas, kuris būdamas scenoje tas sąlygas sudaro? Dehlholm mano, kad aktorius tam nereikalingas, o tekstas turi išsiskleisti pats savaime. Ir čia ji smarkiai klysta.

Iš paskutiniųjų mėginant pagauti verbalinį turinį, pirmojoje dalyje kyla klausimai dėl pasirinktų elementų formos. Pirmas: kodėl pusę spektaklio reikia klausytis su ausinėmis? Juk visa salė klausosi to paties, o žiūrovams nereikia išeiti į kitas erdves. Antras: ar vertimo nebuvo galima pateikti kitaip? Ekrane projektuojami titrai griauna visą tamsos efektą. Sustiprintas, į ausines patenkantis garsas užmuša nematančiųjų jautrumą garsams. Garsinė dalis tikrai nebūtų nukentėjusi, jei įrašas būtų leidžiamas visai publikai, o nesuprantantiems anglų kalbos pateikiamas balsu įskaitytas vertimas. Trečiojoje spektaklio dalyje įrašas nenaudojant ausinių ir scenoje kuriamas garsas susijungtų žymiai įdomiau, nei per ausines antrą kartą girdimas tas pats įrašas ir scenoje kuriamas vaizdas.

Įsijungus šviesai ir prasidėjus fiziniam veiksmui scenoje, rodos, daug dėmesio skirta technikai įvaldyti - garsui, scenoje besisukantiems mechanizmams, aktorių judėjimui erdvėje orientuojantis į kabančius objektus. Bet vardan ko visa tai? Tai nepadėjo suprasti, ką į savo kūrinį sudėjo Nabokovas. Tai nepadėjo suvokti ir Dehlholm ketinimų. Gaila, kad susitikimo su publika metu iš režisierės tegalėjome išgirsti „Aš taip norėjau" (pavyzdžiui, kalbant apie aktorių medpadžius - „Man juos pasiūlė mados dizaineris. Ir man jie patiko"). Tebūnie taip, bet kažin ar tai pakankamas argumentas? Ypač po to, kai publika į spektaklį sureagavo tikrai apgailėtinais plojimais. Ar Dehlholm eksperimentavo su kuo nors daugiau, nei su technika? Ką iš tikrųjų ji norėjo padaryti? „Juokas tamsoje", prie kurio dirbo „neprilygstami kūrėjai", gali būti apibūdintas gan nuvalkiotu posakiu - iš didelio rašto išėjo iš krašto.

Gerai, kad „Sirenų" užsienio programoje yra visiškai naujų darbų. Bet ir organizatoriams, ir žiūrovams, ir pinigų skirstytojams nereikėtų pamiršti, kad kūryba visada yra rizikinga.

 

09/29. „The Fountainhead" arba kūrybos šaltinis

Rodos, su „Sirenomis" teatras Lietuvoje pasiveja laiką. Taip galima pasakyti pažiūrėjus „The Fountainhead", belgų režisieriaus Ivo Van Hove´s spektaklį, vos prieš kelis mėnesius pastatytą Amsterdamo teatre. Šis darbas - iš tikrųjų gigantiškas teatro produktas, nepranykęs Olandijos bei Avinjono teatro festivalių programose. Lietuvoje jis gali būti įdomus jau vien tuo, kad parodo, kuo Europos teatras kvėpuoja šiandien. Bet kažin ar tai pakankamai stiprus argumentas keturias savaitgalio vakaro valandas praleisti teatre.

Spektakliui van Hove pasirinko to paties pavadinimo Ayn Rand romaną (jį, beje, gavo dovanų 2008-ųjų Avinjone). Kaip sako pats, knyga jį sužavėjo tuo, kad joje kalbama apie kūrybos esmę. Kūrėjai čia - du architektai, kurių požiūrių konfliktas tampa dramaturginiu spektaklio pagrindu. Idealistas Hovardas Rorkas gina kūrėjo individualisto poziciją, tuo tarpu prie rinkos sąlygų besitaikantis Piteris Kytingas - grupėje kuriančio ir aplinkos idėjoms atviro menininko požiūrį. Čia taip pat veikia idėjinis Rorko laukas: patyręs architektas, trys Kytingo moterys (pavadinkime jas mama, potenciali žmona ir gera meilužė - paskutinių dviejų statusas kinta), verslo magnatas, žiniasklaidos pasaulio lyderis ir žurnalistas socialistas. Spektaklyje vaidmenys kuriami taip, kad taptų akivaizdu, jog nė vienas nėra angelas, tačiau būtų galima suprasti kiekvieno elgesio motyvus. Nors Van Hove smarkiai trumpina Rand tekstą (iš 687 puslapių liko 150), jo darbas gali pasirodyti tradiciškas ir literatūriškas, nes būtent iš čia kyla visas filosofinis spektaklio užtaisas. „The Fountainhead" - tai prieš žiūrovo akis vykstanti inscenizuota idėjų kova. Ir kas gi toje kovoje yra teisėjas? Ne, jokiu būdu ne režisierius.

Kai Lietuvos teatro kontekste pradedama kalbėti apie scenografiją, jos pavadinti erdvės dizainu dažniausiai neapsiverčia liežuvis. O „The Fountainhead" galėtų būti enciklopedinis, pasauliniu šiandienos mastu neypatingas, bet tikrai geras erdvės dizaino pavyzdys. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenos dėžutė paversta šiuolaikišku kūrybinių industrijų biuru. Pagal klasikines kompozicijos taisykles suskaidyta į devynias mažesnes erdves - pirmame veiksme čia išdėstyti keli darbo stalai, valgomojo ar salono staliukas, ekranas su lentynomis, čiužinys, analoginė ir skaitmeninė aparatūra... Gilumoje - gyvai grojančių „garso dizainerių" instrumentai - skaitmeninės dėžės ir ksilofonai, gongai. Priekyje - beveik į pirmąsias žiūrovų eiles įlindusi dar viena darbo erdvė ir laukiamojo fotelis. Kai kurios dalys tarpusavyje persipina, įnešdamos šiek tiek sumaišties ir neaiškumo. Atėjus laikui scenos darbininkai erdvę keičia prieš žiūrovo akis - tai ne stilistinė mada, bet sąmoningas režisieriaus pasirinkimas atverti, parodyti spektaklio konstrukcijas. Kone kiekvienos erdvės centriniame taške - iš viršaus filmuojanti vaizdo kamera, iš kurios vaizdas projektuojamas tiesiai ant minėto ekrano. Sprendimas kitu kampu parodyti tą patį vaizdą padeda perlaužti scenos paveikslo plokštumą, žiūrovui siūlo kitokį santykį su veiksmu prieš jo akis, sustiprina spektaklio kaip kino įspūdį.

Žvelgiant į aktorių vaidybą gali pasirodyti, kad van Hove iš aktorių tereikalauja tik pasakyti tekstą ir atlikti tam tikrus fizinius veiksmus. Pilnakraujais personažais juos paverčia ne psichologinė vaidyba, o dramaturgija ir tokios konkretybės, kaip prieš žiūrovo akis braižomi pastatų eskizai bei planai. Siekdami, kad žiūrovas sektų Rand tekste supintus argumentus, van Hove´s aktoriai veikia kaip Craigo marionetės, personažus labiau iliustruodami nei išgyvendami jų situacijas savo kūnais. Didžiąją spektaklio dalį tai atrodo paprasta, tačiau jausmingesnėse ir nuogesnėse scenose, tarkime žvelgiant į Rorko ir Dominik Frankon meilės guolį, žiūrovui tai gali pasirodyti visiškai nenatūralu. Galbūt dėl to, kad tuo momentu kertama teatro sąlygiškumo riba ir (nuogas) atlikėjo kūnas suvokiamas nebe kaip iliustruojantis personažas, o kaip realus asmuo. Nors Lietuvoje gana reta, iškilesnių festivalių scenose tokia vaidyba suprantama ir laukiama. Ji padeda išvengti „talento" problemos ir garantuoti pageidaujamą atlikimo kokybę. Ten, kur gausu kompleksinių, stambaus masto teatro produktų, seniai nebėra primadonų lygio žvaigždžių ir kultų - aktoriai turi veikti lyg mechanizmo sraigteliai, nes visi gerai žino, kad be garantuoto jų indėlio teatro mašina nesuveiks.

Galbūt „The Fountainhead" ir nestebina talentu, bet neįmanoma paneigti, kad į šį pastatymą investuota daug asmeninio ir komandinio darbo. Olandai tam turi puikias sąlygas - techninę ir finansinę bazę bei įvairių sričių - teatro, architektūros, muzikos - kūrėjų perteklių, kurie jaučia šiuolaikinės kultūros pulsą. Gerai, kad nors per „Sirenas" ir mes šiek tiek galime tą pulsą pajusti bei pasidžiaugti techninėmis LNDT galimybėmis.

Komentarai