Tėčio laiškų mamai pilnas lagaminas. Jis taip ir stovėjo prie sienos, kol nepraėjo septyneri metai. Vieną dieną paėmiau saują laiškų ir įsitikinau, kad jau galiu juos skaityti. Atkuriu tėčio paveikslą, jaučiu jo, nuolat dirbančio, atskirtį nuo namų, kuri nebebūna tokia aštri, kai jis turi daug darbo, kai filmuojasi, o ne laukia filmavimo, išvažiavęs mėnesiui ar savaitei, ar porai dienų į Odesą, Kijevą (kurį vadino Kyjevu), Kamčiatką ar Kabulą. Kartais jo „…pasiilgau, Laimonas…” atrodo kaip mechaniškas laiško pabaigos kartojimas, ir čia pat susigėstu, kad taip pagalvoju – negi vien dėl to, kad taip dažnai tuos žodžius randu? Nepamiršti to parašyti, kai rašai laiškus kasdien, vis tiek yra nekasdieniška. Kaip ir kartoti su kiekvienu kreipiniu „mylima”. Daug metų. Parašyti, nepaisant varginančios dienos, užklijuoti voką ir nueiti iki pašto dėžutės.
O ką reikšdavo anais laikais paskambinti į kitą miestą?! Užsakai, kad sujungtų su Vilniumi ir lauki. Gerai, jei viešbuty, o juk dažniau reikėdavo eiti į paštą ir ten užsakius laukti – jeigu jis jungia su Vilniumi. Odesa nejungdavo.
Greta aistringo, kone vaikiško negalėjimo būti toli nuo namų – toks pat aistringas, sakytum antžmogiškas darbštumas. Be jokių išlygų. Jei esu reikalingas – dirbu. Dieną, naktį. Teatras, kinas, poezijos vakarų ruošimas ir skaitymas, tarpuose – laiškų ir dienoraščio rašymas.
Tėtis turėjo savų žodžių, pavadinimų, net pavardžių: ne tik Kyjevas, bet ir Kozencevas vietoj Kozincevo, be to – įtemtas darbas, įtemtai dirbom arba bereikalo. Ant voko didelėm raidėm kurį laiką rašydavo AVIO, kai siųsdavo laišką AVIA, t.y. oro paštu. Adresą rašė taip: rusiškai LITVA (ne Litovskaja SSR) ir tada lietuviškai VILNIUS.
1965-ųjų ruduo, „Niekas nenorėjo mirti”. Tėtis filmuojasi Zervynose, kurias vadina Zervynais. Kyjevas atsiras vėliau, kai sovietijos kino studijoms prisireiks vyrų iš Žalakevičiaus filmo (dažnai fašistams vaidinti), o kol kas – Akademinio teatro gastrolės Kaune su spektakliu „104 puslapiai apie meilę” (nepagrindinis vaidmuo), Aitvaras Dzūkijoje, o mama su mumis – jau trimis krapukais – Vilniuje.
1965 – IX – 6
Siguliuk,
Rašau „104 pusl.” spektaklio metu. Gali įsivaizduoti, kad nėra galimybių Tau paskambinti. Kai atvažiavau į Zervynus, tą pirmąją dieną perfilmavo stambiuosius planus iš mirties scenos, nes buvo pertamsinti. Sekančią dieną pralaukiau iki pietų aikštelėj, bet buvo netikęs oras, atvažiavau tiesiai į spektaklį. Ačiū dievui, gavau atskirą kambarį viešbutyje. Vakar buvo du spektakliai, po kurių išvažiavau naktį į Zervynus. Šiandien aikštelėj prasėdėjau, nes buvo saulė, iš filmavimo aikštelės atvežė tiesiai į spektaklį ir dabar po spektaklio važiuoju atgal į Zervynus. Laimė, kad per dvi su puse valandos nuvažiuoji, taip, kad galima ir pailsėti. Jei būtų palankus oras gal per porą dienų ir baigčiau viską. Tada galėčiau ramiai dirbti Adomą Mickevičių, salygos yra, atskiras kambarys. Tiesa, pratęsė gastroles su „Jaunyste” iki 20-tos dienos. (…)
Siguliuk, mylima, kaip tik galėsiu daeiti iki pašto, tai tuojau tau paskambinsiu. Siguliuk, kaip Jonyčiui su darželiu? Bėgu į sceną.
Siguliuk, neįmanoma rašyti spektaklio metu. Pasiilgau Tavęs ir krapukų. Sigulyti atia. Aš greitai paskambinsiu.
Laimonas
1967-ųjų gruodis, mama išvažiavusi į Maskvą tirtis ir gydytis, tėtis – tarp teatro Vilniuje, filmavimųsi Vilniuje ir Taškente, poezijos skaitymų. Krapukais ir tėčiu rūpinasi auklė Onutė.
Vilnius, 1967 – XII – 3
Siguliuk, Ką tik grįžau iš miesto radau tris Tavo laiškus Avio paštu (…)
Mes gyvenam gerai ir ramiai. Pirmosios dienos be Tavęs buvo nykios, niekas nešaukia, nekomandijo, trūko namie gyvybės, o dabar apsipratom. Mergaitės jau eina į mokyklą, Jono dar neleidžia, temperatūra vis dar nelygi (…)
Aš galvojau jau neberašyti, nes gruodžio 6 d. turėjau išvažiuoti į Taškentą, dabar truputį pasikeitė. 6 dieną bus antra bandymų diena Vilniuje. 7 ryto 8.30 išskrendu į Maskvą, o gruodžio 8 d. 11 val. į Taškentą. Turėčiau iš ten grįžti 12 d., ko gero kartu grįšime namo.
Iš visos klaikios praėjusios savaitės išliko atminty tik Maironio koncertas. Visa kita praėjo ir kaip nebuvę. Maironis praėjo gerai. Buvo išdalinta 200 pakvietimų, o kai suėjo žmonės, tai pakvietimų kontrolierius surinko 283 ir dar minia laukė už durų. Pusę foje žmonių stovėjo, stovėjo ir prie durų per kurias įeinama į sceną, scena visa buvo aplipus. Skaičiau labai jaudindamasis, labai sukauptai, mirtinoje tyloje. (…) Publika buvo labai kulturinga ir santūri, jokių reakcijų, tik mirtina tyla. Plojimai tik po pirmos dalies ir gale. Žinoma, galėjau paskaityti nepalyginamai geriau, bet ir nervas begalinis pamačius tiek žmonių ir bendras pervargimas atsiliepia. (…)
Tiesa, šiandien gavau didelį laišką iš Taškento. Vietinė meno taryba priėmė „Farhado žygdarbį”(…) Lauksim Maskvos rezultatų. Sako, mano darbą Taškente vertino gerai, lygina su Aitvaru, sako, nenusileidžia Aitvarui ir visai skirtingas. Ačiū dievui, kad iš viso filmas išėjo. (…)
Atia mylima, atia Siguliuk, sveik greičiau ir kartu grįšim namo.
Bučiuoju Laimonas
1968-ųjų pavasarį mama – istorikė – stažuotėje Maskvos universitete. Tėtis – kaip visada.
Vilnius, 1968 – V – 16
Siguliuk, (…) Vakar gavau laišką iš Leningrado iš „Karalio Lyro” atsiuntė tris scenos bandymus Kento. Prašo parašyti kokios laisvos dienos gegužės gale arba birželio pradžioje. Reikia važiuoti 4 dienom grimo ieškojimams ir repeticijoms. Telefonu jau sakiau kad kviečia į Leningradą pagrindiniam vaidmeniui, vėl vokiečiui. Sako, jei praeisiu pas Kozencevą, tada jie atsisako manęs, o jei nepraeisiu tai taikysis prie Ukrainos, nes jie vėliau pradeda filmuoti. Žodžiu, kaip ten bebūtų aš nebenoriu vaidinti jokio vokiečio, gal būtų geriau jei Leningrade filmuočiaus, bet jau vėlu. Kyjeve jau patvirtintas. (…)
Greičiau mokykis ir grįžk namo. Atia Siguli
Laimonas
Kentui nepatvirtino, o Kyjeve – gal „Daktaro Absto eksperimentas” (vokietis), ir „Lenfilme” suvaidino „Moabito sąsiuvinio” vokietį, o Lietuvos kino studijoje – Inteligento epizodą „Jausmuose”. Iš viso 1968 metais – šeši filmai. Tai filmografija, o realiai – dar ir pusė metų su Krafto vaidmeniu Odesos „Apysakoje apie čekistą”, o teatre 1969 m. sausio pradžioje – „Mindaugo” premjera, kur vaidino Dausprungą.
Tėčiui 41-eri, mamai tą 1968-ųjų pavasarį suėjo 40. Nežinau, ar ji rašė dienoraštį, bet esu radusi tokį jos įrašą: kad namie kiekvienas užsiėmęs savimi, Laimonas visą laiką dirba, niekas jos nepastebi, ji jaučiasi niekam nereikalinga senstanti keturiasdešimtmetė moteris. Užrašytas tik tasai sakinys, be tęsinio, be konteksto. Mama tokia ir išliko mano atminty – nelaiminga. Itin nelaiminga Palangoje, per dviejų savaičių atostogas su mumis, paaugliais, kur ji mus ganė, komandijo, o mes buvome nepatenkinti ir stengėmės išvengti visų nusibodusių ritualų (pietų miego, saulės nuleidimų). Tėtis atvažiuodavo porai dienų, vakarais skaitydavo poeziją prie Birutės kalno ir išvažiuodavo filmuotis, dažniausiai į Ukrainą. Rašydavo mamai į Palangą.
Vilnius, 1968 – VII -28
Sigul mano, galų gale guliu savo lovoj, labai nesunku įsivaizduoti kad mes visi namie, Jūs jau miegat, o aš dar skaitau, ar mokausi, dirbu. Dievuliau mano, kada gi susirinksim vėl visi į krūvą. Baisiai gera namie.
Atskridau į Vilnių, aerodrome labai lengvai gavau bilietą į Odesą, pasiunčiau telegramą, ryt 12 57 išskrendu į Odesą. (…)
Vilnius tuščias, žmonių gatvėse nedaug. Kalbėjau su lietuviško filmo „Jausmai” asistente, sako nieko nereikės perfilmuoti bet artimiausiu laiku prasideda įgarsinimas. Susitarėm, kad kviestų mane, aš nenoriu, kad kitas už mane įkalbėtų. (…)
Bučiuok vaikus. Jau iš anksto pasiilgau Jūsų. Bučiuoju Tave
Laimonas
Iš Sevastopolio tuojau parašysiu Tau. (…) Atia, mylima ir krapukai, taip seniai bevadinau vaikus krapukais
Bučiuoju Laimonas
Kiek švelnumo ir bučinių laiškuose. Gyvenime neatsimenu to. Mes nesiliesdavome. O jie? Nemačiau. Užtat labai gerai atsimenu, ką reiškė būti su tėčiu Palangoje, kai visi penki susigrūsdavome viename poilsio namų kambaryje. Tėtis knarkdavo. Jis miega, o mes keturi – niekaip. Prie kėdės, kuri stovėdavo prie tėčio lovos, rišdavome kokį raištį, kabindavome raktų ryšulį, ir kai tik tėtis užknarkia, mes tą raištį makaluodavom. Tėtis pabunda, kurį laiką tylu, galim migti. Ir vėl skalambijam. Tai ir parašė kartą penkiasdešimtmetis tėtis, palikęs mus Palangoje, nuskridęs į Maskvą ir susiruošęs filmuotis Kamčatkoje:
Maskva 1977 -VII – 25
Sigulyti, taip liūdna ir aš toks visai vienas, vienas jaučiuosi, kad nesinori nei tos Kamčatkos, nei tos kelionės. Gal tik pirmą dieną taip ilgu, gal įsitrauksiu į darbą ir bus viskas tvarkoje. Siguliuk, ir aš kaip Tu svajoju apie rudenį, kai visi susirinksim į krūvą. (…) Sigul su Krapukais, einu miegot, pirmą kartą Palangoj jums nereikės naktį nei švilpti, nei basanoškių mėtyti.
Tėtė
Pagalvojau, ar tuose begaliniuose filmavimuose nebuvo socialinės potekstės. Pavyzdžiui, gal tai ne pasišventimas kūrybai, o paprasčiausiai žmogus arė, nes reikėjo išlaikyti gausią šeimą? Nebadavome, tas tiesa. Bet radau ir variaciją apie finansus.
Odesa, 1968 – IX – 23
Siguliuk, tuščia diena, ryt antradienį irgi nieko neveikiam, operatorius serga. Trečiadienį žada pradėti darbą. Jei taip žinoti išanksto, galėjau 3 dienas būti namie. Nuo neveiklos ima tokia apatija. Nieko nesinori, tik pikta.
Šiandien pasirašėme sutartį. Pagal grupės apskaičiavimus su repeticijomis man turėjo būti 124 filmavimo dienos. Pasirodo, kad pagal scenarijaus planą visas filmavimas užima 123 dienas, ir todėl Kyjeve tvirtinant sąmatą nubraukė man pusę repeticinių dienų, kas sudaro 20 dienų, reiškia gavosi 104 darbo dienos. Aš niekaip negaliu suprasti tos jų logikos. Aišku tik, kad nubraukė 20 dienų. Sako, juridiškai negali vienas aktorius dirbti visas dienas kiek filmuoja ir net daugiau. Bet juridiškai ir kaip tik nori repeticijos tai nefilmavimas. Žodžiu, nei aš ginčijaus, nei ten ką išsiaiškinsi.
(Jis laiške skaičiavo: diena 40 rublių. Iš to sulaikoma 25 proc. iki filmo išleidimo. Mėnesio uždarbis – po 500 rub., iš to reikia susimokėti už viešbutį ir maistą, o dar atimk mokesčius.)
Žodžiu, visi dideli uždarbiai, tai tik vienas miražas. Galas jų nematė. Norisi greičiau namo.
Šiandien iš teatro gavau laišką, kad reikalingas teatre spalio 21-22-23 dienas tai pirmadienis, antr. ir trečiadienis. Gal reikia tuo metu šeštadienį ir sekmadienį 19-20 dienomis planuoti koncertą.(…)
Atia, Siguli, labanakt mano mylimi. Visų labai pasiilgau.
Laimonas
Dar vienas motyvas: mums su seseria tėtis siųsdavo aktorių nuotraukas (jų serijos būdavo leidžiamos kaip atvirukai), o broliui – kitokius vaizdus. Šit kaip, pasirodo, atsirado mano gausioji kolekcija. Buvau apsikrovusi aktoriais. Pilni stalčiai didelių ir mažų nuotraukų, ir dar kalendoriai su milžiniškais veidais.
Odesa, 1968 – XI – 3
(…) Pasakoju viską bereikalo, aš greičiau grįšiu nei laiškas ateis. Siunčiu ir rašau daugiau iš tradicijos ir, kad vaikai atvirukus gautų laišku. Bučiuoju, mylima ir labai laukiu.
Laimonas
Kad suvokčiau jo darbo intensyvumą, kartais tenka skaityti tą pačią laiško vietą kelis kartus.
Kyjevas, 1968 – IX – 25
Mylimi mano, pasiilgau visų Jūsų, pasiilgau triukšmo, barimosi, pasiilgau neklaužadų savo, nors įsivaizduoju, kaip mamutė kas dien, ir kas dien pavargsta, jaudinasi, pyksta ir barasi be perstojimo.(…)
Šiandien nuo 8 val. ryto filmavaus Odesoj iki 16 v. 17 išskridau į Kyjevą, čia nuo 19 v. Iki 21 nusifilmavau 2 planus, ryt nuo 12 v. ryto iki 23 v. vakaro filmuojuosi, naktį veža į aerodromą ten iki 4 ryto miegu, 5 v. ryto jau Odesoj, porą valandų pamiegu ir filmuojuosi Miulerio mirtį jau paviljone, ten nuovargis reikalingas. Labai atrodo įtemta, bet iš karto nuotaika gera. Čia Kyjeve iš viso liko 15 filmavimo dienų, man iš jų 7 ir filmo pabaiga. Šiandien rytą jie žiūrėjo visą medžiagą, sako, kad gera medžiaga, apie Vladimirskają ir mane, tris kartus nusispjaunu ir Jūs visi po tris katus nusispjaukit, nes paliko pačios sunkiausios ir sudėtingiausios aktoriškos scenos. Duok dieve, datemti iki galo, ir greičiau čia nusifilmuoti tada ir namo galėčiau bent porai dienų grįžti. (…)
Užsakiau iš viešbučio Vilnių ir laukiu dabar. Iš Odesos užsakyti neįmanoma. Labanakt mylimi mano, labanakt bučiuoju visus Tėtė ir Laimonas
Ta visa medžiaga Kyjeve – „Daktaro Absto eksperimentas”, o Miulerio mirtis – iš „Apysakos apie čekistą”. Galim spjaudytis po tris kartus, o kas šiandien žino tuos filmus, ką jie kam reiškia. Svarbiau gal, kad anuomet jis dirbo, kad įtemta, ir dėl to gera nuotaika. Bet ir „Farhado žygdarbį”, kurį Taškente gerai priėmė, tėtis prisiminė, žiūrėdamas „Apysakos apie čekistą” medžiagą ir iš Odesos sveikindamas mamą su 41-mu gimtadieniu:
Odesa 1969 – IV – 20
(…) Gal kaip viskas susilibdys, apsišvarins, gal ir geriau bus. Dėl savęs nesijaudinu, tik pikta, kad gali būti taip, kaip ir „Farhado žygdarbis”, niekam nereikalingas filmas.
Paskambinti Tau, nei į namus negalėjau. Su režisieriais matausi tik filmavimo aikštelėje, visi nervuoti, visi pikti. Gyvenu su aktoriumi iš Kyjevo, kuris filmuojasi Ostapčiuką. Ukrainietis, be sustojimo pasakoja apie Ukrainos bėdas, apie baisią nacionalinę padėtį.Viskas labai įdomu, bet aš irgi plepys, o nesugebu įkišti žodžio. Išeiti niekur neįmanoma. Begaliniai šalta. Taip ir kankinuosi. Net laišką rašau dabar iš ryto ir tai jis dar lovoje kažką samprotauja balsiai, aš neatsakau ir rašau. Atrodo, bus saulė šiandien, eisiu prie jūros, gal sugebėsiu kartoti eilėraščius.
Nieko negaliu Tau žmoniško parašyti, viskas sukasi apie tą nelaimingą filmą.
Nežinau kaip Tave sveikinti. (…) Metai nejučiomis bėga, nėra čia tiek džiaugsmo, kad ir kaip sveikinti nežinia. Prieš gegužės šventes gal susirinksim visi į krūvą. (…) Sigulyti mylima, labai laukiu, kada pasimatysim. Bučiuoju Tave,
Laimonas
Ir taip kiekviename laiške, kiekvienais metais, iš kiekvieno miesto, kiekvienos filmavimo aikštelės, net iš traukinio. Visas laiškas apie įtemtą darbą, o pradžia ir pabaiga – Siguliuk mano mylima.(…) Labai pasiilgau. Labai labai. Bučiuoju ir labai laukiu.
Laimonas Jalta 1970 – VII – 23
Tai vardan ko, galvoju, tie visi nelaimingi filmai? Kokio velnio? Juk niekas nevertė. Galėjo jų būti triskart mažiau, ir ką? Būtų dažniau namie? Kartu? Jis nesugebėjo nedirbti. Jis būtų nelaimingas.
O šitą jo laiško vietą, rašytą 1968 metų liepos 28 d. iš Vilniaus į Palangą, skaitau kaip maldą:
Siguliuk, kai būnam kartu, tai viskas naturalu, kasdieniška, taip atrodo, ir turi būti, o kai išvažiuoju, tai iš karto galvoji kada greičiau vėl grįši, lauki kaip šventės, o kai grįžti tos šventės lyg ir nėra, bet vistiek gera, o kad nebūna šventės, tai gal ir neblogai. Tai natūrali būsena, viskas tvarkoje, visi namuose ir eina normalus gyvenimas.
Mama gyveno 58 metus ir mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Tėtis gyveno 80 su puse metų. Skaitau jo laiškus mamai ir dėlioju jų santykius, kurių niekada nepastebėdavau. Tėtė buvo tėtė, mama buvo mama. Per amžius. O tėtis mamai rašo: Sigulyti mylimiausia… Pavyzdžiui, iš Likėnų sanatorijos 1961 metų vasarį, kai dar ir brolio nebuvo: Rašau, mylima, nelaukdamas, kad Tu greičiau galėtum parašyti. Mylima, Siguliuk, rašyk kas dien, bent po kelis žodelius (…)Bučiuoju jus visas daug daug kartų, aš visą laiką kartu su Jumis.
Tavo Laimonas
