Sveika atvykusi į mūsų klasę, Yana Ross!

Ieva Bisigirskaitė 2014 04 23 Menų faktūra
J. Stacevičiaus nuotrauka iš 2012 metais vykusios Dainų šventės Ansamblių dienos. Lrytas.lt nuotrauka
J. Stacevičiaus nuotrauka iš 2012 metais vykusios Dainų šventės Ansamblių dienos. Lrytas.lt nuotrauka

aA

ROBIS: Aš manau... Manau, kad mums visiems reikia istorijų, mes išgalvojame istorijas, kad išgyventume.

                             Ir manau, kad prieš daug metų būta didelių istorijų. Tokių didelių, kad su jomis galėjai pragyventi visą gyvenimą. Galingos Dievo ir Likimo rankos. Kelionė į nušvitimą. Socializmo maršas. Bet jos visos numirė arba pasaulis tiesiog užaugo, arba paseno, arba jas pamiršo, taigi dabar mes visi sukuriame savo pačių istorijas. Mažas istorijas. Jos pasirodo skirtingais būdais. Bet mes kiekvienas turime po vieną.

Mark Ravenhill, Shopping and F***king[1]

„Labai džiaugiamės, kad pats lietuviškiausias Lietuvos miestas Panevėžys - o taip sakau todėl, kad net 97 procentai Panevėžio gyventojų pagal tautybę yra lietuviai - šiemet tapo Lietuvos kultūros sostine".

Taip šiemet „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimus Juozo Miltinio dramos teatre pradėjo renginio vedėja Toma Razmislavičiūtė-Juodė. Nors esu panevėžietė, o pagal tautybę - lietuvė, ši sprangi remarka užstrigo ilgam.

Kai gimiau, mano gimtasis miestas plačiojoje socialistinėje tėvynėje buvo vadinamas industrine pažiba. Atgavę nepriklausomybę, ėmėmės vadintis žaliausiu Lietuvos miestu, mat jame kiekvienam gyventojui teko (tenka?) daugiausiai žaliųjų kvadratinių metrų. Buvo laikai, kai Aukštaitijos sostinė daugiausia linksniuota kriminalinėse skiltyse, tačiau mes atkakliai Lietuvos Čikagą vadinome Lietuvos teatrų miestu. Buvome net ir triatlono sostine. Kuo tik nebuvome. Bet lietuviškiausias Lietuvos miestas?!

Sakysite, kabinėjuosi prie smulkmenų. Vis tik kirba mintis, kad toks nacionalistinis patosas nėra tik spontaniškai į Tarptautinės teatro dienos šventės scenarijų nutūpusi klišė. Panevėžys šiais metais paskelbtas Lietuvos kultūros sostine, taigi lietuviškiausio Lietuvos miesto titulas - ta proga atnaujintos lokalios rinkodaros dalis. Ją vartoja ir miesto savivaldybės darbuotojai, ir žiniasklaida.

Tokia iki šiol negirdėta gimtojo miesto identiteto formuluotė dar kartą primena, kad mūsų sąmonėje, o ir (nepasakysiu nieko naujo) visos Lietuvos tapatumo naratyve, vis dar egzistuoja tam tikros bedugnės, kuriose pradanginami ištisi Lietuvos žydų istorijos epizodai.

Pasak naratyvinio tapatumo tyrinėtojų, būtent pasakodami savo tapatybės istorijas, įsiužetindami savo patirtis, mes suvokiame savo vietą kultūrinėje aplinkoje[2]. Tiesa, postmodernaus individo tapatumo naratyvai kinta kartu su besikeičiančiais socialiniais kontekstais[3], todėl, kad išgyventume, mums visiems reikia istorijų. Svarbiausia, kad tos istorijos į koherentišką visumą surikiuotų postmodernų nerimą keliančius siužetinius įtrūkius.     

Miesto (o ir visos tautos) identitetas taip pat formuojamas pasitelkiant draminius įrankius, pasakojant ir perpasakojant mums svarbius siužetus[4]. Vadinasi, pasakodami savo miesto, savo tautos istoriją/as, taip pat konstruojame kiek įmanoma nuoseklesnį diskursą, dažnai apeidami kai kuriuos ten netinkančius epizodus. Prancūzų istorikas ir filosofas Ernestas Renanas šį fenomeną aptarė savo manifeste „Kas yra tauta" (1882): „užmarštis [...] yra vienas esminių faktorių tautos kūrime". Pasak Renano, tautos, norėdamos išsaugoti nacionalinį identitetą, turi ne tik išsaugoti bendrą atmintį, bet ir kolektyviai pamiršti kai kuriuos faktus.

Grįžtant prie Panevėžio tapatybės diskurso, akivaizdu, kad įvairūs socialiniai bei politiniai lūžiai padiktuoja vis naujus siužetus. Siekdami išlaikyti miesto tapatumo koherentiškumą, industrinio miesto griūtį keičiame žaliausio miesto siužetu, prieš kriminalinės sostinės įvaizdį kovojame teatrų mekos diskursais. Taigi kokią kolektyvinę užmarštį, kokius istorinius įtrūkius dengia pasakojimas apie lietuviškiausią Lietuvos miestą?

Nors 1923 metais Panevėžyje gyveno 6 845 žydai (o visoje apskrityje jų buvo net 25 tūkstančiai), augdama šiame mieste nesutikau nė vieno žydu prisistatančio žmogaus. Užtat galėčiau parodyti kelias atminimo lenteles, žyminčias, kad ne taip seniai jie sudarė daugiau nei trečdalį miesto gyventojų. Ar beverta sakyti, kokia ciniška Lietuvos - o ypač Panevėžio - istorijos kontekste yra ši pasaka apie lietuviškiausią Lietuvos miestą? Ar solidu egzaltuoti triuškinantį tautinį pranašumą prieš saujelę kitos tautybės Lietuvos piliečių? Ką gi, būkite pasveikinti Tarptautinės teatro dienos proga, mielieji antanai jasenkos, marijai jacovskiai, nelės savičenko, valentinai krulikovskiai, tomai erbrėderiai, loretos vaskovos, sergejai bocullo ir yanos ross! Sveiki atvykę į mūsų klasę!

Visa širdimi priešinuosi šiai gličiai istorijos neišmanymu dvelkiančiai miesto tapatybei. Todėl, kad šiandien galime iš labai arti stebėti, kaip perrašomi trūkinėjantys nacionaliniai siužetai. Todėl, kad šiemet būtent Panevėžyje „Auksiniu scenos kryžiumi" už spektaklį holokausto tema apdovanota pagal tautybę - nelietuvė Yana Ross. Todėl, kad panevėžiečiai, šalia kitų, žino ir tokią teatrų miesto istoriją: 1966-aisiais, statant dabartinį Juozo Miltinio dramos teatrą, jo laiptams ir sienoms buvo panaudoti likviduotų žydų kapinių antkapiniai akmenys.


[1] Cituojama pagal: Labanauskaitė, G., Naratyvo konstravimo tendencijos šiuolaikinėje dramaturgijoje, Menotyra. 2012. T.19. Nr. 2. P. 139-148.

[2] Kačerauskas, T., Naratyvinis tapatumas ir popkultūra". Filosofija. Sociologija. Nr.3. P. 25-30

[3] Giddens, A., Modernity and Self-Identity: Self and Society in the Late Modern Age, Stanford University Press, 1991

[4] Dormans, S., Lagendijk A., A Narrative Understanding of an Entrepreneurial City: The Case of Tilburg. Shifts in Governmentality, Territoriality and Governance: An Introduction. (ed.) Bas, A., Lagendijk, A., Houtum, Henk van. 2009. Springer, p. 162.

 

Komentarai