Kovo veranda: giedras tėvų dangus

Rūta Oginskaitė 2014 04 12 Menų faktūra
Kovo veranda. Autorės nuotrauka
Kovo veranda. Autorės nuotrauka

aA

Viscontis apie Viscontį (1976), Buñuelis apie Buñuelį (1983), Bergmanas apie Bergmaną (1985), Antonionis apie Antonionį (1986). Tokios knygos tėvų namuose. Filmų nematėme, o apie režisierius skaitėme. Knygos rusiškos, kur pirktos - nežinau. Ar čia, ar, pavyzdžiui, Rusijoje, ar Ukrainoje, kur tėtis filmuodavosi. Tokie buvo laikai, kad knygų mažai, o geras reikėjo gauti. Suprantu, kad gaudavo tėtis, kurį iš filmų pažinojo ir čia, ir ten. Kažkodėl manau, kad pirkdavo jas man. Namai pilni knygų, bet nefantazuoju, kad poeziją ar klasikų raštus pirko konkrečiai man. Ne, tai buvo perkama šeimai, sau. O toms, kur režisierius apie režisierių, tikrasis adresatas buvau aš, ne kas kitas. Gal jas netgi pasigrobdavau, išplėšdavau tėčiui iš rankų, vos tik jis pareidavo kuria nors iš jų nešinas. Galbūt jos niekada ir nebuvo tėvų lentynose, o visada tik mano. Kaip dabar. Ir gal tėvai net atsiversti jų negaudavo, nes savo lobį aš saugojau ir tykojau dar. O tas bachūras, kuriam prieš šimtą metų paskolinau Bergmaną, tegu atiduoda, begėdis.   

Dabar vėl išgirdau tą pačią pavadinimo formulę, bet tai buvo filmas: Bertolucci apie Bertolucci. Sumontuota iš interviu, filmuotų įvairiais laikais visokiom progom skirtingose šalyse, nuo jaunystės iki dabar. Tie laikai filme kaitaliojami, maišomi, kaip ir kalbos, kuriomis Bernardo Bertolucci reiškiasi. O kalba jis itališkai, prancūziškai, angliškai - apie savo gyvenimą, jausmus ir filmus, jų likimus. Kalba dosniai, išmintingai, galimybę pasakoti suvokdamas ne kaip dėmesį savo svarbiai personai, o kaip didelės kino istorijos mažą epizodą, į kurį jis, tik jis gali nusivesti.

Bernardo Bertolucci yra poeto, kino kritiko, meno istoriko Attilio Bertolucci sūnus. Tėvas atvedė jį į kiną, į meną, į profesiją. Ne patarė, o supažindino, kaip ir su Piero Paolo Pasolini, nes tai buvo jo paties gyvenimo dalis. Tokie buvo namai, kuriuose gimė kino režisierius.

Bet pirmiausia jis rašė eilėraščius. Nuo mažens. Sulaukęs 21 metų, buvo apdovanotas už savo poeziją premija, kokią prieš keletą metų buvo gavęs tėvas. Tai filmo „Bertolucci apie Bertolucci" finalas: herojui 21 metai, jis sako padėkos kalbą premijų teikimo ceremonijoje, mini savo tėvą poetą ir rodo jį, sėdintį kažkur paskutinėse eilėse. Tėvas nepakyla iš už kitų žiūrovų nugarų. Matosi tik jo mojanti ranka. Palaimina ir permeta dėmesį sūnui, jeigu skaitysime gestų kalbą. Po tokio finalo man ir filmo pavadinimas (kaip ir anų knygų pavadinimai) turi papildomą atspalvį: režisierius kalba ne tik apie save, bet ir apie tėvą. Įžengia į kino istoriją su visom šaknim, su šeima, namų atmosfera, tėvų santykiais ir knygomis jų lentynose.

Kai sūnus ėmė daryti filmus, tėvas pasakė: tu mane jau keturis kartus nužudei. Kino kritikas moka skaityti kino kalbą, sūnaus - ypač. O gal tai menininkų dinastijos pratęsimo kaina: pradėti nuo tėvažudystės, atsirinkti savo kūrybos tėvus (Pasolini!), pajusti nuosavo balso savarankiškumą ir galybę, ir tik po to pamatyti save šeimos interjere, kuris tave maitino ir maitina.

...

„Tai, kad mano spektakliuose daug fizinio veiksmo, man yra tikras narkotikas, aš juos tokius ir darau... tokius sekinančius. Sceną palieku visiškai be jėgų ir kiekvieną kartą klausiu savęs, KODĖL, kodėl aš pasidariau tokį vaidinimą, kodėl aš turiu save taip IŠSEKINTI, kad po to guliu be kvapo. Ir suprantu, kad būtent tai mane veža - tas jausmas, kad tu bėgi vardan savo gyvenimo, tai tavo instinktas, tavo gyvuliškas instinktas, tu tiesiog turi bėgti, nes tik šitaip išsaugai savo gyvenimą - ir scenoje aš mėgstu patirti tą jausmą", - skaitau artisto James´o Thierrèe monologą. Gegužės pradžioje jam bus 40 metų, jis antrą dešimtmetį dirba su savo trupe  „Compagnie du Hanneton", gauna garbingiausius „Moliere" prizus, nuo 15  metų vaidina kine, įnirtingai skrieja savo kūrybos keliu, o iš paskos atsiveja jo garsios giminės vardai ir faktai: O´Neillo provaikaitis, Chaplino vaikaitis, savo tėvų sūnus... Jis iš tiesų atrodo kaip jaunas Chaplinas scenoje. Ir kažkas visiškai kitokio, dabartis susimaišiusi su praeitimi, lyg šiame amžiuje gyvenančiai žmonijai būtų iš naujo padovanotas anas aktorius, o prie klounados pridėta akrobatika, šokis, muzikavimas ir režisieriaus vaizduotė, kuri visus tuos gabumus vysto ir provokuoja. Gamta nesiilsėjo, kurdama šitą menininkų giminę.

Gal pradėkime nuo XIX šimtmečio pabaigos, kai aktorių šeima James´as  O´Neillas ir Mary Ellen Quinlan 1888-aisiais sulaukė sūnaus Eugene´o O´Neillo, o jis vedė rašytoją Agnes Boulton, dailininko  Edwardo W. Boultono dukterį, vaikų rašytojos Margery Williams Bianco dukterėčią. Dramaturgas su rašytoja ilgai kartu negyveno, jų duktė Oona O´Neill retai matydavo tėvą,  bet tėvas buvo nepatenkintas, kad paauglė būna tarp artistų ir nori filmuotis. Ir jau visai užsirūstino, kai ji, aštuoniolikmetė, ištekėjo už triskart skandalingai išsiskyrusio kelių vaikų tėvo, 54 metų komiko, režisieriaus, kompozitoriaus Charlie Chaplino, kurio giminėje irgi menininkų būta! Jo „išsiblaškę, skurstantys" tėvai Charlesas Chaplinas ir Hannah Hill, savo sūnų auginę prieglaudoje, kurį laiką buvo miuzikholo artistai.

Oona O´Neill ėmė gimdyti Chaplino vaikus. Aštuonis. Ketvirtoji - 1951-aisiais - buvo Victoria. Istorija pasikartojo: aštuoniolikmetė Victoria pabėgo iš namų su prancūzų aktoriumi Jeane´u Baptiste´u Thierrèe, kuriam tuomet buvo 32-eji. Jis buvo skaitęs, kad Charlie Chaplinas kadaise troškęs būti cirko klounu, ir pasiūlė Victoriai pabandyti. Jeane´as Baptiste´as - teatro ir kino aktorius, skulptorius, dailininkas, rašytojas, miuzikholo gerbėjas, ji -šokėja, muzikantė, kostiumų kūrėja. Jų šeima sukūrė dviejų artistų cirko trupę vardu  „Le Cirque Imaginaire". 1971-ieji, naujojo cirko pradžia, nuolatinės gastrolės Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje ir vienintelės - 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje, LIFE, kai Thierrèe šeimos trupė ir spektaklis vadinosi „Nematomas cirkas" (Le Cirque Invisible), jie rodo jį iki šiol. Jeane´as Baptiste´as Thierrèe su amžina giedra šypsena įeina į sceną, nešinas daiktais, kurie „vaidina" patys, Victoria Chaplin šoka su kostiumais, kurie paverčia ją keisčiausiais sutvėrimais, be to - groja ne instrumentais, o pavyzdžiui, indais. Prieš jiems atvažiuojant į Vilnių buvo aiškiai pasakyta: interviu jie neduoda. Ir suprantama. Juk apie ką būtų klausinėjami? Apie Chapliną! Tiktai ką Chaplinas turi bendro su „Nematomu cirku"? Tai jų, Jeano Baptiste´o ir Victorios kūryba. Vengti kalbėti - irgi tėvažudystės programa.

Taigi - James´as Thierrèe, kaip ir jo sesuo Aurelia, gimė, augo ir artisto karjerą pradėjo keliaujančiame tėvų Vaizduotės cirke. Jie buvo tiesiogine prasme tėvo įnešti į sceną, nes nuo mažens vaidino lagaminus, kurie tam tikrais spektaklio momentais imdavo judėti savarankiškai. Bet čia tai, ką matydavo žiūrovai. O ką matė James´as: „Kai esi vaikas ir matai savo tėvus, darančius visus tuos triukus spektaklyje ir kai gyvenimas susipynęs su darbu taip stipriai - mano tėvai scenoje, jie myli vienas kitą ir vaidina kartu, ir kiekvienas yra atskira asmenybė teatre, kuris tampa gyvenimu, - tai nėra patirtis, nes patirtis susijusi su tuo, kas nauja, dar neišgyventa. Bet kai maudaisi tame nuo tada, kai save atsimeni, - tai yra tiesiog tavo realybė".

Atrodo, Thierrèe biografijoje nėra tėvažudystės. Tik šioks toks  atsiribojimas nuo neišardomo artistų šeimos vėrinio su didžiausiu brilijantu ir įtikinėjimas, kad pats esi „atskira asmenybė teatre". Bet iš tiesų tas bėgimas, savęs sekinimas - tai ta pati programa.

Įsitikinkite. Vienas jo spektaklių - čia.

....

Kas rašo šitas verandos eilutes? Įtampa, labai gerai pažįstama įtampa, kai visą gyvenimą greta stovi ir šviečia tavo tėvas menininkas. Taip ryškiai, kad akina, degina, naikina tavo visas pastangas, bet ir nepaleidžia. Esi jo kūrybos rate ir negreitai išmoksti priimti tai kaip dovaną. Šiuo atžvilgiu Charlie Chaplinui galbūt net lengviau, stebint iš sūnų, dukrų ir anūkų pozicijos. Jis savo kūryboje atrodo pradžių pradžia. Žiūrėdami į ekraną, žmonės jo nesega prie tėvo ir motinos („prasigėrusio" ir „išprotėjusios"), senelio ir prosenelio, nors jie visi jame yra, ir kas jei ne jie irgi kūrė šitą puokštę, kuri skleidžiasi net per anūko vaidinimus šiame šimtmetyje. Ir anūkas - nežinau, kokia kaina - moka vertinti dovaną: lygina savo pasakišką giminystę su giedru dangum virš tavęs, o šeimos nariais laiko visus artistus, sakydamas, kad Chaplinas prasitęsė daugelyje, kaip ir pats neprasidėjo nuo nulio - juk iki Chaplino buvo artistų, kuriuos jis pratęsė, tapdamas jų sūnumi ir anūku. Mene genetika matuojama kitaip.  Už biologinius tėvus ir protėvius kartais svarbesni būna kiti menininko gimdytojai - knygų, filmų, spektaklių herojai ir autoriai. Tie, kuriuos įsileidi į savo interjerą.  

Buñuelis apie Buñuelį, t.y. režisierius apie savo tėvą verslininką, trečią pagal turtingumą žmogų Saragosoje, rašė: „Atvirai šnekant, mano tėvas nieko neveikė. Atsikeldavo, pusryčiaudavo, apsirengdavo, skaitė laikraščius (aš irgi turiu tą įprotį). Po to eidavo tikrinti, ar pristatytos cigarų dėžės iš Havanos, vaikščiojo po parduotuves, kartais pirkdavo vyno ar ikrų, reguliariai gėrė aperityvą". Štai toks įspūdis, kuriame, atrodytų, nėra nieko meniško, jokios įtakos sūnaus kūrybai ar akinančios šviesos, viso labo kuklus buržuazijos žavesys, kur kinas ir teatras - tik pramogos, o ne sekinantis darbas. Nesulyginamai svarbesnė atrodo Paryžiaus kabarete sutikta moteris, ten paprasčiausiai tarnavusi ir todėl prisėdusi prie Buñuelio staliuko, kalbėjusi jam „ne apie literatūrą ar apie filosofiją, o apie vyną, apie Paryžių, jo kasdienybę (...) Mes nebuvome artimi su ta moterimi, net nežinau jos vardo ir niekada daugiau jos nemačiau, bet mano prisiminimuose ji susijusi su tuo, ką vadinu pirmuoju kontaktu su Prancūzijos kultūra". Buñuelio interjere bevardė iš kabareto atsiduria tarp Salvadoro Dali, Federico Garcia Lorca´os, Man Ray´aus, kitų meno istorijos vardų ir dar vienos bevardės, „prašmatnios kekšės iš Mechiko", ant kurios pilvo režisieriaus vaizduotė ištatuiravo: „Louiso Buñuelio sugulovė".  

...

Apsižiūrėjau, kad knygą „Buñuelis apie Buñuelį" esu nukniaukusi. Ji priklausė vienam iš mano profesijos tėvų, laikiusių giedrą giedrą dangų ir atviliojusių ten, kur esu. Atvirai šnekant, jis nieko neveikė, tik žiūrėjo kiną ir rašė apie jį, ir skaitė tas knygas, ir kalbėjo apie kiną, ir apie vyną, kažkiek ir apie literatūrą, ir filosofiją. Ir vėl žiūrėjom kiną. Ir rašėm. Žiūrėjom ir rašėm. Ir rašom. Tik knygos nebėra kaip grąžinti. Bet galiu ją skolinti visiems, kas po tuo pačiu dangumi.

 

Komentarai