Prisiminimų skiautinys apie Stepą Jukną

Rūta Oginskaitė 2013 08 09 Lietuvos scena, 2013 Nr. 2
Stepas Jukna, 1970 m. Nuotrauka iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo
Stepas Jukna, 1970 m. Nuotrauka iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

aA

Šiandien norisi prisiminti aktorių Stepą Jukną (1910-1977). Nėra jokios ypatingos progos. Nebent tik tai, kad Henriko Vancevičiaus režisuotoje „Katedroje" 1971 m. Jukna vaidino Akląjį smuikininką, jis su savo „Grūšia" pradėdavo ir užbaigdavo spektaklį. Ilgu šviesiu lietpalčiu, su skrybėle ir juodu raiščiu ant akių, smuiką jis tiesiog laikydavo, o „Grūšią" rečitavo. Juknos gimimo šimtmetis tyliai praėjo 2010-aisiais, paminėtas televizijos laidoje „Legendos" bei Teatro, muzikos ir kino muziejuje bendrame „šimtamečių vakare". „Ir tik dabar supranti, kaip mes visi esame skolingi Stepui Juknai. Neturime apie jį monografijos, išsamesnės teatrologinės studijos, mažokai ir kino juosta teužfiksavo jo savito talento bruožų. Galgi, pagalvojau, ši knyga bus pirmuoju žingsniu, grąžinant skolą."[1] Tai citata iš įžangos, kurią Irena Aleksaitė parašė savo 80 puslapių knygai, išleistai po aktoriaus šešiasdešimtmečio. Purpurinė knygutė su tapytu Juknos portretu ant viršelio iki šiol tebėra vienintelė. Nuo 1974-ųjų iki dabar. 

Šiais skubėjimo, įvykių ir informacijos pertekliaus laikais, kai teatras dažnai pametamas rubrikų ir reitingų dugne, staiga sustabdo ir įsimena toks pasakojimas: „Baigęs studijas, spindinčiom akim žiūrėjau į kiekvieną artistą, kuris praeidavo pro šalį. Prisimenu dar tą metą, kai Stepas Jukna ir Algirdas Zalanskas, Petras Zulonas sėdėdavo bufetėly Akademiniame teatre ir aptarinėdavo savo gyvenimiškus klausimus, ko gero, prie taurelės, bet man vis tiek buvo įdomu žiūrėt. Ypač į Jukną, kuris buvo nepaprastai išvaizdus, fotogeniškas, atrodė kilniai, kaip tikras baronas. Tada į juos žiūrėdavai kaip į kokius neliečiamuosius, šventuosius, kurie kuria Lietuvoje kultūrą, neša ją žmogui į sielą... Nedrįsdavau įsistebeilyti į Jukną. Man užtekdavo tiktai praeiti ir žinoti, kad aš pasižiūrėjau. Puse akies..."[2]. Tai Vlado Bagdono prisiminimas, turbūt iš kokių 1970 metų, kai jis baigė aktorystės studijas ir užeidavo į tuomet dar senąjį Akademinio teatro pastatą su scena Gedimino prospekto pusėje ir su bufetu antrame aukšte.

Tik amžininkų prisiminimais įmanoma trumpam susigrąžinti toje scenoje vaidinusį, tame bufete po spektaklių kartais užtrukdavusį aktorių - kad žurnalo puslapis padėtų pažvelgti į jį nors puse akies. Net žodžiai, kuriais apie Jukną kadaise kalbėta, atrodo nugrimzdę praeitin kartu su požiūriu į aktorių kaip į išrinktąjį ir šventąjį. Argi ne taip skamba Laimono Noreikos jaunystės jausmas iš pokario metų: „Vyresnieji tada buvo jauni žmonės: Jukna, Rudzinskas, Jackevičiūtė, Kymantaitė, Derkintis - nuostabių artistų grupė. Begaliniai mes juos gerbėm, varžėmės jų, baisiai džiaugėmės, kada galėjom būti scenoje arti jų."

Eglė Gabrėnaitė atėjo į Akademinį, kai Stepas Jukna buvo jau korifėjus, vaidinantis paskutinius vaidmenis, „nepaprastai gražus, aukštas, lieknas, tiesus. Dažnai lyg truputį „po gazu", bet tai visiškai nesvarbu. Jukna visada atrodė kilmingas, net vaidindamas skurdžių suplyšusiais drabužiais - kunigaikštis! Atsimenu jo kreipinį: „Gabrėnaite, ar galiu duoti jums patarimą?" Paties patarimo neatsimenu, tik tą meistro klausimą man, jauniklei, - ar galiu?"[3]

* * *

Juknos plastika buvo išraiškinga - ir iš romantiškos prigimties, ir iš aktorystės mokslų 1928-1931 m. Vaidybos mokykloje prie Valstybės teatro Kaune, kur jam dėstė Kastantas Glinskis. „Sutinku, fiziniai duomenys padėjo man scenoje atrodyti teatrališkai", - svarstys Jukna, jau LTSR liaudies artistas, ir prisimins, kad Glinskis per stojamuosius egzaminus paprašęs jo „parodyti dantis", t. y. nusišypsoti, ir padaręs išvadą: „amantas"[4]. Meilužio amplua, kitaip tariant. O vaidinti teko ne tik juos.

Jaunesni Akademinio aktoriai mokėsi iš Juknos „žestų" - taip jie vadino gestus. Mokėsi ir žiūrėdami, kaip Jukna vaidina, ir tiesiog prašydami parodyti, pamokyti kūno kalbos. Jukna neatsisakydavo. Pats, sakė, mokęsis iš Glinskio ir iš tenoro Kipro Petrausko, kuris turėjęs „nepaprastai išraiškingas rankas. Mokytis, kaip matote, turėjau iš ko"[5].

Potencija Pinkauskaitė, tarpukario Šiaulių teatro primadona, yra vaidinusi su jaunu, tik į sceną įžengusiu Stepu Jukna. Išėjusi iš teatro, Potencija persikėlė į Kauną ir iš ten 1970 m. rugsėjo 2 d. sveikino savo buvusį partnerį: „Šiandien rašo, kad tau 60, o man jau 73. Esu truputį pasipiktinusi, kad tik dabar davė Tau liaudies artisto vardą, tiek to. Ne tai, kad džiaugiuosi, bet gerai, kad tiek visoje spaudoje apie Tave rašo. Ir Valelis gerai rašo, ir reikia rašyti, juk jaunoji karta nežino, kokie mes visi buvome jaunystėje. O buvome. Mane dabar filmavo mano buitiniame gyvenime, filmavo, kai aš nebenoriu save matyti nei fotografijoje, nei veidrodyje. Bet jei jau toks parėdymas, tegul. Stepuli, rašyk atsiminimus, tegul neišeisime be pėdsako, kad buvome, kad atidavėme, ką turėjome, kad žiūrovai susimąstytų, kas gera ir kas bloga."[6]

* * *

Šiauliai matė pirmąją Juknos sėkmę, 25 metų aktoriaus gimimą - ugningą įsimylėjėlį Mortimerą, įkalintos karalienės gynėją, Fiedricho Schillerio „Marijoje Stiuart", kurią 1935 m. režisavo Borisas Dauguvietis. Potencija Pinkauskaitė tame spektaklyje buvo karalienė Elžbieta, įkalinusi Mariją. Juknos Marija Stiuart - Nelė Vosyliūtė, režisieriaus žmona, tuo laiku 36 metų artistė. Ji dešimtmečiais nepamiršo ne tik savo vaidmens, bet ir savo Mortimero, ir būdama 70-metė pasakojo Irenai Aleksaitei: „Dviejų karalienių pasimatymo finale staiga į sceną tiesiog įskrisdavo Jukna - Mortimeras. Pamatęs mane, jis su tokia jėga pripuldavo, kad kiekvieną kartą - per aštuonerius šio spektaklio vaidinimo metus - man atrodydavo, kad aš būsiu įsprausta tiesiog į portalą, prie kurio stovėdavau. Jo Mortimeras liepsnodavo širdies karščiu, pasiaukojančia meile, begaliniu atsidavimu Marijai Stiuart. Milžiniškos vidinės jėgos temperamentas slypėjo Juknos jauname herojuje! Aš net bandžiau prašyti Dauguvietį, kad jis truputį sutramdytų šiame veiksme jauną aktorių. Bet prasidėdavo trečiojo veiksmo scena po karalienių susitikimo, ir aš vėl būdavau liudininke reto teatrinio reginio - Stepo Juknos audringo vidinio gyvenimo scenoje. Tokio užkrečiančio partnerio man niekuomet daugiau neteko turėti. Tai buvo laimingos akimirkos."[7]

Akademinio artistai (tuomečiai jaunuoliai, dabar jau peržengę šešiasdešimtmetį) pamena, kad jei į gastroles Šiauliuose būdavo vežamas spektaklis, kuriame vaidina maestro Jukna, visada jis ten sutinka ką nors, kas yra matęs jo Mortimerą, tada jie grimzta į prisiminimus. Akademinio spektakliui iškyla rizika netekti vieno iš personažų? Nieko, gastrolės įvyksta. Reikia važiuoti namo, aktoriai jau susėdę į autobusą, palikę Juknai jo amžinąją vietą gale, o Juknos nėra - jis dar turi su kuo atsisveikinti. „Čia Šiauliai, čia aš vaidinau Mortimerą!" - sakydavo. 

* * *

Kad ir paragintas Potencijos Pinkauskaitės, Stepas Jukna kažin ar rašė prisiminimus, nors Teatro muziejuje esama jo prirašytų sąsiuvinukų su gana bendromis, privalomomis sovietmečiui frazėmis (apie partijos ir vyriausybės dėmesį teatrui, tarkime). Žurnalas „Švyturys" 1976 m. yra skelbęs netrumpą publikaciją - Emilijos Liegutės užrašytus Stepo Juknos pasakojimus. Štai apie režisierius, kurie „atkasa" arba „užkasa" aktorių: „Manyje aktorių „atkasė" režisierius Dauguvietis... (1935). Tuomet jau penkerius metus buvau išdirbęs Šiaulių dramos teatre, vaidinęs ir klounus, ir karalius, tačiau savo tikru užgimimu laikau Mortimerą."[8] Ir toliau: „Juknevičius buvo geras psichologas, juste jusdavo aktoriaus vidų, vaidmenis visada taip paskirstydavo, jog atitikdavo kaip kirvis kotą. Apsirikimų niekada nebūdavo. Aš dabar Krėvės „Žente" vaidinu Gaidulionį ir šaipausi pats iš savęs - koks gi Jukna ūkininkas! Blogai, kai aktorius ima abejoti dėl vaidmens, jaučia vidinį pasipriešinimą. Dauguvietis įtikindavo aktorių savo temperamentu, o Juknevičius - protu, logika. Jis, pavyzdžiui, į repeticijas atsinešdavo kokią knygą, paskaitydavo citatą, rodos, visai nesusijusią su vaidmeniu, ir tau pasidarydavo aišku, ko iš tavęs nori."[9]

Romualdas Juknevičius ir Stepas Jukna buvo kūrybos partneriai, draugai ir kaimynai menininkų name su „Planetos" kino teatru. Bet per repeticijas tai buvo režisierius ir aktorius. Net jei išvakarėse abu ar su kompanija kuo išradingiausiai siausdavo („Sakydavo, reikia pabėgt nuo savęs, nuo Juknevičiaus"), Jukna pasakojo, kad rytą repeticijoje režisierius nė vienam neatleis nė užuominos, kad „vakar truputį draugavai". Ir vaidinamo veikalo epochą visi aktoriai pasistengdavo pažinti, „bet Juknevičius tai jau šmaikščiai žinodavo". Jukna vaidino Hertą Juknevičiaus spektaklyje „Viltis", kuriuo 1940 m. spalį Vilniuje buvo atidarytas dramos teatras, o vienas mėgstamiausių Juknos vaidmenų tapo Tyzenhauzas Balio Sruogos „Apyaušrio dalioje", kurią Juknevičius pastatė 1956 metais.

Juknai patiko vaidinti „pusvelnį, kraugerį". Buvo net sumanęs atitinkamą grimą: pusė veido nugrimuota rudai, pusė rausvai, bet Juknevičius nesutiko: „Tegul velnias tavo viduje sėdi." Tyzenhauzo didybę ir jėgą Jukna pajusdavo vien tik apsirengęs spektaklio kostiumą, o kas matė spektaklį, įsidėmėjo prakilnią Tyzenhauzo figūrą ir klastingą jo choreografiją scenose su baudžiauninko dukra Dalia, kurioje Tyzenhauzas buvo įžiūrėjęs šokėjos talentą. Audronė Girdzijauskaitė vienoje radijo laidoje prisiminė, kad Juknos Tyzenhauzas „nebuvo tiktai sociologizuotas vaidmuo, kaip anuomet buvo priimta, kad jeigu dvarininkas - tai pabaisa. Ne. Jis iš tikrųjų mylėjo Dalią, jis turėjo savo ketinimų, troškimų, jis buvo aistringas žmogus, o aistringam žmogui galima atleisti jo klaidas. Dėl to Jukna niekad neturėjo teatre tokių personažų, kurie būtų atgrasūs. Jis niekad, man atrodo, nesukūrė žmogaus, kuris iššauktų gilią antipatiją. Net ir Juknos Baronas nebuvo visiškai „nusėdęs į dugną", nebuvo degradavęs, ir jo kalbomis apie buvusią kilmę tikėjai"[10].

Baronas spektaklyje „Dugne" minimas tarp įspūdingiausių Juknos vaidmenų, su kuriuo aktorius šventė ir savo 60-metį. Maksimo Gorkio veikalą 1968 m. režisavo Juozas Rudzinskas. „Tai buitiško plano režisierius ir, būkime atviri, aktorius Rudzinskas geresnis už režisierių Rudzinską. Jis ir pats tai žinojo"[11], - čia Juknos pastaba prie paaiškinimo, kad mėgo vaidinti Baroną. Tai, manau, būta tragikomiško personažo - aristokratiškos manieros nakvynės namuose. „Bet Baronu virst organiškai negaliu - jį reikia vaidint. Baronas pasipūtęs - tą pasipūtimą reikia suvaidint, nes gyvenime Jukna nemoka pūstis."  

Paradoksalu: aktorius pasakoja, kad vaidina pusvelnį, pasipūtėlį, o scenoje matyti daug šviesesni personažai. Bet ir suprantama: aktoriaus asmenybė švyti, ir jo vaidmenis suvoki per savo simpatiją jam.

Kai 1995 m. Lietuvos radijas minės seniai nebegyvenančio Stepo Juknos 85-metį, Dalią „Apyaušrio dalioj" ir kitų spektaklių vaidmenis kartu su Jukna vaidinusi Lidija Kupstaitė emocingai sakys, kad „šalia jo, tokio žavingo, aš irgi buvau žavinga. (...) O Stiopočka, bučiuot tau kojas reikėjo už tas scenas!"

* * *

Juknos Tyzenhauzą nutapė dailininkas Antanas Kmieliauskas. Tai buvo 1958 metais. Meistras nutapė meistrą? Ne, tai buvo studento Kmieliausko diplominis darbas, kuriam Jukna, vienas žymiausių to laiko aktorių, kantriai pozavo bendrabutyje, atsinešęs Tyzenhauzo kostiumą. Scenoje didingas, gyvenime jis buvo draugiškiausias žmogus. Paveikslas priklausė ne dailininkui, o Dailės institutui, ir būtent institutas padovanojo portretą teatrui per Juknos jubiliejų. Daugelį metų tasai paveikslas buvo kaip teatro ženklas - kabėjo ir senojo Akademinio fojė, ir Basanavičiaus gatvėje, kur Akademinis persikraustė, kol vyko rekonstrukcija. Buvo etapas, kai Juknos portretu buvo puošiamas teatro generalinio direktoriaus kabinetas. Dabar paveikslas atiduotas restauruoti.

Kmieliauskas, tapydamas Tyzenhauzą, įamžino ir vieną būdingųjų aristokratiškų Juknos „žestų": per alkūnę pusiau sulenkta ranka, o plaštaka ir pirštai taip pat turi vaidybos tradicijų nustatytą išlinkį. Juknai tai buvo natūralus judesys, o jaunieji Akademinio artistai, kurie mokėsi „žestų", kopijavo atidžiai stebėdami meistro rankų ir pirštų kampus. Eglė Gabrėnaitė atsimena vieną „Narsuolio iš Vakarų pakrantės" repeticiją su dekoracija iš dėžių. Stepas Jukna ir Janina Berūkštytė repetavo gal poros metrų aukštyje ir neteko pusiausvyros. Krito dėžės, krito Berūkštytė ir krito Jukna. Visi, kas repetavo, iš siaubo užsimerkė ir bijojo net pažiūrėti. Kai atsimerkė, pamatė Jukną jau atsistojusį. Eina per sceną jis, 65 metų artistas su personažo skarmalais, vieną ranką laiko ant nugaros, o su kita išmeta „žestą", nusikeikia savo dusliu balsu ir pareiškia: „Du šimtai gramų konjako!" Kažkas, prisimena Gabrėnaitė, greičiausiai Vilius Petrauskas, nubėgo ir atnešė. Ir repetavo Jukna toliau lyg niekur nieko[12]. „Pirmiausia į save žiūriu šiek tiek su šypsena: senas romantikas! Tai ir tragiška, ir komiška."[13]

* * *

Jaunesnių režisierių spektakliuose Jukna ėmė gauti tragikomiškus vaidmenis. Tačiau tai, kaip jis 1967 m. repetavo Slawomiro Mrožeko „Tango" su Jonu Jurašu arba 1970 m. Arthuro Millerio „Kainą" su Irena Bučiene, buvo greičiau tragiška nei komiška. Jaunų režisierių kita kalba, kita repeticijų metodika, o Jukna... „Etiudais aš netikiu. Nepasitikiu. Šiandien etiudą galiu vienaip suvaidinti, gal ir neblogai, bet ateity jis bus nereikalingas, visa vaidmens logika šį etiudą gali visai paneigti. Tačiau dabar tokia mada, taip režisieriai dirba, nieko nepakeisi"[14], - pasakojo apie „Kainos" kančias. Ir abiem atvejais atrodė, kad Jukna nebesuvaidins, jis nesupranta, ko iš jo norima, jis sėdi susiėmęs galvą ir linguoja „kaip totorius" (per „Tango" repeticijas), jis neįsitraukia į etiudų žaidimą, ir režisierė ima bijoti, „kad rolė negims", kad „jis jau nebegali" (per „Kainos" repeticijas). Bet ir Eugenijus, ir Solomonas Gregoris tapo vėlyvojo Juknos viršūnėmis. Kas matė „Tango", papasakos įspūdį lyg spektaklį būtų vakar žiūrėję - toks sukrečiantis buvęs chamo Edeko - Audrio Chadaravičiaus pasiūlymas aristokratiškajam dėdei Eugenijui - Juknai pašokti ir toks tragiškas jų tango, kai chamas tampė aristokratą kaip iškamšą, o „La Cumparsita" melodija net ir spektakliui pasibaigus dar ilgai skambėdavusi teatro kieme.

Solomonas Gregoris - senas žydas, kadaise buvęs baldų supirkėjas. „Kainos" herojai atsitiktinai randa jo skelbimą, kai susiruošia parduoti mirusių tėvų baldus. Juknai lygiai 60, jis vaidina kone šimtametį Gregorį, kuris randa jėgų apsimesti, kad dar yra veiksnus. „Aš jau ir gyvenime kartais pasijuntu Gregoriu: niekam nereikalingu ir vis tiek įsikirtusiu į tą gyvenimą kaip skęstantis į šiaudą. Trapus tai ryšys - aš ironizuoju Gregorį, vaizduoju jį naivų, keistą, suktą, bet man jo ir gaila. Tai turbūt naujos gaidos mano kūryboje."[15]

Chadaravičius „Kainoje" nedalyvavo, bet gėrėjosi, kaip Jukna vaidina tylėdamas, laiko ilgiausią pauzę vien žvilgsniu ar rankos mostu. Laimonas Noreika „Kainoje" buvo Juknos partneris ir prisiminė, kad po nevykusių etiudų periodo, kai visi keturi aktoriai pradėjo repetuoti pačią pjesę, Jukna gana ilgai nemokėjo teksto, „gal jis neskubino, žinojo savo metodus (...) Ir staiga nejučiom Jukna vieną dieną paėmė ir padėjo tą tekstą. Ir pradėjo dirbti taip, kad mūsų visas greitas darbas nuėjo niekais. Atsimenu tokį teisingą požiūrį į aktoriaus darbą: kad aktoriui ne tik daug reikia dirbt - ilgai reikia dirbt. Jukna nerodė visko, ką jis darys šito seno žydo vaidmeny, jis atsargiai atsargiai ieškojo (...) ir staiga pamatai, kad viskas pas jį padaryta. Mes kaip dulkės prieš jį buvom. Jis toks tikras buvo. Sėdi jisai fotely susmukęs, o mes raitomės aplink jį, dirbam"[16].

* * *

Laimonas Noreika savo dienoraščiuose užfiksavo vaidinimą kartu su Stepu Jukna 1977 m. vasarį. Tai buvo Henriko Vancevičiaus režisuotas Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas", kur Jukna nuo premjeros 1969-aisiais vaidino Juodąjį metraštininką. Demonišką, kaip pažymėjo Audronė Girdzijauskaitė, bet įsitikinusį savo teisumu. O Jukna: „Mano nugarkauly lyrika, todėl man ypač sunku. O nuo savęs pabėgti negaliu. Esu labai jautrus, į kiekvieną spektaklį, nors vaidmuo ir būtų nesunkus, kaip, pavyzdžiui, Just. Marcinkevičiaus „Mindauge" Juodasis metraštininkas, einu su nerimu širdy, tarsi eičiau į premjerą."[17]

1977 m. vasario 13 d., sekmadienį, Laimonas Noreika užrašė: „Grįžom su Sigita iš kino, žiūrėjom „Prašau žodžio" su Čiurikova. Skambina Treinys, skubiai į teatrą, reikia gelbėti spektaklį „Mindaugas". Baltasis metraštininkas po savo vestuvių atėjo neblaivus. Aktorius labai sąžiningas. Vancevičius tiesiog rėkia į ragelį - nekalbėk, o tučtuojau bėk į teatrą. Netoli nuo Čiurlionio iki Basanavičiaus gatvės. Atbėgu, duoda į rankas tekstą, skaityk iš teksto. Be akinių negaliu, o čia XIII a. Vancevičius rėkia: neturi reikšmės, skaityk su akiniais, tai geriau negu per visą spektaklį paleisti neblaivų artistą, kuris galiausiai apspjaudo žiūrovus ir spektaklį, ir teatrą. Apšvietėja Veronika Černiauskienė ramina: nesijaudink, aš tau apšviesiu tekstą; taip ir buvo. Ramiai skaičiau."[18]

Toliau Noreikos įrašas skliausteliuose:

„Mindauge" Juodąjį metraštininką vaidino Jukna. Ištisai mūsų pasikalbėjimai ar ginčai, aš, turėdamas tekstą, matau, kad Jukna klaidžioja po savo tekstą, blaškosi, porą kartų net atvirai reikėjo jį gelbėti, „paduoti" tekstą. Po spektaklio Jukna atėjo į mano kambarį, sako: taip jaudinaus netikėtai pasikeitus Baltajam metraštininkui vidury spektaklio. Jau metęs rūkyti, bet duok užsirūkyti, negaliu nurimti. O tą pačią naktį po spektaklio Juknai išsiliejo kraujas į smegenis. Insultas, po kurio jis jau nebepakilo. Tas „Mindaugo" spektaklis jam buvo paskutinis.[19]

Be abejo, tai įrašyta vėliau - gal net po kovo 28 d. Stepui Juknai tada buvo 66 metai.

* * *

Iš Kazimieros Kymantaitės atsisveikinimo kalbos juodraščio: „Koks tu išlakus, stotnas, liemeningas, karštas, liepsningas, putojantis atėjai, toks pat ir iškeliauji mums nežinomais ir nepatirtais keliais. Taip, mūsų karta yra reliktinė, ir metas ją surašyti į saugotinų tautos prajovų raudonąją knygą, nes jau mūsų renkasi anapus daugiau negu šiapus ir mes ten galėtume sudaryt didelį teatrą, jei iš dulkių, į kurias mes pavirstame, susidarytų bent artisto pavidalo šešėlis..."[20] Vardydama Juknos vaidmenis, Kazimiera minėjo Akląjį smuikininką, jo ištiestas „kaip erelio sparnai" rankas, tariant: „palaukite... sustokite... čia žmonės... čia Katedra..."

Ką žinai, gal tais sparnais Stepas Jukna gynė požiūrį į aktorių kaip į išrinktąjį ir šventąjį. „Tik ir vėl skausmingai galvoju: koks negailestingas teatro menas! Negailestingiausias iš visų meno rūšių. Reikalauja viso žmogaus, o duoda tik akimirkas."[21]


[1] Irena Aleksaitė. Stepas Jukna. Lietuvos TSR teatro draugija. Vilnius, 1974, p. 4.

[2] Iš pokalbio „Prie arbatos" Menų spaustuvėje 2011 m. spalį. „Menų faktūros" vaizdo įrašas.

[3] Iš pokalbio su Egle Gabrėnaite. 2013 m., balandis.

[4] Lietuvos TSR liaudies artistas Stepas Jukna. Stengiausi pats sau nemeluoti. Užrašė Emilija Liegutė. Švyturys, 1976, Nr. 23, p. 16.

[5] Ten pat.

[6] Potencijos Pinkauskaitės laiškas Stepui Juknai. Teatro, muzikos ir kino muziejus, Stepo Juknos fondas, A 6700/12.

[7] Irena Aleksaitė. Stepas Jukna. Lietuvos TSR teatro draugija. Vilnius, 1974, p. 22-23.

[8] Švyturys, 1976, Nr. 23, p. 17.

[9] Švyturys, 1976, Nr. 24, p. 13.

[10] Lietuvos radijo laida Stepo Juknos 85-mečiui. 1995 m. rugsėjis. Garso įraše - Audronė Girdzijauskaitė, Lidija Kupstaitė, Laimonas Noreika. Teatro, muzikos ir kino muziejus, APM 2817.

[11] Ten pat.

[12] Iš pokalbio su Egle Gabrėnaite. 2013 m., balandis.

[13] Švyturys, 1976 m. Nr. 24, p. 13.

[14] Ten pat.

[15] Ten pat.

[16] Lietuvos radijo laida Stepo Juknos 85-mečiui. 1995 m. rugsėjis. Teatro, muzikos ir kino muziejus, APM 2817.

[17] Švyturys, 1976 m. Nr. 23, p. 16.

[18] Laimonas Noreika. Aktoriaus dienoraščiai. Vilnius: Scena, 1999, p. 66.

[19] Ten pat.

[20] Kazimieros Kymantaitės atsisveikinimo kalbos juodraštis. Teatro, kino ir muzikos muziejus, Stepo Juknos fondas.

[21] Švyturys, 1976 m. Nr. 24, p. 13.

 


Taip pat „Lietuvos scenoje" skaitykite:

Apskritojo stalo diskusija. Teatras dabar: bandymas apibrėžti

Gintaras Makarevičius: Jaučiu tikrovę, galiu kalbėti per ją

Dvi nuomonės apie Lohengriną

Žurnalą galima įsigyti Lietuvos teatro sąjungoje (Teatro g. 8, Vilnius) ir knygyne „Akademinė knyga" (Universiteto g. 4, Vilnius), o nuo rudens - ir Vilniaus teatruose.

Komentarai