Ir po 100 metų Valstybės teatro idėja tebelieka neįgyvendintas virtualus projektas.
Pastarosiomis savaitėmis mūsų tikrų, nesuvaidintų gyvenimo aistrų centras – nesunkiai nustatomas: tai sostinės kvartalas, įrėmintas Gedimino prospektu ir Totorių gatve. Čia, Lietuvos banko užkaboriuose, noksta, kunkuliuoja ir fermentuojasi mūsų dabarties bei ateities dramos ir tragedijos.
Prie šio mūsų visuomenės gyvenimo epicentro iš vienos pusės prisišliejusi parduotuvė „Maxima”, iš kitos – Nacionalinis dramos teatras. Pirmoji per pastaruosius du dešimtmečius nukeliavo įspūdingą kelią nuo kuklaus gastronomo su iškaba „Ropė” iki visos šalies „maksimizacijos” ir visą šalį supurčiusios „Leo LT” avantiūros. Antrasis, iš Lietuvos valstybinio akademinio virtęs Nacionaliniu dramos teatru, vis tebetrypčioja vietoje desperatiškai tebekovodamas dėl valdžios finansinės malonės ir kad per jo spektaklius žiūrovų salė būtų pripildyta bent iki pusės. Koks simboliškas verslo ir meno evoliucijų per pirmus du nepriklausomybės dešimtmečius kontrastas!
Ko nesukūrė M. K. Čiurlionis?
Čia pat, Totorių gatvėje, priešais dabartinę „Maksimą” (buvusią „Ropę”), susitikau su seniai pažįstamu poetu ir filosofu Vytautu Rubavičiumi. Viduryje žingsnio ant šaligatvio užtrukome gerą pusvalandį – tarp aibės slalomu apšuoliuotų temų palietėme ir teatrą, Nacionalinio dramos teatro aktualijas ir dailininkės Jūratės Paulėkaitės tragediją. Garbus filosofas, šiaip jau skeptiškai nutolęs nuo teatro gyvenimo, nedvejodamas suformulavo situacijos diagnozę: „…bet juk Paulėkaitė buvo viso šio proceso spiritus movens, ar ne taip?…”
Išsyk pasidingojo: kaip, pasirodo, viskas aišku ir suprantama net žmonėms, su teatru neturintiems beveik nieko bendra, tik viską aiškiai stebintiems ir analizuojantiems. Spiritus movens – „judinančioji dvasia” lotyniškai, t.y. varomoji jėga – kaip tai teisingai skamba būtent katastrofiškai netikėtai pasitraukusios Jūratės Paulėkaitės atveju…
Antai, jei paklaustume savęs: kas atsitiktų, jei Leonardo da Vinci būtų miręs nesulaukęs 50-ties? Arba Pablo Picasso? Nebūtų „Mona Lizos”, nebūtų „Gernikos”… O jeigu Mikalojus Konstantinas Čiurlionis būtų sulaukęs savojo 80-mečio? Kokias dar fantastiškas idėjas jis būtų įgyvendinęs po to, kai jau buvo nutapytas „Rex”? O gal jis būtų visko išsižadėjęs šokiruotas savo išsvajotos Lietuvos vizijos vulgaraus įgyvendinimo ir sukūręs ką nors parodijuojančio?
To jau niekada nesužinosime, kaip ir nesužinosime, ką būtų sukūrusi Paulėkaitė ir kur jos, kaip mūsų teatro meno proceso spiritus movens, dėka būtų nukeliavęs visas mūsų teatras. Bet teigti, kad su J. Paulėkaitės praradimu mūsų teatras patyrė rimtą katastrofą, nėra joks lazdos perlenkimas, kaip ir Jūratės sugretinimas su Leonardo, Pablo ir Mikalojumi Konstantinu. Tai yra atsakingai išmąstyta prielaida, turinti teisę egzistuoti lygiai taip pat, kaip ir visos kitos, o jos teisingumą ar klaidingumą parodys tik istorija.
Ir vėl su visu jo kraštutiniu aktualumu iškyla esminis mūsų teatro klausimas: kas yra mūsų teatras, teatro menas? Kokia jo visuomeninė funkcija? Kas yra valstybinis teatras ir kokį meną yra pašauktas kurti ir skleisti Nacionalinis dramos teatras? Kokie privalo būti valstybinio teatro meno ir valdžios, taip pat publikos santykiai? Kur link privalo vystytis mūsų valstybinių teatrų sistema?
Idėjos teatro nostalgija
Vilniuje, netoli Nacionalinio dramos teatro, ant Vilniaus mažojo teatro sienos, atvaizduota tose patalpose kadaise veikusios draugijos „Rūta” scenos uždanga, kurią XX a. pradžioje nutapė pats M. K. Čiurlionis (originalas saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje). Joje labai aiškiai užkoduota Lietuvos teatro meno tuometė samprata. Aukuras po šventuoju ąžuolu prie Nemuno vingio, ekstazės apimtas krivis ir priklaupusios vaidilutės, į dangų kylantis aukuro dūmelis, aukojančių figūras atkartojantys debesų kontūrai auksu spindinčios saulės spinduliuose ir debesų atspindys Nemuno žydrynėje su baltu laiveliu, ir visa tai įrėminta dviejų kulisų su tautiniais, tarsi iš močiutės kuparo, margais ornamentais. Toks buvo mūsų teatro „kodas” prieš šimtą metų.
Ir tik nereikia šypsotis. Menamas šio teatrinio vaizdo naivumas atrodo visai kitaip, jei suvoksime, kad tai ne iliustracija, ne eskizas, o mūsų teatro idėjos atvaizdavimas. Tokios pat idealistinės, bet konkrečios idėjos, kokia tuomet buvo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybės ir Lietuvos teatro idėjos formavosi simultaniškai, ir šių dviejų idėjų įdvasinimo, meninio atvaizdavimo ir, šiuolaikiniais terminais tariant, virtualaus modeliavimo autorius ir įkvėpėjas didele dalimi buvo būtent M. K. Čiurlionis. Lietuvos valstybės teatras buvo toks pat virtualus projektas, kaip ir pati Lietuvos valstybė, kurio įgyvendinimas buvo istorijos stebuklas, o Valstybės teatras buvo pašauktas šį stebuklą įprasminti.
Todėl ne taip ir juokingai atrodo mūsų Valstybės teatro scenoje praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje karaliavę keistučiai su mediniais kardais, kartono šarvais ir pakulų barzdomis, taip pat birutės su pieštomis iki ausų akimis, nenatūraliai išstypusiomis, tarsi iš nebyliojo kino, pozomis. Nejuokinga, nes tuomet tai buvo realios idėjos teatras, ir idėja buvo labai konkreti, t. y. Lietuvos valstybės idėja, kurią dar derėjo įgyvendinti, sustiprinti ir įskiepyti publikos sąmonėje bei vaizduotėje. Tad tuomečio teatro naivi butaforija atrodė nė kiek ne primityviau nei dabartiniai 3D ir kitokie vaizdo efektai, gausiai naudojami moderniuosiuose mūsų teatrų pastatymuose.
Kai vartotojas nėra teisus
Šitoje vietoje baisiai knieti vėl pradėti postringauti apie mūsų valstybinių teatrų sistemos archajiškumą ir kūrybinį neveiksnumą, bet tiek jau to. Vis tiek šitoje plotmėje nebus jokių pokyčių bent jau tol, kol neišsispręs mūsų kasdienės duonos kritinė būklė. Pakalbėkime apie teatrų publiką ir apie tai, kaip ji reagavo į pastarąjį J. Paulėkaitės darbą – Nacionalinio dramos teatro spektaklį pagal Henriko Ibseno pjesę „Visuomenės priešas”.
Apskritai didžiojo norvego pjesės pavadinimo tikslus vertimas – „Tautos priešas” (En folkefiende), bet spektaklio kūrėjai nutarė šią sąvoką šiek tiek pakoreguoti. Tautos savasties, kiekvieno visuomenės nario tapatybės klausimas aktualus ir mūsų visuomenėje, ir jos lūkesčius sceninio meno srityje pateisinti pašaukto svarbiausio šalies teatro misijoje. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad Nacionaliniam dramos teatrui, neduok Dieve, sudegus mūsų teatro meno gerbėjai savo rankomis ir lėšomis jį atstatytų, kaip tai prieš 130 metų atsitiko su Prahos nacionaliniu teatru. Mūsų teatro žiūrovai eina į teatrą (taip pat ir į Nacionalinį) visai ne tam, kad, būdami minia, teatre pasijustų vieninga tauta. Mūsų piliečiai šiuo metu jaučiasi tauta tik tada, kai per šventes miniomis žygiuoja į „maximas” apsipirkti. Jeigu Nacionalinis dramos teatras staiga sudegtų, tai jo vietoje greičiausiai išaugtų dar viena „Maxima” arba – ir tai būtų dar blogiau – išdygtų nauja žiūrovų masinio sceninio aptarnavimo įstaiga, kuri elgtųsi su žiūrovais kaip didieji prekybos centrai, t. y. jais primityviai manipuliuotų, paverstų vartojimo ir verslo pasipelnymo objektais.
Beje, viso to jau būta, kai Nacionalinio teatro fasade spindėjo cinišku vulgarumu šokiruojanti iškaba „69″ ir kai jo repertuaro liūto dalį sudarė visokios bambos, grafikai ir kitokie komercinio teatro balaganai.
O į spektaklio „Visuomenės priešas” premjerą susirinko labai savotiška publika. Ypatingumas buvo ne vien tik tai, kad didžiąją jos dalį sudarė visuomenės grietinėlė, televizijos ir popmuzikos žvaigždutės bei politikai. Labiau ypatinga buvo tai, kad didžioji šios elitinės publikos dalis už savo apsilankymą svarbiausioje ir brangiausioje Nacionalinio dramos teatro sezono premjeroje nesumokėjo nė cento! Nepaisant to, kad tų sumokėtų keliasdešimties litų nė vienas iš „auksinės publikos” nė nepajustų, jiems per jėgą buvo brukami nemokami pakvietimai. O jeigu dar turėtume galvoje, kad kiekvieno bilieto į teatrą reali kaina keleriopai viršija skelbiamą kasoje, o skirtumą padengia valstybė, tai minėta „Visuomenės priešo” premjera tampa labai stambia valstybine investicija į mūsų visuomenės „elitą” per kultūros biudžetą ir iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Na ir kas? Ar ši visokeriopai lipšniai pamaloninta „auksinė” publika buvo patenkinta? Anaiptol! Ir argi galėjo būti kitaip? Perkeldamas prieš 130 metų Henriko Ibseno sukurtą tekstą į mūsų dienas Nacionalinis teatras puikių aktorių lūpomis tyčiojosi iš politikų, įžeidinėjo juos, demaskavo, niekino ir pravardžiavo. Ir visa tai – su šokiruojančiais sceniniais efektais, smerkiančiomis politikus vaizdo projekcijomis, sprogimais ir sienų griovimais, t. y. labai brangiais teatriniais monais, finansuojamais vėlgi iš mokesčių mokėtojų kišenės per tų pačių politikų, sėdinčių parteryje, malonę. Argi ne paradoksas?
Todėl netenka stebėtis, kad iškart po „Visuomenės priešo” premjeros spaudoje atsirado įvairaus plauko saviveiklinių „kritikų” replikų, kad, atseit, toks teatras nereikalingas, neįdomus ir neatitinka publikos lūkesčių. Ir ko dar buvo galima tikėtis, kai teatras pats pastatė save į poziciją, kad „vartotojas visuomet teisus”?
Ir svarbiausias spektaklio „Visuomenės priešas” bei H. Ibseno pjesės šūkis – „dauguma niekada nebūna teisi!” – ką reiškia? Kas yra toji „dauguma”, prieš kurią nukreiptas spektaklio patosas? Ar tai mūsų visuomenė, kuri iš tiesų tėra susiskaldžiusių ir priešiškai nusiteikusių mažumų visuma? O gal paprasčiausiai turima galvoje politinė mūsų valdžios dauguma?
Palikime šiuos klausimus be atsakymo. Teatras nėra primityvios politinės agitacijos vieta, nors kai kas norėtų, kad taip būtų. „Dauguma” tėra mūsų visuomenės inertiškumas ir provincialumas, ir tai yra ligos, kuriomis sunkiai serga ir iš kurių mėgina vaduotis mūsų Nacionalinis dramos teatras. Praradus šių pastangų spiritus movens, viltys ištrūkti iš šios duobės atrodo sunkiai įmanomos.
Veidrodis ir kelias
Kas dabar bus? J. Paulėkaitės netekties istoriją mūsų bulvarinė žiniasklaida ir masinė miesčioniška sąmonė jau sugromuliavo ir išspjovė į kitų „rezonansinių” žmogiškų tragedijų spjaudyklę. Nacionalinis dramos teatras, demonstruodamas atseit politinį teatrą ir kartu mėgindamas patenkinti visuomenės „elitą”, renkasi rūmų juokdario (pajaco?) vaidmenį. Spektaklis „Visuomenės priešas” jau dabar turi polinkį atsigulti į jam paruoštą „repertuarinio balasto lentynėlę”. „Dauguma” (t. y. visuomenės abejingumas ir teatro rutina) ir vėl nugalės, ir vėl bus teisi.
Bet siela vis dėlto niekaip nenori su tuo sutikti. Jeigu J. Paulėkaitė būtų gyva, ji viso to taip nepaliktų. Ji kaskart sugalvotų vis kitokių akcijų ir teatrinių akibrokštų, kad sujudintų publiką ir kad kiekvienas „Visuomenės priešo” spektaklis būtų ne tik teatrinis, bet ir visuomeninis įvykis.
J. Paulėkaitė savuoju „leonardišku” universalumu, „pikasišku” kūrybiškumu ir „čiurlionišku” dvasios polėkiu paliko daugybę pėdsakų, klaustukų, provokacijų ir „pelėkautų”, kurie, kaip ir „pelėkautai” Williamo Shakespeare´o „Hamlete”, gali ir yra pašaukti apversti ne tik mūsų teatro sampratą, bet ir apskritai mūsų visuomenės bei teatro santykius, mūsų kultūros teatrinę sąmonę ir savimonę.
Bet reikia ypatingų pastangų. Kol kas dar niekas nepaneigė Shakespeare´o paskelbto dėsnio: teatro misija – laikyti veidrodį priešais visuomenės fizionomiją, kad ir kokia nepatraukli ji būtų.
Jeigu teatras, užuot vėl sulindęs į narcizinį egoizmą ir saviraiškos „urvus”, sąmoningai užmins ant visų Jūratės Paulėkaitės sukurtų ir paliktų teatrinių „pelėkautų”, tai dar yra vilties, kad mūsų scenos menas išplauks į naujas erdves, temas, kurs naujas formas ir naujas realijas, kurios savo ruožtu keis mūsų vertybes ir nubrėš kelią per dvasinę dykumą naujų idėjų link – ir teatro meno, ir Valstybės teatro, ir pačios valstybės.
Kelią, kuriuo, mes, pasirodo, dar nė nepradėjome žingsniuoti.
