Sovietmečio „uždraustas vaisius” ir sprangūs naujieji „rojaus obuoliukai”.
Pirmoji praėjusio mūsų teatrų sezono „bomba” sprogo pernai vasarą, kai Vilniaus mažojo teatro vadove netikėtai tapo Greta Cholina. Šio teatro įkūrėjo ir vadovo režisieriaus Rimo Tumino (nūn – Maskvos J. Vachtangovo teatro vadovo) palaiminta, jo teatro vairą perėmė teatro vadybininkė, ligi tol ėjusi šokio teatro A|Ch direktorės pareigas. Teatras A|Ch – antrąją dešimtį metų sėkmingai veikiantis nevalstybinis šokio teatras, neturintis nei savo rūmų, nei nuolatinės trupės. Jį įkūrė ir jam vadovauja vyresnioji G. Cholinos sesuo, šokėja ir choreografė Anželika. Po minėtų permainų Vilniaus mažajame teatre pikti liežuviai ėmė plakti, kad nuo šiol turėsime du giminingus teatrus: A|Ch ir Gre|Ch.
Tiems, kas jau primiršo rusų kalbą arba niekada jos nemokėjo, primenu, kad rusiškas žodis „grech” reiškia „nuodėmę”. Tad nuo pat sezono pradžios smalsumą žadino intriga, kokį nuodėmingą iššūkį rengia naujoji Vilniaus mažojo teatro vadovė. Ilgai brandintas užtaisas „iššovė” tik leidžiantis sezono uždangai.
Šių metų pavasarį Maskvoje gyvųjų pasaulį apleido 83 metų legendinis sociologas ir filosofas Igoris Konas. Jis išgarsėjo tuo, kad nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio viešai nagrinėjo tokius sovietmečiu uždraustus dalykus kaip seksas ir erotika. Jo pirmoji knyga „Seksologijos įvadas” buvo išleista slaptai, kad būtų paskirstyta tik pagal ypatingus (profesinius ir partinius) sąrašus, bet buvo išvogta dar spaustuvėje. Jis pirmas viešai moksliškai nagrinėjo seksą ir seksualumą sovietų visuomenėje, kurioje, kaip buvo skelbiama, „nebuvo sekso”.
Klausytis profesoriaus I. Kono paskaitų susiburdavo daug iškilių to meto kultūros ir meno intelektualų. Tik iš jo lūpų buvo galima išgirsti, pavyzdžiui, tuomet uždrausto austrų psichologo ir psichiatro Sigmundo Freudo (1856-1939) „eretiškų” minčių: kad asmenybės seksualumas veikia jo kūrybiškumą; kad erotiniai siekiai ir fantazijos yra normalus asmenybės būvis, o daugelį žmogaus charakterio, gyvenimo būdo ir elgesio bruožų lemia seksualiniai impulsai, užprogramuoti ir vykstą žmogaus pasąmonėje.
Sceninio sekso debiutas
Šias XX a. pradžios teorijas įsisavino ir savo kūryboje įgyvendino daugybė to meto menininkų, taip pat ir teatralų (švedų dramaturgas Augustas Strindbergas, amerikiečių dramaturgas Eugene´as O´Neillas). Veidmainiškoje sovietinėje visuomenėje šios mintys buvo uždraustos skelbti. Vienintelis, kuris rado būdą ir išsikovojo teisę viešai moksliškai kalbėti apie seksą sovietinėje visuomenėje, buvo minėtasis profesorius I. Konas. Įstabu, kad nemažos dalies stačiatikių šventikų požiūris čia sutapo su komunistų – jie ne sykį prakeikė profesorių ir jam esant gyvam, ir po mirties. Nepaisant to, seksas skynėsi sau kelią ir į sovietines scenas. Antai aštuntajame dešimtmetyje tuomečiame Leningrade, Didžiajame dramos teatre (BDT), pastatytas spektaklis „Arklio istorija” pagal Levo Tolstojaus apysaką, kur pirmąsyk scenoje parodyta atvira sueities scena (tiesa, ne žmonių, o arklių, bet kadangi arklius vaidino žmonės, tai toji sceniškoji „sueitis” atrodė labai „žmogiška”).
Tokią erotišką sceninę „laisvamanystę” tuomet išdrįso parodyti BDT vadovas Georgijus Tovstonogovas, valdžios numylėtinis, sovietinių ordinų kavalierius, „liaudies artistas”, deputatas ir t. t. Bet kuris kitas, parodęs tokią „vakarietiško ištvirkimo” apraišką, būtų valdžios bemat sutrintas į miltus.
Čia, užbėgant už akių, režisieriaus garbei dera pasakyti, kad aprašytoje sovietinio sceninio sekso debiutinėje scenoje buvo panaudota specifinė pozicija, vienodai būdinga ir arkliams, ir žmonėms. Visi kiti teatralai, kurie išdrįso pasinaudoti G. Tovstonogovo sukurtu precedentu, iš viso Kamasutros siūlomo lobyno kažkodėl rinkosi kitą, nei minėtoji, bet vis tą pačią, neįmantriausią ir neišraiškingiausią figūrą. O kartais vietoj sekso vaizdavimo scenoje apsiribota tik abstrakčiu baldų pakrutinimu arba sueities aktą atseit simbolizuojančia kažkokia choreografine figūra. Tad ir šia prasme G. Tovstonogovas buvo neprilygstamas novatorius.
 |
| Išimtis, patvirtinanti taisyklę: nestandartinė pozicija – kūrėjų erotinių fantazijų apoteozė (spektaklis „Prakeiktieji”) |
Ignoruoja teorijas
Kai seksas, tarsi laisvės paukštė, išplasnojo į posovietines išlaisvėjusios visuomenės viešąsias erdves, sceninio sekso plotmėje iškart viskas pasidarė kitaip.
Ir čia vėl pravartu prisiminti profesoriaus I. Kono mintis apie tai, kas yra erotika ir seksas, ir kuo jie skiriasi. Sovietmečiu, ypač pareigūnų, atsakingų už cenzūrą, galvose dėjosi neapsakoma seksualinė sumaištis. Erotika kukliomis dozėmis būdavo leistina, tačiau sekso vaizdavimas prilygintas pornografijai ir privalėjo būti išnaikintas. Tačiau cenzoriams verkiant reikėjo instrukcijų.
Panašus chaosas turėtų karaliauti ir šiuolaikinių laisvosios visuomenės dorovės sergėtojų galvose. Skirtumas tik tas, kad draudimo riboženklis perkeltas per vieną žodį: erotikos ir sekso – prašome, kiek norit, ir rodykit, ir vartokit, tik pornografija – tai jau tabu! Bet ką sako instrukcijos?
Sovietinės skelbė visiškas nesąmones – net ir tos, kurias kūrė (ar buvo priverstas kurti) profesorius I. Konas. Kažkokie biurokratiniai kliedesiai apie tai, kas atseit gali būti rodoma ir kas ne. Manau, ir laisvosios epochos panašios instrukcijos ne ką mažiau absurdiškos.
Pacituokime profesorių: seksas tėra žmonių reprodukcijos procesas, o erotika ir pornografija – reiškiniai, susiję su šio proceso vaizdavimu, užgimstantys mūsų vaizduotėje. Deja, akivaizdu, kad mūsų teatro menininkai savo kūryboje nesivadovauja nei I. Kono, nei kur kas paprastesnio lygio teorijomis apie tai, kas yra sceninis sekso vaizdavimas ar erotika ir pornografija scenoje.
Atsigręžkime atgalios. Atminty iškyla nekūrenama tuščia Rusų dramos teatro žiūrovų salė. Joje – tuzinas sovietinių kareivėlių ir vienas kitas teatralas. Vaidinamas V. Nabokovo „Pakvietimas į ešafotą”. Po sceną laksto nuoga, vien permatomomis pėdkelnėmis mūvinti artistė (pavardė redakcijai žinoma). Spektaklis vyksta 1990 metų kovo 11-osios vakarą, vienu metu su istoriniu Aukščiausios Tarybos posėdžiu. Štai ji, tikroji mūsų laisvojo erotinio teatro pradžia…
Po to dar buvo režisieriaus Jurijaus Popovo teatras „Eros” ir jo spektaklis pagal Hieronimuso Boscho paveikslus, buvo vaizduotės erotika Oskaro Koršunovo „Shopping and fucking” ir Cezario Graužinio „Arabiškoje naktyje”, buvo verbalinė (t. y. žodinė) erotika nieko nesužavėjusiuose „Vaginos monologuose”, buvo pramoginio komercinio vulgarumo šėlsmas po Nacionalinio dramos ir Valstybinio jaunimo teatro stogais.
 |
| Populiariausia mūsų teatro sekso scenų poza Vilniaus mažojo teatro virtuozų atlikime. Čia – „Žuvėdroje”, bet tų pačių atlikėjų atkartota ir suparodijuota „Amfitrione”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Dviprasmiškas obeliskas
Šiais laikais, netgi skaitydamas vaikui prieš miegą pasaką, negali būti garantuotas, kad kažkur tau už nugaros televizorius nerodo įklotų su sparneliais arba šokolado kramtymo su rujojimo aimanomis. Ir taip jau du dešimtmečiai. Dėl modernių medijų komercinis erotiškumas, sintetinis seksualumas yra įaugę į mūsų pasąmonę taip, kaip sovietmečiu – Aleksandrovo kareivukų choras su balalaikomis ar „Lietuvos” ansamblio skrabalų ir kanklių pabrazdinimai, dieną naktį sklidę iš radijo imtuvų. Tad ką nauja užsimojo čia parodyti mūsų teatrai?
Pasirodo, tokią „neįmanomą misiją” užsibrėžė įvykdyti atsinaujinęs Vilniaus mažasis teatras, sezono finalui parodydamas spektaklį pagal vokiečių dramaturgo Peterio Hackso pjesę „Amfitrionas” (režisierius Artūras Areima). Spektaklio reklama skelbė, kad čia mes patirsime dar nebūtus seksualinius šokus ir paskęsime dar nepatirtų erotinių išgyvenimų gelmėse. Rezultatas: teko iškentėti neįmantrių režisūrinių triukų (šviesų, dūmų, garsų) viešą akciją su prastai išdėliotu tekstu, kurio pabaigoje publiką buvo bandyta nustebinti mizanscenomis aplink obeliską, vaizduojantį išdidintą, tačiau akivaizdžiai infantilių proporcijų berniukišką „pasididžiavimą”. Nuo to reginys neįgavo erotiškumo daugiau nė per gramą.
G. Cholina pateikė publikai reginį, kuris tėra charakteringas šiuolaikinio vyriškojo nebrandumo ir infantilumo (taip pat ir meninio režisūrinio) įrodymas. Tuo ji sėkmingai pratęsė ir dar labiau įtvirtino jos bei sesers ligi šiol nuosekliai vykdyto kovingojo kūrybinio feminizmo triumfą.
Tuo būtų galima ir baigti, tačiau teks pripažinti, kad „Amfitrione” būta ir savotiškos „pornografijos”. Tuo pasižymėjo dirbtinai įmontuotas į pjesės tekstą intarpas iš Antono Čechovo pjesių „Vyšnių sodas”, „Žuvėdra”, „Trys seserys” – puikių spektaklių, kuriuos šiame teatre yra statęs R. Tuminas. Įstabu, kad šiame epizode iš savo mokytojo kūrybos atvirai tyčiojosi jo mokiniai, vaidinę tuose spektakliuose, ir tais pačiais žodžiais. O po viso to scenoje vėl buvo dviejų iš jų „sueities scena”, ir vėl ta pačia, visiems nusibodusia, mūsų teatralų nuolat eksploatuojama poza.
Ponai, skaitykite I. Kono rašinius! Arba bent jau – Kamasutrą!
