Savipakankamumo sindromas

Vaidas Jauniškis 2010 07 26 LR „Kultūros savaitė“, 2010 07 24

aA

„Naujosios dramos akcijoje", skirtoje vienam didžiausių, bet pas mus visai nežinomam Europos dramaturgui Heineriui Műlleriui, buvo parodytas Berlyne pastatyto spektaklio „Hamletmaschine" vaizdo įrašas. Į sceną išėjęs pats 65 metų bulgarų kilmės režisierius Dimiteris Gotscheffas beveik vienas ir beveik nevaidindamas perskaitė sudėtingiausią Műllerio pjesę, kurią pats skaitydamas gali galvą nusilaužti nuo įvairiausių asociacijų ir nuorodų į ne tiek Hamleto, kiek XX a. pabaigos Europos istoriją. Bet kiekviena mintis buvo aiškiai perduota, intonacijos pagrįstos, o minimalistinė scenografija, vien apšvietimu sukurianti dešimt kapo duobių, neprimygtinai iliustravo Europos griuvėsius, kuriuose laidojami senieji karaliai, ir Hamletas nežino, kaip reikia ir ar reikia „flirtuoti su naująja Danija".

Kitą dieną Menų spaustuvėje buvo parodytas beveik vienmečio su Gotscheffu ir turinčio dar didesnės emigracinės praeities Jono Jurašo spektaklio „Filoktetas" skaitymas-eskizas. Ir nors ši ankstyvoji Műllerio pjesė nelyginamai paprastesnė, kurioje trys Antikos herojai, Filoktetas, Neoptolemas ir Odisėjas ginčijasi dėl trijų pozicijų - atleidimo, keršto ir naudos, - iš esmės buvo sunku suvokti net pirminę, siužeto liniją, nekalbant apie nuorodas į Trojos karo mitus ir skirtingas veikėjų pasaulėžiūras.

Nors tai tebuvo skaitymas ir, tikėsimės, rudenį numatytoje premjeroje išryškės visos reikalingos linijos, eskizas buvo simptomiškas mūsų teatrui ir ypač - aktorystei. O simptomas yra begalinis kūrėjų noras pademonstruoti save, o tik po to - jei bus įmanoma - patį literatūros kūrinį. Mūsų teatro kūrėjams teatras turi būti teatrališkas, su daug mostų ir riksmo, ir visiškai nesvarbu, kad per šauksmus neišgirsti, kas sakoma. Tarsi scena būtų panaši į sporto aikštelę, ir jei neišsirėksi, fiziškai nenuvargsi, tai gal žiūrovai pagalvos, kad nieko ir nedarei? Bet svarbiausia - parodyti itin aiškų požiūrį į statomą kūrinį, - tokį aiškų, kad net nesvarbu, apie ką pats kūrinys.

Šio reiškinio šaknų reikėtų ieškoti režisūriniame teatre, tik - net ir labai geras režisierius neatsako už savo pasekėjus. O kai kurie jų suvokia, kad pakanka sugalvoti keletą metaforų ir viskas bus gerai, teatras įvyks, nes koks kūrėjas be metaforų? Anksčiau buvo dejuojama, kad režisūrinis teatras nusigręžia nuo aktorių (nepaisant to, kad aktoriai ten sukurdavo geriausius savo vaidmenis). Dabar kūrėjai nusigręžia nuo dramaturgų, pjesę pasiimdami vien savęs parodymui - kad dar jie yra, dar gyvi ir oi kaip moka statyti. Jų mintys neabejotinai vertingesnės už Shakespeare´o, Čechovo, Strindbergo - ką ten tie senukai, grabuose vilkeliu besisukantys! Nesvarbu, ką jie teigė ir ar pjesė tinka sugalvotai temai - režisieriai ir iš „Hamleto" modernią komediją sukurs, kad tik nereikėtų skaityti naujų pjesių ar bent pasidomėti, kuo domisi ir gyvena šiuolaikinė pasaulio drama. Todėl šiandien galime tvirtai konstatuoti, kad literatūrinis, dramos teatras Lietuvoje baigėsi beveik kartu su XX amžiumi, o pagal šiuolaikinės dramaturgijos peizažą mūsų šalis yra labiausiai atsilikusi Europoje.

Todėl nenuostabu, kad jauni aktoriai, pastatę spektaklį pagal Justino Marcinkevičiaus ir Henriko Radausko eiles, įrodė vienintelį dalyką - kad jų neišmokė skaityti poezijos. Nekalbu apie „teisingą" skaitymą, vargu ar toks gali būti, bet kai Marcinkevičius suskamba kaip Majakovskis, o Radauskas - kaip eiliuotas komiksas apie angeliukus, suvoki, kad buvo bandoma eiles panaudoti savam minimaliam siužetui, o ar tai artima poetui - nesvarbu. Pakanka to, kad scenoje - jaunieji, o jaunimui, kaip tarybiniais laikais, taip ir visa leidžiančiais demokratiškais - visi keliai atviri.

Toks savipakankamumo sindromas, kai pakanka manęs ir mano minčių, ryškus ne vien scenoje. Įvairiose meno srityse atsiranda televizinių „2 minučių šlovės" principas, kur išėjęs vaikinas ar mergina rodo tai, ką sugeba. Dviem minutėms to gal ir pakanka, bet ne daugiau. Laidos pavadinimas atkeliavo iš Andy Warholo frazės „Ateityje kiekvienas turės savo 15 minučių šlovės" ir jo televizinės 1986 m. laidos „15 minučių šlovės". Bet tik pavadinimas - nes ten Warholas ar jo asistentai kalbėdavosi su tais, kurie jau buvo tapę popkultūros reiškiniais ir be jo eterio jau nuveikę itin daug madų, muzikos ar kino pasaulyje. Dabar be pastangų norima tapti reiškiniu, bet dažniau tampama to parodija ar vaizdu, kurio matyti daugiau nebenorėtum.

Senosios Europos griuvimo metais ir mūsų nepriklausomybės aušroje buvo diskutuojama, kur turi eiti kultūra. Vyravo dvi nuomonės - sekti Vakarais ir pasiduoti globalizacijai (tuomet dar tikėta, kad jai galima priešintis) arba likti originaliems ir tik taip įdomiems pasauliui. Šiandien atrodo, kad pirmąjį planą pasirinko verslo žmonės, o į antrąjį labiau ėmė linkti kultūra. Tik originalumas tapo patrauklesnis ne ideologiškai, o iš tingulio.

Pirmaisiais laisvės metais išgirsdavai, kad vasarą kokia nors grupelė aktorių išvyko į kitą šalį semtis žinių laboratorijose - nepaisant tuo metu didžiulių kaštų ir mūsų gyvenimo lygio, nepaisant dar netinklinio pasaulio ryšių. Jie noriai lankė ir įvairius užsienio aktorių seminarus Lietuvoje, ir kai kurie net pakeitė savo kūrybos principus ar tiesiog profesiškai patobulėjo. Šiandien to nesigirdi. Aktorių perprodukcijos metais darbo negaunantys  keičia profesijas - bet tobulėti, lavintis, išmokti kažko unikalaus - apsaugok Viešpatie! Po aukštųjų studijų jaučiamasi, tarsi jau viskas išmokta. Esu toks, koks esu, imate mane arba ne. Vienas režisierius pasakojo, kaip teatro aktoriai sėdėjo kavinėje ir dūsavo iš nuobodulio, nors už sienos vyko japonų teatro laboratorija, kurios lankytojais, nesusirinkus aktoriams, tapo jaunimas iš gatvės.

Bet galbūt klystu ir kažko nežinau ar negirdžiu, gal dar ne visi apie kiekvieną savo žingsnį praneša spaudai? Gal kaip tik šiuo metu Nacionalinio teatro trupė mokosi miuziklo paslapčių Londono Muzikos teatro akademijoje, gal nenurimstanti „Cezario grupė" studijuoja gesto ir balso jungties paslaptis „de Complicite" teatro seminare, benamė Klaipėdos trupė Berlyne semiasi žinių, kaip „užskvotinti" apleistus fabrikus, o Jaunimo teatro aktoriai Paryžiuje mokosi perteikti eiliuotą žodį? Ir bent pusė kritikų, kaip įprasta vasarą, susitinka Avinjono ar Edinburgo festivaliuose - kad suvoktų, kurią šalį galima vadinti teatro šalimi. Nerealu? Fantazijos? Bet kodėl tuomet taip mažai susidomėjimo sulaukia Kultūros ministerijos skirstomos teatro edukacinės stipendijos, ir tiek daug norinčių mokytis muzikantų, baleto šokėjų? Nes ten grojamas Haidnas ir Bachas, šokamas Petipa ir Bournonville´is. O vaidinama bet kas, bet iš esmės - aš pats.

Esu įsitikinęs, kad lietuvių tauta iš esmės yra nesmalsi ir egoistiška, o tai ir atsispindi scenos veidrodyje, į kurį žvelgia kūrėjai, rodydami ir matydami save, be jokios būtinybės supažindinti su tuo, ką jie stato.

Po ginčo su Filoktetu ir po Trojos karo Odisėjas, grįždamas namo, sutinka sirenas. Tarp įvairių mito interpretacijų nuskamba ir savipakankamumo aspektas. Viena versijų siūlo: galbūt sirenos, žinančios, kad jos taip gražiai dainuoja, net nepastebi pro šalį plaukiančio Odisėjo, jos tiesiog grožisi savimi, ir tik Odisėjas baiminasi spąstų. Taip susitikimas neįvyksta, o tai klaidingai laikoma Odisėjo pergale.

Komentarai