Rytų pažadai duoti: bus ir naujų klaidų

2009 12 22 Kultūros barai, 2009 Nr.12

aA

Kaip „Rytų pažadus" vertina susitikimo svečiai, Irena Alperytė pasiteiravo Philippe´o Le Moine´o (Prancūzija), Dragano Klaičo (Nyderlandai) ir Vesnos Čopic (Slovėnija).

Teatras - tai krizių menas"

Irena Alperytė: Esate Avinjono festivalio ryšių su užsieniu direktorius. Kokia nauda Avinjono festivaliui būti IETM tinkle ir kokia nauda tinklui iš to, kad Avinjono festivalis yra jo narys?

Philippe Le Moine: Avinjono festivalis yra jei ne žymiausias, tai vienas žymiausių teatro festivalių Europoje, be to, tai tarptautinis forumas. Todėl natūralu, kad mes priklausome didžiausiam Europos scenos menų tinklui. IETM mus žavi tuo, kad pagrindinis jo tikslas nėra prekyba menais. Jei tai būtų tiesiog prekyvietė, mums dalyvauti joje būtų neįdomu. Mes retai perkame spektaklius, dažniausiai patys prodiusuojame premjeras. Tokia Avinjono festivalio filosofija. IETM susitikimuose įdomu įsitraukti į bendrąjį diskursą, dalyvauti menininkų diskusijose įvairiais klausimais. Tinklui priklauso individualūs menininkai, mažos ir didelės trupės, maži ir dideli festivaliai, valstybinės ir nevyriausybinės institucijos - labai naudinga turėti tokį platų narių spektrą, nes tai leidžia aprėpti visas šios kultūros srities problemas. Ta įvairovė labai atgaivina, nes priverčia klausti, klausytis, išgirsti kitų nuomones, padeda pajusti naujas tendencijas, bręstančius meninius pokyčius, scenos menų rinkos pulsą. Tokiam festivaliui kaip mūsiškis labai svarbu būti šiame tinkle, todėl stengiamės prisidėti prie jo veiklos kiek galėdami daugiau. Savo ruožtu Avinjono festivalio narystė, manyčiau, suteikia tinklui daugiau prestižo.

I.A.: Paminėjote „prekyvietę" - ar tai metafora?

P.M.: Ne, ne metafora. Gyvuoja profesiniai scenos menų sambūriai, skirti mainams arba reklamai, ten specialiai susitinka kompanijos, ieškančios koprodukcijos partnerių arba formuojančios festivalių programas. Taigi siekiama labai specifinių tikslų, susijusių su pardavimu, pirkimu, programų sudarymu.

I.A.: O IETM yra greičiau Hyde Parkas arba idėjinis forumas?

P.M.: Taip. Tai idėjų prekyvietė ir labai įdomus forumas, į kurį atvykstama su daugybe poleminės energijos, nusiteikus skirti daug laiko diskusijoms, išklausyti skirtingiausias nuomones, pasidalyti praktine patirtimi. Du kartus per metus susirenka beveik 400 scenos menų profesionalų ir aptaria savo veiklą, jos perspektyvas. Tai būtinybė.

I.A.: Bet juk jūsiškis Avinjono festivalis priklauso ir daugybei kitų tinklų. Tad kuo šis yra toks išskirtinis?

P.M.: Ne, tikrai ne daugybei. Patys esame sukūrę nedidelį tinklą, kuris vienija teatro festivalius Viduržemio jūros regione. Glaudžiai bendradarbiaujame su Barselona, Atėnais, Stambulu, nes mus sieja bendri dalykai, pavyzdžiui, turime daug vaidybos aikštelių po atviru dangumi kaip Epidauras, Cour d´Honneur, taigi turime ir panašių problemų. Regiono festivaliai vyksta daugmaž tuo pat metu vasarą, todėl galime kurti bendrus projektus, koprodiusuoti spektaklius. Dabar, pavyzdžiui, svarstome, kaip įtraukti į mūsų veiklą Pietų Viduržemio regioną. Taigi mūsiškis tinklas yra visai kitokio pobūdžio, daug mažesnis ir siekia labai specifinių - grynai praktinių tikslų.

Istoriškai Avinjonas buvo labai susijęs su Theorem tinklu, kuris suvaidino svarbų vaidmenį, kai buvo griaunama siena tarp Rytų ir Vakarų. Beje, tinklai nėra ir neprivalo būti amžini, pavyzdžiui, Theorem veikė apie 15 metų, o kai išsiplėtė Europos Sąjunga, pasikeitė geopolitinis kontekstas, nebeliko ir poreikio priklausyti šiam tinklui. Vieni jo nariai įkūrė naujus tinklus, kiti pradėjo tyrinėti naujas temas. Esama tinklų, kurie narius telkia pagal interesus. Vis dėlto nepamirškime, kad daug žymių režisierių tarptautinę šlovę įgijo Theorem tinklo padedami. Vieni iš ryškiausių pavyzdžių - Oskaras Koršunovas, Krzysztofas Warlikowskis, Àrpadas Schillingas. Man labai malonu grįžti į Vilnių, nes pirmą kartą čia buvau Theorem reikalais, tąsyk ir sutikau Oskarą. O šįkart žiūrėsiu jo „Hamletą"!

I.A.: Kuo Oskaro Koršunovo spektakliai įdomūs, tarkime, Avinjono žiūrovams?

P.M.: Jis priklauso talentingajai Europos režisierių kartai. Kita vertus, Avinjono festivalio publika labai mėgsta režisūrinį teatrą - Prancūzijoje režisierius yra nepaprastai svarbus. Taigi visai nekeista, kad kviečiame tuos režisierius, kurie turi ryškią viziją, nes prancūzams tai imponuoja. Režisūrinį teatrą Oskaras papildo išskirtiniu gebėjimu valdyti didelę puikių aktorių trupę. Turiu pasakyti, kad atradome daug puikių trupių, talentingų kolektyvų iš Rytų, ir jie yra išlaikę tradiciją. Europos žiūrovus sužavėjo šių aktorių jėga, pasišventimas ir ansambliškumas.

I.A.: Ar toks antplūdis iš Rytų neiškreipė Avinjono pradininko Jeano Vilaro idėjų?

P.M.: Manyčiau, meniniu atžvilgiu festivalio dvasią išsaugojome - mes vis dar esame linkę rizikuoti, kviečiame žmones, kad atvyktų ir kurtų Avinjone. Vilaras ne tik rizikavo kurdamas festivaliui naujus kūrinius, bet ir stengėsi parodyti juos kuo didesnėms auditorijoms. Mes irgi susitinkame su žiūrovais, papasakojame jiems apie tai, ką darome. Taikome lanksčią bilietų politiką. Avinjonas - šiuolaikinis festivalis, nebijantis rizikos, skirtas ne vien profesionalams, antai pernai pardavėme 130 tūkst. bilietų, iš kurių tik 10-15 proc. nupirko vadinamieji profesionalai. Kitaip tariant, mes orientuojamės į plačiąsias mases. Žiūrovai gali susitikti su aktoriais prieš vaidinimą ir po jo, pasikalbėti su režisieriais. Taigi festivalis iš esmės nepasikeitė. Ko gero, ne daug kas atsimena, bet Jeano Vilaro pirmieji spektakliai nebuvo klasika, į Cour d´Honneur jis atnešė ir šiuolaikinę dramą.

I.A.: Kaip manote, ar Jeanui Vilarui patiktų Romeo Castelucci´o Dante´s interpretacijos?

P.M.: Manau, kad taip. Cour d´Honneur tapo nuostabiu Europos teatro simboliu, palytėtu tam tikrų vaidinimų šlovės. šią vietą pirmiausia atvėrė Vilaras, o 1966 m. - Maurice´as Bejart´as. Vėliau buvo Arianos Mnouchkinos „Ričardas II" - etapinis spektaklis, Antoine´o Vitez „Atlasinė kurpaitė" pagal Paulį Claudelį. Kai kurie spektakliai iš esmės pakeitė teatro estetiką, pavyzdžiui, Thomaso Ostermeierio „Voicekas". Beje, tai buvo pirmasis vaidinimas Avinjone, parodytas užsienio kalba.

I.A.: Grįžkime prie „Rytų pažadų". Draganas Klaičas skambina pavojaus varpais, kad finansinė krizė sužlugdys nekomercinę kultūrą, taigi ir scenos menus.

P.M.: Sunkmetis - tai išbandymas visiems, teatro žmonėms taip pat. Bet teatras - tai krizių menas. Teatralai pripratę prie krizinių situacijų. Jie reaguoja greitai ir būna neįtikėtinai išradingi. Avinjonui aktualu tęsti tai, kas pradėta, mėgaujantis ta pačia laisve kaip ir anksčiau. Bet dabar sunkiau sukurti naują projektą, nes tam reikia vis daugiau partnerių. Tai ne tik krizės padarinys, bet ir bendra kultūros tendencija, todėl svarbu mokėti rizikuoti. Gerai yra tai, kad krizė užpildė tam tikrą tuštumą žmonių galvose, nes daugelis jau nevertino to, ką turi, o ši griūtis privertė juos ieškoti naujo požiūrio. Tokiais atvejais pradedame klausti save, kam mes tai darome, ar tai teisinga, kaip reikėtų gyventi. Teatras - vienas iš forumų šiems klausimams kelti ir spręsti. Pernai nuogąstavome, kad festivalyje bus mažiau žmonių, bet žiūrovų nesumažėjo, 2008-ieji buvo rekordiniai.

IETM narių finansinė padėtis labai nevienoda, kai kurie patyrė ir patiria ypač didelius išbandymus, tarp jų - Baltijos šalys. Kai kurie nariai nebeišgali atvykti į susitikimus dėl lėšų stokos. Tačiau finansinė krizė - ne vienintelis nūdienos iššūkis. Jaučiame ir tapatumo krizę, todėl teatro situacija ne tokia jau bloga, nes jis yra archajinis amatas, kurio užduotis - atsakyti į tokio pobūdžio klausimus.

Draganas Klaičas (Felix Meritis fondas). http://weblogs.nrc.nl
Draganas Klaičas (Felix Meritis fondas). Nuotrauka iš http://weblogs.nrc.nl

Paslankumas ar inercija?

Irena Alperytė: Draganai, kas Jums yra IETM?

Dragan Klaič: Esu susijęs su juo daugiau kaip dvidešimt metų, taigi priklausau vyresniajai jo veikėjų kartai. Ir, pasakyčiau, esu gana daug jam skolingas, ypač dviem specifiniais aspektais. Pirmąkart susidūriau su IETM, kai gyvenau Belgrade ir rengiau European Theatre Magazine, kurio pirmasis numeris išvydo dienos šviesą 1990 m. anglų kalba Liublianoje. Nebūčiau jo parengęs be šio tinklo intelektualinės ir materialinės paramos - IETM padėjo suformuoti turinį, pritraukti autorių ir prenumeratorių, reklamos pinigų. Šis žurnalas buvo tikra sensacija ir unikalus dalykas, bet jis žlugo po trijų numerių, nes Jugoslavijoje prasidėjo karas. Nusprendžiau, kad nenoriu likti Belgrade ir IETM vėl ištiesė man pagalbos ranką - jo rekomenduotas tapau Nyderlandų teatro instituto direktoriumi. Išvykau į Amsterdamą. IETM yra fenomenalus idėjų, kontaktų, patirčių, refleksijų, meninių projektų šaltinis. Jis atstovauja visoms kultūros profesionalų kartoms.

I.A.: Daug kas pabrėžia dar vieną šio tinklo privalumą - IETM nėra prekyvietė...

D.K.: Ta nuostata galiojo nuo pat pradžių, IETM buvo labai atsargus ir stengėsi netapti prekyviete. Priešingai - tai vieta debatams, refleksijai, mokymuisi, bendradarbiavimui. Tačiau tam tikras rinkos elementas egzistuoja ir čia. Manau, rinkodarinis tinklo aspektas turi būti kontroliuojamas, bet turime pripažinti, kad tam tikri kultūros mainai vis tiek vyksta - žmonės bendrauja ir siūlo vieni kitiems savo naują spektaklį, pristato festivalį. Tokio pobūdžio sklaida arba savireklama, priskirtina rinkai, yra neišvengiama. IETM visada bijojo, kad tinklą užplūs agentai, ir tam priešinosi, bet dabar, manau, esame pakankamai brandūs kaip profesionalai ir pakankamai savimi pasitikime, kad pripažintume faktą: net ir kurdami nekomercinį teatrą gyvename vis tiek rinkos sąlygomis.

I.A.: Ar galėtumėte ekspromtu paminėti tris menininkus, kuriems tapti „žvaigždėmis" padėjo IETM?

D.K.: Alainas Platelis, Àrpadas Schillingas (Kretakor), Oskaras Koršunovas. IETM tinklas pakvietė juos, išgarsino, sukėlė kritikų susidomėjimą, suvedė su kitais atlikėjais, repertuaro kūrėjais, prodiuseriais.

Šiandien IETM vienija jau keturias kartas, o tai rodo tinklo gyvybingumą. Yra labai daug tinklų, kurie nesugebėjo užtikrinti bendradarbiavimo tarp kartų ir išsisėmė, bet ne šis.

I.A.: Daug kalbama apie Europos Rytus ir Vakarus, Šiaurę ir Pietus, apie jų skirtumus ir panašumus. Koks Jūsų požiūris į tai?

D.K.: Tokia poliarizacija yra jau praeities dalykas, net ir kultūros politikos uždaviniai tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje yra daugmaž tokie patys. Nekomercinio teatro laukia tokie patys išbandymai visur, galbūt ne tokio pat laipsnio, bet tos pačios rūšies. Kaip tik bandau visa tai apibendrinti knygoje apie iššūkius valstybiniams teatrams ir apie teatrą kaip visuomeninį gėrį. Antai Vokietija turi daug daugiau pinigų, subalansuotą kultūros politiką, bet pavojai, gresiantys jos kultūrai, yra daugmaž tokie patys. Žinoma, tai nereiškia, kad kartu su priešprieša tarp Rytų ir Vakarų išnyko ir tarpusavio skirtumai. Jie labai ženklūs net tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų kultūros sistemų ir teatrų sistemų taip pat. Lietuva nuo Lenkijos ar nuo Estijos irgi labai skiriasi, nepaisant bendros istorijos, panašaus mentaliteto, bendrų kultūros politikos tendencijų. Suprantama, dar ryškiau Šiaurė skiriasi nuo Pietų. Jei vyksime iš Islandijos Pietų Europos link, susidursime su skirtingomis nuostatomis, orientacijomis, visai kitokiu temperamentu ir kitokiais sprendimais, - tai ir yra europietiškoji įvairovė. Bet tai nėra priešprieša ar skiriamoji riba. Galvoju apie pavojus, kuriuos kelia policinis mąstymas ir kultūros tvirtovių noras atmesti visus tuos, kurie nepriklauso ES arba Šengeno erdvei, pradedant nuo mano draugų ir kolegų Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Makedonijoje, Kosove, Moldavijoje, Albanijoje, po to eitų Turkija, Pietų Viduržemio regionas, Ukraina. Visos šios šalys jaučia grėsmę, kad tvirtovė, vardu Europa, eliminuos didelę savo kaimynų dalį. Tai ne tik sukeltų susierzinimą ir apmaudą, ne tik išprovokuotų piktą valią, bet ir darytų žalą Europos kultūrinei įvairovei, kurią laikome didžiausiu savo turtu.

I.A.: Per paskaitą daug kalbėjote apie nevyriausybines organizacijas, kurių likimas sunkmečiu kybo ant plauko...

D.K.: Per tas dvi valandas bendravimo su penkiomis dešimtimis žmonių įsitikinau, kad ekonominis nuosmukis dar nesupurtė nevyriausybinio sektoriaus, tiksliau tariant, nepaveikė scenos kūrėjų taip, kad jie imtųsi kardinalių pokyčių. Tai mane kiek nustebino, tikėjausi aistringesnio noro permąstyti savo poziciją, misiją, turinį, uždavinius ir funkcijas. Ar tai reikėtų laikyti paslankumu, ar inercija? Paslankumą suprantu kaip gebėjimą pasipriešinti nuosmukiui, o ne kaip maniją laikytis ankstesnių pozicijų, kad ir kiek pastangų ar pinigų tai kainuotų. Pasiūliau diskutuoti šia tema, nes man kelia didelį nerimą nevyriausybinio sektoriaus perspektyvos, ypač Vidurio ir Rytų Europoje. Džiaugiuosi, kad laisvieji scenos menininkai sėkmingai išgyveno pirmąjį sunkmečio etapą, bet nesu tikras, ar jiems pavyks tai padaryti ir 2010 m.

I.A.: Lietuvoje vėl kuriasi George´o Soroso paramos kultūrai centras, tiesa, nepalyginamai kuklesnio masto negu veikė anksčiau. Vienų jis piešiamas kaip bene vienintelis nuoseklus posttotalitarinių valstybių kultūros mecenatas, kitų - kaip pats velnias, manipuliuojantis visu pasauliu. Kaip Jums atrodo, iš kur kyla tokios spėlionės?

D.K.: Sorosas nepasikeitė. Jo pažiūros nepakito, jis verčiasi ta pačia veikla kaip ir anksčiau. Lietuvos visuomenė, man regis, deramai neatrėmė kampanijos, inicijuotos tamsiųjų politikos sluoksnių, pavyzdžiui, daug kas patikėjo gandais apie jo ryšius su narkotikų verslu. Apmaudu, bet net kultūros sektorius, kuris pasinaudojo Soroso dosnumu ir unikalia filantropine idėja, nestojo ginti jo reputacijos. Argi jis to nenusipelnė? Šiuo požiūriu tikrai norėčiau pakritikuoti savo kolegas lietuvių kultūrininkus. Man labiausiai imponuoja tai, kad Sorosas investuoja į naujas idėjas, naujus įsipareigojimus, partnerystę, publikos ugdymą, o ne vien tik užtikrina išlikimą, štai kas man įdomu.

I.A.: Turite omenyje Pagalbos fondą (Emergency fund)?

D.K.: Būtent.

I.A.: Per paskaitą pasiūlėte keletą dalykų, kurie galėtų palengvinti krizės padarinius...

D.K.: Taip, tai interneto įtakos stiprinimas, skaitmeninės technologijos; stipresnės vyriausybės, suvokiančios, kad reikia investuoti į kūrybingas asmenybes, įstengiančios nuolatos peržiūrėti funkcijas ir uždavinius. Būtina ieškoti partnerių, naujų erdvių, plėsti tarptautinį bendradarbiavimą - tai tik keletas iš galimų strategijų.

Kol kas nė viena iš postkomunistinių šalių radikaliai nereformavo savo kultūros sistemos, todėl jų kultūros ministerijos šiandien neturi kitokių instrumentų kaip tik biudžeto karpymas. Dabar joms tenka mokėti už tai, kas nepadaryta per pastaruosius du dešimtmečius. Jos turėjo dvidešimt metų, kad modernizuotų kultūros sistemą, pakeistų institucinę matricą, padidintų kultūros įstaigų efektyvumą, inicijuotų pokyčius ne tik finansavimo, bet ir funkcionavimo, ir koordinavimo srityse, bet viso to nepadarė. Dabar jos gali tik karpyti ir lopyti, darydamos dar didesnę žalą. Blogiausia, kad ir dabar nesama jokių reformavimo idėjų. Tad kaip galėtų vykti kokios nors reformos? Jos prasidės tik tada, kai patys kultūros operatoriai ateis su reformos projektais. Ar jie gali tai padaryti pavieniui? Ne. Tai įmanoma tik susivienijus į plačias palaikymo platformas ir pozicionavus save kaip tvirtą balsą viešosiose diskusijose. Jeigu jie ateis su išsamiu pasiūlymu, su reformos idėja, kuri įstengtų pakeisti kultūros peizažą, gaus naudos net iš ekonominio nuosmukio. Dar nematau, kad kas nors turėtų panašių ambicijų, bet gal netrukus atsiras rimtų reformatorių?

I.A.: Gal Baltijos šalių pasyvumas yra istoriškai ar geografiškai nulemtas dalykas?

D.K.: Geografija čia niekuo dėta. Manau, tokio pobūdžio aljansų trūksta daugelyje Europos šalių. Tiesa, stiprių kultūros palaikymo platformų esama Portugalijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose. Pavyzdžiui, šioje šalyje valdžia nuo 1992 m. stengėsi įgyvendinti kai kuriuos pakeitimus, ne itin naudingus kultūros sektoriui. Bet dvi iškilios asmenybės pasakė: ne, jokiu būdu - sukvietė šimtą žmonių ir įkūrė organizaciją Kunsten 92, kuri gyvuoja iki šiol. Tai yra pagrindinė plati nacionalinė kultūros palaikymo grupė, ir ji dirba labai efektyviai, profesionaliai. Tada Nyderlandams negrėsė nei krizė, nei nuosmukis. Buvo olandiškojo komforto laikai, be to, daug vilčių teikė komunizmo eros pabaiga. Tačiau, nepaisant visuotinės euforijos, žmonės pasipriešino, ir tai labai svarbu. Jūs iki šiol turite sovietines kūrybines sąjungas, kurios yra morališkai susidėvėjusios. Jos atliko savo funkciją sovietmečiu, o postkomunistiniais laikais, praradusios savo funkcijas, neretai netgi kenkia savo nariams. Jos jaučiasi tarsi privilegijų sergėtojos, todėl nenori nieko įsileisti iš šono. Tai nėra efektyvus būdas atstovauti interesams. Pasenusios kūrybinės sąjungos įamžina sovietinį kontrolės modelį.

I.A.: Norvegija kelis kartus atsisakė stoti į Europos Sąjungą, Nyderlandai nušvilpė Europos konstituciją. Ar manote, kad toks aktyvus gestas būtų įmanomas Lietuvoje?

D.K.: Nežinau. Kiek suprantu, jūsų šalyje gana tvirtas eurooptimistinis nusiteikimas. Be to, Lietuvos prezidentė turi stiprią europietišką charizmą, puikiai pažįsta ES institucijas, yra labai gerbiama Briuselyje, kaip sykis neseniai skaičiau didelį interviu su ja laikraštyje Financial Times. Manau, jos atėjimas - labai teigiamas žingsnis Lietuvos politikoje, kuri visais atžvilgiais yra gana chaotiška. Kaip pavyzdį turiu paminėti Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009 visišką fiasko, nes nuo pat pradžių ji tapo valdžios ir politinių partijų žaisliuku, užduso nuo tariamos kontrolės, kuri nė kiek nevaržė atviro vagiliavimo. Programos Europos kultūros sostinė istorijoje Vilnius liks kaip viena skaudžiausių nesėkmių. Ką darysi, bus ir naujų klaidų, pavyzdžiui, Stambulas arba Pečas. Panašu į tai, kad bus...

Vesna Čopič (Liublijanos universitetas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Vesna Čopič (Liublijanos universitetas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Kultūra kaip politikos aksesuaras

Irena Alperytė: Vesna, Jūs į IETM susitikimą atvykote kaip Slovėnijos kultūros politikė, o gal turėjote ir kokių nors kitų interesų?

Vesna Čopic: Esu kultūros politikos analitikė, turiu ilgą (nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio) darbo Slovėnijos kultūros ministerijoje patirtį. Mano išsilavinimas teisinis, 9-ajame dešimtmetyje dirbau kultūros įstatymų eksperte, vėliau pradėjau specializuotis socialinių mokslų srityje. Apgyniau daktaro disertaciją apie nepelno sektoriaus vadybą. Teisę iškeičiau į kultūros politikos analizę. 1997 m. Slovėnija parengė nacionalinę kultūros sektoriaus ataskaitą Europos Tarybai - mes buvome pirmieji, prisijungę prie šio projekto. Mano pozicija esamos kultūros politikos atžvilgiu iš pat pradžių buvo labai kritiška, todėl jautėme stiprų valstybės pareigūnų pasipriešinimą, nepaisant to, mums pavyko: ataskaitą gerai įvertino Europos Taryba ir aš išnešiau „sveiką kailį".

1997 m. man buvo pasiūlytos Kultūros politikos skyriaus vadovės pareigos Kultūros ministerijoje. Praėjo 10 metų, kol suformavau skyrių tokį, kokio norėjau, bet tai nenudžiugino politikų. Jiems kelia baimę analitinis požiūris. Taigi, 2007 m. išėjau iš ministerijos ir dabar Liublianos universitete dėstau kultūros politiką ir kultūros srities strateginį valdymą.

I.A.: Budapešte veikia kultūros politikos observatorija, panaši institucija yra ir Barselonoje, numatoma tokią steigti Latvijoje. Kodėl reikia, kad būtų surinkti ir apdoroti kultūros politikos duomenys?

V.Č.: Tik tinkamą informaciją turintys kultūros politikai gali priimti kompetentingus sprendimus, informuoti ir lavinti žmones.

Svarbu konsoliduoti kultūros statistiką, juk Rytų Europoje patikimos statistinės bazės iki šiol nėra. Antras žingsnis - įsteigti taikomosios kultūros politikos centrus arba institutus. Tai ne akademinė, o praktinė kultūros politikos analizė, jos visiškai kitokia metodologija ir užduotis. Trečia, reikia sukurti informacijos ir dokumentavimo centrą, kuris kauptų duomenis apie kultūros politiką. Kultūros ministerija surenka labai daug duomenų, atlikdama administracines savo funkcijas, visi šie duomenys, apdoroti adekvačiomis metodikomis, taptų solidžia informacine baze. Ketvirta, įsteigti antrosios pakopos (magistro) kultūros vadybos ir politikos studijas. Taigi, atrodytų, planas aiškus. Bet esame vis dar pusiaukelėje. Kultūros statistiką susisteminome, tačiau nepavyko įsteigti informacijos ir dokumentavimo centro, sukurti solidžios empirinių duomenų bazės. Kultūros politikos analizės centras irgi dar nėra įsteigtas.

I.A.: Daug kas tikėjosi, kad Europos kultūros sektorių iš esmės patobulins atviro koordinavimo metodas...

V.Č.: Nesu tikra, kad jis toks jau pažangus, bet vis dėlto tai bene vienintelis šiai sričiai Europos Komisijos taikomas metodas, nes pagal subsidiarumo principą kultūra palikta kiekvienos valstybės nuožiūrai ir kompetencijai. Todėl nieko negalima pasiekti be konsensuso arba vadinamosios kvalifikuotos daugumos. Atviras koordinavimas, žinoma, yra vadinamasis „minkštasis" [rekomendacinio pobūdžio - I.A.] metodas, skatinantis, kad visi, kurie nusiteikę kooperuotis ir dalytis patirtimi, dirbtų kartu, plėtotų mainus. Šiuo požiūriu tai yra teigiamas dalykas, tačiau kyla abejonių, kaip kultūros politika sugyvens su socialine, ekonomine ir kitų sričių politika. Mano žiniomis, visose Rytų ir Vidurio Europos šalyse vyko tik išoriniai kultūros sektoriaus pokyčiai, jis nebuvo reformuojamas iš vidaus. Tačiau tokie reiškiniai kaip privatizacija, auditas, biurokratėjimas, decentralizacija, kai kurios šalyse (pvz., Lenkijoje) suvaidinusi šoko terapijos vaidmenį, savivalda, mokesčių politika (PVM knygoms, audiovizualinėms laikmenoms) ir kitos išorinės priežastys lėmė, kad kultūros sektoriuje įvyko didžiuliai ir nebūtinai teigiami pokyčiai. Todėl reikėtų kalbėti ne tik apie kultūros politiką, bet ir apie bendrus politikos veiksnius, darančius poveikį kultūrai - tokius kaip mokesčiai, savivalda, švietimas, ekonomika, darbo teisė... Kalbėdama apie išorinę kultūros sektoriaus kaitą, norėčiau pabrėžti, kad kultūrą ištiko įstatyminės bazės infliacija, nes tarp įstatymų gausos ir jų įgyvendinimo praktikos plyti praraja. Visur pilna kultūros politikų, bet labai stinga kultūros praktikų. Situacija kiek geresnė miestuose, ten kultūros politika turi ateitį, nes miestams reikia pripažinimo, reikia būti matomiems ir girdimiems. Tokie jie gali tapti, pasitelkdami kultūrą. Miestai labai priklauso nuo savo kultūrinės charizmos ir jie vis geriau tą įsisąmonina. O valstybinio lygmens kultūros politika stringa, nes kultūra neretai yra tik politikos aksesuaras, be to, politikų flirtas su kultūros veikėjais stabdo kultūros sektoriaus restruktūrizaciją. Antra priežastis ta, kad kultūra nėra išimtinių Europos Sąjungos kompetencijų dalis, todėl, stengiantis subalansuoti visų ES šalių plėtrą, didžiulės privilegijos buvo suteiktos žemės ūkiui, o kultūra iškart atsidūrė prioritetų paraštėse. Kultūrai tai buvo skaudus smūgis. Trečia priežastis ta, kad kiekvienai restruktūrizacijai reikia lėšų. Kultūra ir menas šiuo metu yra politikų išstumti į užribį ir naujų investicijų negali tikėtis. Todėl visus apėmęs vadinamasis išlikimo sindromas. Manau, nevyriausybinės organizacijos - tai sąmoningiausi kultūros sektoriaus žaidėjai, tačiau jos vis dar yra autsaiderės, neįtrauktos į kultūros politikos sistemą. Dabar svarbiausia apginti nevyriausybinių organizacijų finansavimą, kad jos turėtų ateitį.

Problema ta, kad valstybines kultūros įstaigas steigia ir finansuoja valstybė, o nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu ji tą daro pasirinktinai. Tad didžiausia problema, kaip NVO suteikti atskirą finansinį statusą, išskirti, pažymėti, kad jos gautų ne likučius, bet iš karto žinotų, koks finansavimo procentas, pagrįstas planuojama veikla, joms priklauso. Kultūros biudžete turime užtikrinti kvotas nepriklausomiems projektams. Tuo tikslu turėtume sukurti tam tikrą tarptautinę platformą, kuri skirtingose šalyse tolygiai ir kryptingai gintų nevyriausybinį sektorių.

I.A. Dėkoju už pokalbį.

 

Komentarai