Prieš 20 metų įvyko istorinės Jaunimo teatro gastrolės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėsninga, kad šios nepaprastos gastrolės yra Sąjūdžio amžininkės, tik surengtos mėnesiu anksčiau – 1988 metų gegužės 2 – birželio 3 dienomis.
Montažas
Neketinau vėl sugrįžti prie šio vieno gražiausių viso lietuvių teatro istorijos ir mano paties biografijos puslapių. Nors tokie dalykai nutinka tik kartą gyvenime (tiems, kuriems pasisekė), tačiau apie režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir Jaunimo teatro aktorių triumfą už Atlanto, dar Rytus ir Vakarus skiriant geležinei uždangai, papasakojau iš karto po gastrolių 1988 metais net per tris „Literatūros ir meno” numerius, ne kartą su malonumu apie tai rašiau ir nepriklausomybės laikais. Galėčiau viską pakartoti ir vėl. Tačiau į seną temą pažvelgti naujaip paakino viena netikėta aplinkybė. Bičiulis persiuntė LRT žurnalistės Ritos Miliūtės viešai platinamą elektroninį laišką. Jį ir pacituosiu:
„Iš Bernardinai.lt skelbto pokalbio su istoriku A.Anušausku apie KGB veiklą išeivijoje.
Apie KGB tuo metu Vakaruose buvo daug parašyta. Bet retsykiais buvo įtariami ne tie, kurie iš tikrųjų buvo KGB agentai. Jei atvykdavo kokia delegacija iš Lietuvos, išeiviai iškart įtardavo delegacijos vadovą, tačiau dažniausiai agentas būdavo visai ne jis, o koks nors pernelyg į akis nekrintantis žmogelis”.
Iš diplomato Aniceto Simučio 1988 metų gegužės 4 d. PRO MEMORIA apie Jaunimo teatro gastroles Amerikoje:
„Grupės vadovas Eimuntas Nekrošius nepasirodė, nes yra išvykęs su šio pasirodymo organizatoriumi Čiuberkiu į Hjustoną Teksase, į kur grupė išvyksta šiandien… Tikruoju grupės tvarkytoju buvo Valdas Vasiliauskas iš Kultūros ministerijos. Pabaigoje jis norėjęs viešai scenoje įteikti dovaną koncerto organizatorei Misiūnienei, bet pastaroji atsisakiusi.
Be iš Vilniaus grupę atlydėjusio ir prižiūrėjusio Vasiliausko, dalyvavo ir vietinis „MOSCOW NEWS” korespondentas Kavaliauskas su žmona, kuris sėdėjo pirmoje eilėje ir pertraukos metu aktyviai zujo tarp dalyvių.”
Montažas profesionalus – tikras saldainiukas: sudursčius du savarankiškus tekstus, kuriuos skiria 20 metų, išvada peršasi savaime: tam Vasiliauskui reikia skubintis į Liustracijos komisiją. Tačiau mane KGB nesėkmingai bandė užverbuoti 3 kartus – baisu buvo tik pirmą sykį, trečią – jau juokinga. Dabar šis R.Miliūtės montažas nesukėlė net juoko. Žinau viena: kagėbistai turi tol galią, kol tu jų bijai. Ypač jiems patinka, kai nedelsiant gauna į dantis: apsilaižo, padėkoja ir paprašo dar.
Diplomatijos veteranas A.Simutis viską supainiojo. Režisierius E.Nekrošius Jaunimo teatre niekad nebuvo grupės vadovas, kaip ir Arūnas Čiuberkis nebuvo pasirodymo organizatorius, o tik amerikiečių pasamdytas spektaklių į anglų kalbą sinchronu vertėjas (tikras profesionalas ir labai inteligentiškas žmogus, nepaprastai daug prisidėjęs prie gastrolių sėkmės). Nieko niekam aš nebandžiau dovanoti, o į sceną manęs ir jėga nebūtų užtempę – kaip pamatysit vėliau, ne tas man rūpėjo. A.Simutis turbūt pirmąkart matė gyvą Kultūros ministerijos valdininką. Iki tol užatlantėje oficialiai lankydavosi tik „Tėviškės”, Užsienio reikalų ministerijos ir CK funkcionieriai arba jais apsimetę kagėbistai. A.Simučio požiūrį tiksliai paaiškina KGB majoro P.Sinkevičiaus ataskaitos apie gastroles viena išvadų: „Kaip asmeniškai įsitikino operatyvinis darbuotojas, konservatyvūs emigrantai nelinkę gilintis kokiai įstaigai atstovauja lydintys teatrą asmenys. Draugijos „Rodina”, Užsienio reikalų ministerijos, Kultūros ministerijos ir kitų oficialių įstaigų darbuotojus jie traktuoja kaip politrukus ir KGB agentus.” Tuo savo kailiu įsitikino ir šių eilučių autorius – ir dėl to visiškai nesistebėjo.
 |
| 1987-ųjų Vilniaus džiazas (iš kairės): Jaunimo teatro aktorė Dalia Overaitė, Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininkas Valdas Vasiliauskas ir Amerikos milijonierius, Čikagos tarptautinio teatro festivalio vadovas Bernardas Sahlinsas privačiame vakarėlyje klausosi Petro Vyšniausko.Stanislovo Kairio (Jaunimo teatras) nuotraukos |
Bet stebisi, kai Kultūros ministerijos funkcijų neišmano, painioja jas su kompartijos CK ir net KGB Lietuvoje sunokusios spec. tarnybų damos: štai ką reiškia universitetą pagreitintai baigti per kelis mėnesius (paskutiniais Sovietų Sąjungos saulėlydžio metais ir Sąjūdžio laikais toms panelėms ir berniukams nebuvo kada sėdėti prie knygų, reikėjo kurti savo žurnalistines legendas karštuose taškuose ir užsienio radijo stotyse; užtat pasenus tos išsilavinimo spragos nesulaikomai platėja ir gilėja sparčiau nei raukšlės veide).
Tarkim, „Literatūra ir menas” bemaž nepasiekdavo Niujorko ar Čikagos, tačiau buvo platinamas net Kretingoje bei Prienuose, ir jo inteligentiški skaitytojai žinojo, kad esu šio savaitraščio nuolatinis autorius, redakcinės kolegijos narys, Lietuvos teatro sąjungos teatrologų sekcijos pirmininkas, Kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininkas, todėl dėsninga – ir Jaunimo teatro gastrolių Jungtinėse Amerikos Valstijose oficialus vadovas.
Istorikas A.Anušauskas visiškai teisus: išeiviai iš tikrųjų įtarė delegacijos vadovą, tačiau agentu buvo „koks nors pernelyg į akis nekrintantis žmogelis”. Ir toks žmogelis trupėje buvo ne vienas.
Išvengta „Tėviškės”
Bet svarbiausia, ko nesuvokė išeivija prieš 20 metų, o mūsų spec. damos ir jas įkvepiantys dėdės net ir nūnai: Jaunimo teatro gastroles organizavo ne „Tėviškės” draugija.
Ir anksčiau okupuotos Lietuvos menininkai pasirodydavo Amerikos lietuviams – pavieniai arba mažomis grupelėmis. Į užatlantę ištrūkti būdavo du keliai – arba per „Tėviškės” draugiją, arba pagal privatų iškvietimą. „Tėviškės” atsiųstus pasiuntinius globodavo „Santaros-Šviesos” aktyvistai, o dauguma išeivijos, kuri nepripažino Lietuvos okupacijos, juos sutikdavo koncertų boikotais ir piketais. Ir teisingai darydavo, nes, tarkim, iš 4 delegacijos narių paprastai 4 būdavo agentai. Ir Vilniuje visi padorūs žmonės apeidavo dideliu lanku „Tėviškę” ir jos laikraštį „Gimtasis kraštas”.
O pagal privatų iškvietimą atvažiavę net žymiausi Lietuvos menininkai virsdavo beteisiais nelegalais. Antai lietuvių operos pažiba, mūsų didysis tenoras Virgilijus Noreika, iškviestas į Ameriką verslininko ir dainininko Algio Grigo, buvo su žmona įkalintas Čikagos priemiestyje slaptame bute, kurį šis aferistas samdė pasimatymams su meiluže.
Tuo metu Jaunimo teatro gastrolių istorinę svarbą ir naujumą sudarė tai, kad tai buvo pirmoji lietuvių meno kolektyvo išvyka į Ameriką ne per „Tėviškę”, KGB priedangos organizaciją – ir ne 3 ar 5 žmonių, kaip anksčiau, o 35. Mat Jaunimo teatro adresatas užatlantėje buvo ne išeivija, o amerikiečiai, kurie ir buvo gastrolių šeimininkai. Jaunimo teatrą pakvietę ir finansavę Hjustono „Alley” teatras ir Čikagos tarptautinis teatrų festivalis (Čikagos „Royal George” teatre) derėjosi ir sutartį pasirašė su Sovietų Sąjungos kultūros ministerija ir jai pavaldžiu „Moskoncertu”.
Tai buvo ne kokia propagandinė „Tėviškės”-KGB išvyka, ne įprasta „kultūros ir meno darbuotojų” turistinė kelionė, o juodas kasdienis darbas – pirmos komercinės teatro gastrolės. Dabar tokios gastrolės E.Nekrošiaus, O.Koršunovo, R.Tumino trupėms virtusios rutina, o tada, Berlyno sienos, kuri, atrodė, buvo iškilus amžiams, laikais – tikras stebuklas. Kaip tas stebuklas buvo kuriamas ir kas jį kūrė?
Lemtingas vakaras
Meno raida turi savo dėsnius – ji nesutampa su politine istorija. Tie menininkai, kurie, iki tol melavę, staiga drąsos įgavo tik Sąjūdžio ir nepriklausomybės laikais, tokie pat komiški, kaip ir rusų klasiko herojus, kuris giriasi: „Kai paskelbė progresą, aš buvau priekyje progreso.” Tas pats pasakytina ir apie teatro kritiką: vieni rašė apie socialistinį realizmą, kiti – apie Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus talentingus spektaklius. Pastarieji mano kolegos sudarė absoliučią tų laikų šaunios Teatrologų sekcijos daugumą: jeigu lietuvių teatras buvo talentingas ir nemeluojantis, ir jo kritika negalėjo būti baikšti ir net vidutiniška.
 |
| 1988 m. gegužė. Delegacijos vadovas (kairėje) su Audra Misiūniene ir Arūnu Čuberkiu Hjustono „Alley” teatro užkulisiuose. Autoriaus albumo nuotrauka |
Prisiminkime: Michailas Gorbačiovas „progresą paskelbė” (perestroiką) tik 1985 metais, o E.Nekrošius savo atvirai antisovietinius spektaklius pastatė per patį Leonido Brežnevo stagnacijos apogėjų: 1980 metais – „Kvadratą”, 1983 metais – „Ilgą kaip šimtmečiai dieną”. Pridūrus dar vieną 1981 metų E.Nekrošiaus šedevrą „Pirosmani, Pirosmani…” suprasime, kodėl tais cenzūros ir ideologinės prievartos laikais Jaunimo teatras tapo kultine vieta, į kurią bilietų vilniečiai stovėdavo naktimis, o žiūrovai plūdo iš visos Sovietų Sąjungos, kaip kitados į didžiojo Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatrą.
Tad M.Gorbačiovo perestroika nei E.Nekrošiui, nei ano meto klestinčiam Lietuvos teatrui didesnės įtakos nepadarė. Išskyrus tai, kad M.Gorbačiovo „demokratizacija” mane perkraustė iš „Literatūros ir meno” į Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko kabinetą, o visą Lietuvą pravėrė Vakarams, nuo kurių buvo izoliuota kone pusę amžiaus.
Vėlų 1985 metų rudenį Vilniuje įvyko iki tol neregėtas dalykas – bendras Sovietų Sąjungos ir JAV rašytojų simpoziumas. Vakare įžymusis kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas pakvietė pasaulinio garso amerikiečių dramaturgą Arthurą Millerį pasižiūrėti Jaunimo teatre jo „Ilgos kaip šimtmečiai dienos” inscenizacijos.
Tai buvo lemtingas vakaras E.Nekrošiui ir Jaunimo teatrui, įgijusiam įtakingiausią gerbėją. Sužavėtas A.Milleris pareikalavo supažindinti su E.Nekrošiumi, o sugrįžęs į Ameriką visais kanalais paskleidė žinią apie genialų tylenį lietuvį režisierių ir nuostabų teatrą iki tol nežinomame Vilniuje.
Ir štai Vilniuje pasirodė viena amerikiečių teatralų delegacija (anksčiau tokių toliau Maskvos neleisdavo), antra, po to vis daugiau atvykdavo žurnalistų ir kritikų (anuomet mes nenuvokėme, kokia įtakinga Amerikoje žiniasklaida). Ir tik po dvejų metų į Vilnių pagaliau atvažiavo tie, kurie moka pinigus. Hjustono „Alley” ir Čikagos „Royal George” teatrų, Čikagos tarptautinio teatrų festivalio prodiuseriai ir vadovai. Prasidėjo rimtos derybos dėl gastrolių. Tai buvo 1987 metai. Iki gastrolių dar buvo likę metai – įtempti kovos, intrigų metai.
K.Smorigino „liga”
„Prekė” (spektakliai) „pirkėjus” (JAV prodiuserius) sužavėjo, tačiau vargu ar to būtų užtekę gastrolėms: buvo iškilę pernelyg daug kliūčių, kurių nebūtų pavykę įveikti be pačių amerikiečių užsispyrimo. Ir čia sunku pervertinti Jaunimo teatro vyriausiosios režisierės Dalios Tamulevičiūtės nuopelnus – jau tada ji suprato asmeninių kontaktų svarbą. D.Tamulevičiūtės dėka JAV prodiuseriai išvažiavo namo kaip mūsų asmeniniai draugai, kurie nori tik Jaunimo teatro ir jokio kito.
D.Tamulevičiūtė milijonieriui, Čikagos tarptautinio teatrų festivalio vadovui Bernardui Shalinsui ir kitiems amerikiečiams parodė neoficialų Vilnių – Antano Kmieliausko ir kitų geriausių, valdžios nepripažintų lietuvių dailininkų dirbtuves, privačiame bute surengė džiazo virtuozo Petro Vyšniausko koncertą, nekalbant apie nepakartojamas vakarones su neprilygstamais improvizatoriais Jaunimo teatro aktoriais.
Tarpusavio pasitikėjimą sustiprino ir ūmi Kosto Smorigino „liga” bei stebuklingas jo „pasveikimas”. Amerikiečiai buvo girdėję apie garsų spektaklį „Kvadratas” ir reikalavo jį parodyti. „Negalime, nes sunkiai serga pagrindinio vaidmens atlikėjas K.Smoriginas”, – išsijuosę melavome, nes „Kvadratą” rodyti užsieniečiams buvo griežtai uždraudusi Maskva (nors jau buvo įsibėgėjusi perestroika). Bet D.Tamulevičiūtė su amerikiečiais įsiprašė pas Lietuvos kultūros ministrą Joną Bielinį, ir jį įkalbėjo rizikuoti. Tą pačią dieną K.Smoriginas „pasveiko”: slapčiomis tuščioje salėje „Kvadratas” buvo suvaidintas tik amerikiečiams, su kuriais lietuvius dar labiau suartino bendras suokalbis prieš Maskvą. Į pirmųjų gastrolių repertuarą „Kvadratas” negalėjo būti įtrauktas, tačiau po kelerių metų Amerikos scenoje šis spektaklis vis dėlto buvo suvaidintas.
Ne mažesnį užsispyrimą dėl šių gastrolių parodė ir pats Jaunimo teatras. Panevėžyje vyko respublikinis teatrų festivalis. Po vakarinio spektaklio iš Vilniaus man skambina E.Nekrošius: rytoj į Maskvos Kultūros ministeriją atvyksta amerikiečiai ir jiems bus pasakyta, kad lietuviai nepasiruošę gastrolėms, todėl patys jų atsisako. Donatas Banionis paskolino tarnybinę „Volgą” su vairuotoju; vidurnaktį esu jau Vilniuje, o ryte su E.Nekrošiumi tiesiai iš lėktuvo – maloniai sveikinamės suglumusius sąjunginės Kultūros ministerijos valdininkus ir savo senus draugus amerikiečius Maskvoje.
Grupės narys
Gastrolėms ruošėsi ne tik Jaunimo teatras. Dar nežinojome, ar jos įvyks, o jau 1987 metų gruodžio mėnesį KGB Lietuvos skyriaus pirmininkas, generolas majoras E.Eismuntas rašė į Maskvą KGB PGU viršininko pirmajam pavaduotojui generolui leitenantui V.Kirpičenko,prašydamas leisti komiteto 1-ojo skyriaus vyresnįjį operatyvinį įgaliotinį majorą Praną Sinkevičių įtraukti į grupės sudėtį pasitelkus „Tėviškės” draugijos bendradarbio priedangą.
1987 metų lapkričio 13 d. majoras P.Sinkevičius pateikė generolui majorui E.Eismuntui pasiruošimo užsienio komandiruotei planą, kuriame rašoma: „Pagal susitarimą su Lietuvos TSR kultūros ministru organizuoti ministerijoje operatyvinio darbuotojo pristatymą išvykos vadovui ir Jaunimo teatro administratoriui. Pristatymo metu pabrėžti didelę operatyvinio darbuotojo darbo patirtį su lietuvių emigracija, išskiriant atskirus momentus iš jo biografijos, patvirtinančius legendą (penkeri metai darbo „Rodinos” atstovybėje Berlyne, po to – „Tėviškės” draugijos pirmininko pavaduotojas ir t.t.), ir pagrindžiant būtinybę įtraukti jį į turistinę grupę (šiurkšti klaida, padaryta iš inercijos, – V.V.) konsultantu-vertėju.”
Vieną dieną buvau pakviestas J.Bielinio. Ministro kabinete sėdėjo du nepažįstami vyriškiai. „Čia Valstybės saugumo komiteto atsakingi darbuotojai Matiukas ir Sinkevičius. Draugas Sinkevičius jus lydės kaip grupės narys gastrolėse”, – pranešė ministras. Toliau kalbėjo R.Matiukas, o jo pavaldinys P.Sinkevičius tylėjo ir linksėjo galva. Tokia buvo sistema: P.Sinkevičius kontroliavo Jaunimo teatro trupę, tačiau patį P.Sinkevičių kontroliavo R.Matiukas.
O P.Sinkevičius pasirodė visai sugyvenamas ir nuovokus vyras. Žinoma, ir Jaunimo teatras, ir išeiviai apsimesdavo, kad tiki Praniuko (taip meiliai jį vadindavo) legenda, o Praniukas irgi įtikinamai vaidino, kad nesupranta, jog visi žino, koks jis „konsultantas-vertėjas”.
Bet pats patraukliausias Praniuko bruožas, dėl kurio per gastrolių mėnesį jį pamilo visa Jaunimo teatro trupė – iki pietų jis dar įstengdavo apversti liežuvį, o vakarop jau būdavo negyvai nusitašęs ir natūraliai nusišalindavęs nuo aktorių šnipinėjimo. Dar geresnę nuomonę apie Praniuką susidariau, kai nepriklausomybės laikais gavau Jaunimo teatro gastrolių Amerikoje KGB bylą ir susipažinau su jo ataskaita: nė vienam aktoriui jis nepakenkė, tik iškoneveikė kai kuriuos išeivius.
Svarbiausios – paraštės
Jaunimo teatro gastrolės Amerikoje – tai ir Lietuvos, ir išeivijos santykių lūžis. Prieš pradėdamas visą mėnesį amerikiečių profesinėse scenose vaidinti „Dėdę Vanią” ir „Pirosmani, Pirosmani…”, Jaunimo teatras pirmąją viešnagės dieną už Atlanto surengė išeivijai koncertą Niujorko „Kultūros židinyje”. Tai buvo pirmas sykis, kai menininkai iš okupuotos Lietuvos buvo įsileisti į šią garbingą, pranciškonams priklausančią salę.
Visą okupacijos nepripažinimo politiką, visą panieką už „Tėviškės” draugijos siųstus šnipus teko atlaikyti man. Ypač daug man kraujo pagadino Audra Misiūnienė, vieno Niujorko banko viceprezidentė, koncerto „Kultūros židinyje” organizatorė, vėliau lydėjusi teatrą visų gastrolių metu. Praniukas teisingai KGB ataskaitoje rašė: „Taip pat buvo pastebėta tendencija kompromituoti trupės akyse V.Vasiliauską kaip nekompetentingą vadovą. Jo adresu A.Misiūnienė laidė tokias replikas: „Tai ar yra grupėje vadovas”, „Kodėl tuo nesirūpina V.Vasiliauskas” ir taip toliau.”
Iš tikrųjų čia nebuvo nieko asmeniška – A.Misiūnienė kompromitavo okupacinę sovietų valdžią, kuri buvo pavergusi jos mylimą Lietuvą ir kurios atstovas Amerikoje aš buvau. Kompromitavo iš visų jėgų ir be gailesčio: demonstratyviai išdalijo dienpinigius už pirmą dieną Niujorke visai trupei, išskyrus man ir P.Sinkevičiui. O kad niekam nekiltų abejonių dėl mano statuso, apgyvendino mane su „konsultantu-vertėju” tame pačiame viešbučio kambaryje.
Po tokio šalto dušo Niujorke, toliau viskas klostėsi puikiai, net fantastiškai. Su A.Misiūniene, nuostabia, skvarbaus proto ir nepaprasto humoro jausmo moterimi, susidraugavome net gastrolėms neįpusėjus, nuoširdūs bičiuliai esame iki šiol.
Hjustone ir Čikagoje kiekvieną vakarą – sausakimšos teatrų salės, žiūrovų ovacijos, prašmatnūs šeimininkų priėmimai svečių garbei, pažintys su žaviais amerikiečių aktoriais, susitikimai su garsiausiais teatro kritikais ir didžiąja JAV spauda. Tai buvo ne gastrolės, o amerikietiška svajonė. Kontaktai su išeivija teliko tik jų kukli paraštė.
Tačiau nūnai, įdėmiai peržiūrėjęs KGB archyvinę medžiagą, aš pats nustebau: KGB visiškai nedomino amerikiečiai, nors jie šiose gastrolėse buvo svarbiausi. Praniukas savo ataskaitose, taip pat mus lydėję agentai „Vitas” ir „Justinas” („pernelyg į akis nekrentantys žmogeliai”) savo agentūriniuose pranešimuose gastrolių šeimininkų net nepaminėjo. Visas KGB dėmesys – JAV išeivijai. Amerikos lietuviai kėlė didžiausią pavojų komunistų valdžiai ir anuomet, prieš dvidešimt metų, ir dabar – kraštą valdančioms neokomunistinėms kagėbistinėms jėgoms (Konstitucinio Teismo sprendimas dėl pilietybės)
