Ko mus gali pamokyti realybės šou

2007 05 09

aA

Gegužės 11-13 ir 20 d. Vilniuje bus rodomas Kauno dramos teatro spektaklis „Žvaigždžių kruša“, pirmas bandymas Lietuvos scenoje paanalizuoti realybės šou. Šis reiškinys, tampantis ne vien televiziniu, t.y. pramogos, bet ir socialiniu fenomenu, mūsų spaudoje nesusilaukė išsamių analizių ir gilesnių apibendrinimų. Todėl manome, kad bus įdomu skaitytojams susipažinti su filosofo, Šiaulių universiteto profesoriaus dr. Gintauto Mažeikio pranešimu, skaitytu balandžio 26 d. Šiaulių Tarptautiniame medijų meno festivalyje ENTER_5.

Realybės šou: edukacinių technologijų antropologinė analizė

Gintautas Mažeikis

Šou logotipas. www.lnk.lt
Pastarųjų dvejų metų realybės šou praktika, susijusi su projektais „Kelias į žvaigždes“ ir „Dangus“, parodė, kad šios laidos ir veiklos yra ne tik pramoginės, bet ir labai kryptingai orientuotos edukacine prasme. Į tai nurodo, pavyzdžiui, ir aiškus dalies projekto įvardijimas: būti tris mėnesius „Dangaus akademijoje“. Šios akademijos priėmimo taisyklės skelbia:

Į „Dangų“ patenka tik geriausius vokalo duomenys turintys, kūrybiškiausiai į pasaulį žvelgiantys talentai, iš kurių Dangaus akademijos dėstytojai lipdo nepamirštamus muzikos grynuolius.

Tačiau skirtingai nei tradicinis meninis ugdymas ir studijos kolegijoje ar universitete, kurie yra daugiau susiję arba su elitariniu meno suvokimu, arba su nutolusiu nuo rinkos akademizmu, arba su kolektyvo, bendruomenine ideologija, realybės šou yra tiesiogiai susijusi su rinka ir tiesiog griauna elitarizmą, akademizmą, bendruomeniškumą, bet išsaugo pragmatinės kooperacijos gebėjimus.

Kalbant apie realybės šou funkcijas tenka pabrėžti, kad šou verslas yra svarbiausia šio renginio ašis, judinanti galia. Būtent šis akcentas užtikrina atvirumą rinkai ir marketinginį laidos efektyvumą. Laidos paklausumas ir šią paklausą stimuliuojanti, ją vystanti pasiūla garantuoja nuolatinį pajamų šaltinį. Papildomas laidos rinkos efektas yra interaktyvūs ryšiai su auditorija. Šių ryšių tendencijas rodo nuolatiniai finansiniai kiekvienos laidos ir kiekvienos projekto dienos rodikliai, fiksuojantys populiarumo ir paklausumo raidą. Be to, rinkos efektą lemia ir netiesioginė „Kelio į žvaigždes“ ir „Dangaus“ konkurencija (atitinkamai LNK ir TV3). Tokio interaktyvaus, intensyvaus, tiesioginio ryšio su rinka neturi jokia universitetinė studijų programa, nes nėra tiesiogiai, kas savaitę priklausoma nuo paklausos. Tiesa, tai, kad universitetų studentai vertina dėstomą kursą, jį renkasi, ar reaguoja į jame išsakomas problemas, bent kiek suartina kursą su visuomenės poreikiais, tačiau tai nėra nei pakankamai efektyvu, nei intensyvu, lyginant su realybės šou. Pagaliau kolegijose ir universitetuose plėtojamas kooperuotų studijų metodas (dalyko dalinė integracija su tiksline praktine veikla bendruomenėje), nors ir padidina interaktyvų ryšį su įmonėmis, organizacijomis, vis dėlto toks aktyvumas nėra pamatuotas nei finansiškai, nei sociologiškai, kad galėtume spręsti apie rinkos efektą.

Realybės šou sėkmę garantuoja sėkmingas aibės komponentų derinimas: šou dalyvių asmeninis patrauklumas (o jis priklauso nuo mados, kuri nuolatos kinta), charakterių ir įvykių įvairovė, dinamiškas dramatizmas, pasilinksminimų (muzikos, vaidinimo, dainų, šokių) patrauklumas (vizualinis, garso, žvaigždžių buvimo), marketingas (gebėjimas parduoti – rodyti laidą patraukliausiu laiku – populiarioje televizijoje – už priimtiną kainą). Kiekvienas iš šių paminėtų elementų turi būti kvalifikuotai išplėtotas, parengiant atitinkamą scenarijų (realybės šou siužetui), galimus scenarijaus nukrypimus, suplanuojant rinkodarą ir marketingą, ypatingai atsakingai vykdant personalo išteklių (tiek organizatorių, tiek vedėjų, popžvaigždžių) vadybą, atitinkamai taikant sudėtingą kontraktų sistemą.

Kiekvienas realybės šou, net jei jis nėra susietas su edukacija ar su muzika, turi savo siužetą: pagrindinę lenktyniavimo, draugavimo, žmoniškųjų charakteristikų ir gebėjimų demonstravimo dramą. Pagrindinę laimėjimo įtampą nuolatos papildo smulkiosios kasdienės dramos ir nuotaikingi, linksmi šou elementai. Konfliktų, asmeninių įtampų, charakterių raidos bei pasilinksminimo ir nuotaikingumo dermė turi užtikrinti laidos populiarumą. Laidos organizatoriai turi visą aibę priemonių sustiprinti dramatizmui arba šou elementams. Dramatizmas stiprinamas įvedant naujus žaidėjus, taikant sudėtingas, netikėtumą ar įtampą užtikrinančias taisykles (pavyzdžiui, taikant „Dangaus“ „fantomų“ rinkimų sistemą, kurie būtinai kaunasi savaitės finalo šou-rungtynėse). Paprastai jei tik šou dalyviai sukuria mažą kolektyvą, kuris pradeda demonstruoti pasipriešinimą manipuliacijai ir dramatizacijai, laidos vedėjai turi keisti žaidimo taisykles, nes „taika“ ir „santarvė“ nuramina žiūrovus, laida netenka intrigos ir nėra pelninga.

Nežiūrint to, kad realybės šou yra komerciniai projektai, vis dėlto, kaip jau minėjau, „Kelias žvaigždes“ ir „Dangus“ turi labai ryškų edukacinį pobūdį. Jis yra susijęs su šiais elementais: a) interaktyviai ugdo asmenį, b) keičia tikrovę pagal šou/ugdomąjį turinį, c) užtikrina nominaciją (diplomo variantas), sukurdami deramą simbolinį kapitalą. Keletas žodžių apie kiekviena šių komponentų atskirai.

Interaktyvus šou dalyvio ugdymas vyksta ir tiesiogiai lavinant balsą, choreografinius gebėjimus, filmuojant laikyseną scenoje. Tačiau interaktyvumą taip pat lemia ir tiesioginės sąsajos su žiūrovais, su kuriamais ir palaikomais fanų klubais, su šou dalyvių kuratorių išsakoma kritika (dangiečių-2 kuratoriumi laikytas „tėvu“ pramintas šou prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas). Netiesiogiai interaktyvumu pasirūpina ir laidos integruotumas į rinką, kuris lemia tai, kokius klausimus, vertinimus gaus vienas ar kitas laidos dalyvis.

Realybės šou keičia vartotojus. „Žvaigždžių kruša”, Giedriaus Bunevičiaus nuotrauka
Realybės šou konstruoja aplinkos, rinkos pokyčius ir keičia pačią tikrovę. Tai nėra įprasta tradiciniam edukaciniam procesui. Žinoma, ilgalaikiu požiūriu kiekviena kolegijos ar universiteto programa turėtų keisti tikrovę. Tačiau paskatos tiesiogiai visuomenės neveikia (nėra filmuojamos, transliuojamos), o parengti specialistai išsibarsto po šalį, užima labai skirtingas darbo vietas ir turi skirtingas karjeros perspektyvas. Taigi, universiteto edukacinis poveikis visuomenei yra netiesioginis, neakcentuotas, stokojantis viešųjų ryšių technologijų. Pavyzdžiui, masinis programuotojų rengimas neabejotinai stiprina šalies žinių ekonomiką, tačiau nė vienas iš universitetų tiesiogiai programavimo paslaugų vartotojų nekeičia. Priešingai, realybės šou, galingai įtikinėdami, spausdami vartotojus per įvairiausius informacinius kanalus, pirmiausiai televiziją ir internetą, bei plėtodami su jais interaktyvius ryšius, ugdo juos, keičia jų įpročius bei reginių visuomenės konfigūracijas. Mūsų visuomenė, tiek kiek ji yra reginių (nesutinku su Guy Debord‘u, kuris spektaklio visuomenės sampratą pernelyg totalizuoja ir nemato socialinės partnerystės bei viešųjų ryšių nepaveikto bendradarbiavimo) visuomenė, yra tikslingai konstruojama ir keičiama. Pirmiausiai ugdomas ir keičiamas vartotojo skonis. Šiuo atveju – gebėjimo klausytis, atlikimo skonis. Ypatingai svarbu, kad žiūrovas mato, kaip taisomas atlikėjo balsas, kvėpavimas, energija, intonacija. Tai jam padeda pačiam geriau išgirsti atlikimą. Pagaliau laidos viešieji ryšiai siekia geriausiu būdu pritaikyti auditoriją laidai, t.y. konstruoti patį vartotojų ratą, atrinkti tinkamą segmentą pasiūlai ir būtent jam pozicionuoti savo laidą. Iš esmės taip daro visi didieji prekybos centrai bei prekybos įstaigos, kurios supranta viešųjų ryšių svarbą ir vartotojų ugdymo, stimuliavimo, segmentavimo principus. Kai kurie sociologai ir antropologai mano, kad ši vartotojų segmentacija yra savaiminė, atsitiktinė ir mažai paveikiama. Tačiau šiuo atveju jie neteisūs – ne reginio visuomenė yra stipriai veikiama konstruojančios segmentacijos. Priešingai, stiprios bendruomenės, NVO sąjūdžiai, kai kurios partijos yra mažiau pavaldžios tokiai įtaigai ir jiems būdinga savaiminė, save reguliuojanti segmentacija. Šou verslas gali keisti tikrovę tik todėl, kad plėtoja nuoseklius, interaktyvius, įtaigius santykius su rinkos požiūriu reikšmingu žmonių kiekiu, su žmonių norais, pasąmoningais geismais, iracionaliais lūkesčiais. Koreliacija su pasąmoniniais žmonių norais yra labai svarbi. Klasikiniai universitetai ir kolegijos pirmiausiai siekia užtikrinti racionalų santykį su rinka ir visuomene. Tačiau paklausos ir pasiūlos mechanizmai taip pat yra susiję su pasąmoniniais troškimo, baimių ir geismų procesais. Šie mechanizmai turi tendenciją kisti ir reaguoti į iracionaliąją rinkos ir žmonių norų dalį, keisti ją.

Tai gali pakeisti diplomą. www.delfi.lt nuotrauka
Realybės šou užtikrina nominaciją, sukurdami deramą simbolinį kapitalą. Bet kokios studijos siekia dviejų tikslų: kompetencijų lavinimo ir nominacijos. Jei žmogus gauna tik kompetencijas (žinias, gebėjimus, išlavintas nuostatas), tada jis susiduria su pripažinimo klausimu. Jei, priešingai, turi tik diplomą – tada iškyla kompetencijų problema ir diplomo vertės devalvacija. Universitetai, kurie lengva ranka dalija diplomus, devalvuoja ne tik nominacijos vertę, bet ir savo simbolinį kapitalą. Aptariamų šou dalyviai neturi švietimo sistemos patvirtintų diplomų ar sertifikatų. Tačiau daugelyje pasaulio šalių pastebėta, kad medžiaga, galinti efektyviai patvirtinti turimų kompetencijų paketą, savaiminio mokymosi rezultatus, gali sėkmingai pakeisti diplomą. Pavyzdžiui, iš dalies tokį paketą atitinka nuolatos papildomi „delfi“ elektroniniame laikraštyje skelbiami „‘Dangaus 2‘ superfinalistų portretai“, kur pateikiama informacija apie gebėjimu ir pergales bei laureatų diplomai. Apie „Dangaus 2“ laimėtoją Justiną dar iki jo pergalės buvo rašoma:

Dangaus akademijos dėstytojai vienbalsiai giria vaikino artistiškumą, bendravimą su publika bei vokalo duomenis. Justinas, scenoje primenantis elegantišką ir kiek manieringą Humphrey Bogarto laikų vyriškį, užkariavo moterų bei merginų širdis dainomis apie besąlygišką meilę, geru humoro jausmu bei artistiškumu.

Televizija ir rinka kaip tik užtikrina tokią nominacijų vertę ir išduoda ne tik laureato ar laimėtojo diplomą, – kartu su laidų įrašais įrašytas CD parodo turimo savaiminio mokymosi metu įgytas kompetencijas. Tiesa, realybės šou vis dėlto nėra nuoseklios studijos, be to, vienas iškrenta iš žaidimo greičiau, kitas išlieka ilgiau. Todėl nominacijos vertė galiausiai paliečia tik finalinio šou dalyvius, kurie, galima laikyti, yra „išklausę“ visą kursą ir įgyvendinę visas užduotis. Pagaliau nominacijos vertę patvirtina ir vėlesnis dalyvių sėkmingas įsijungimas į populiariosios kultūros industriją, ko dažnai nepavyksta sėkmingai padaryti universitetų menines specialybes baigusiems absolventams.

Kalbant apie ugdymą antropologiniu požiūriu, būtina dėmesingiau aptarti rinkos, šou ir edukacijos santykį su iracionaliu patirties turiningumu. Vartotojo skonio patenkinimas ir ugdymas yra tiesiogiai susiję ne tik su racionaliaisiais (atpažįstamais kodais ir ideologija) komponentais, bet ir su iracionaliu, pasąmoniniu pasimėgavimu. Tam tikslui dar iki sąmoningo vertinimo su visuomenėje paklausiomis madomis turi būti suderinti vartotojo klausa ir atlikėjo balso tembras, vartotojo atvirumas ir atlikėjo emocionalumas, šokio charakteris, drabužių ir šukuosenos dizainas. Dainavimą koreguoja ir lavina individualiose pamokose patyrę specialistai, turintys sceninę ir edukacinę praktiką. Pagaliau vartojimo (girdėjimo, žiūrėjimo ir, atitinkamai, atlikimo) specifiką lemia taip pat istoriniai, kultūriniai, vietos patirties skirtumai. Pavyzdžiui, yra akivaizdūs skonio skirtumai pietų, šiaurės Europoje, Rusijoje, nekalbant apie tolimesnes šalis, nors, kita vertus, tie skoniai labai keičiasi dėl kultūrų difuzijos. Skirtingai nei universitetuose, interaktyvaus šou metu lavinimo ir pamokos efektą ugdytinis patiria labai greitai: rinka įvertina sėkmes ir pašalina klaidas, eliminuojant iš žaidimo ar teikiant mažiau balų savo herojui. Taip rinkos paklausa, vartotojų skonis ir atlikimo būdas yra suderinami jau iracionaliame, pasąmoniniame lygyje ir gali būti nesuprasti, nepaaiškinti kritiškai, racionaliai. Tačiau būtent ši iracionalaus ir racionalaus santykio su rinkos paklausa dermė užtikrina ugdymo kryptį ir didėjančią sėkmę.

Šiandieninė edukologija kalba apie tai, kad ugdymas iš esmės vyksta trijuose lygmenyse:

a) žinių, kurios yra sąmoningos, tačiau dažnai valdomos ne tik kritinio, mokslinio proto, bet ir viešųjų ryšių bei propagandos. Propaganda pasireiškia hierarchizuojant vertybes. Pavyzdžiui, šiandieniniai istorijos vadovėliai, politinis bei pilietinis ugdymas vienareikšmiškai akcentuoja demokratiją, Europos Sąjungos ir Lietuvos tapatybių dermę, o tai ir yra valstybinės propagandos tikslas. Štai šis propagandinis lygmuo, būdingas mokykloms, kolegijoms ir universitetams, buvo eliminuotas iš mūsų aptariamų realybės šou. Tačiau yra išlikęs viešųjų ryšių įgalinamas racionalusis žinojimas. Realybės šou dalyviai sužino apie popkultūros verslo specifiką ir didžiausius jo autoritetus, asmeniškai su jais bendrauja. Tokiu būdu jų žinojimas yra vystomas tiesiogiai diskutuojant, o ne tradiciškai skaitant knygas ir jas konspektuojant;

b) nuostatų, kurios gali būti tiek sąmoningos, tiek ir iracionalios. Sąmoningos ir kritinės nuostatos yra intencionalios, todėl gali būti reflektuojamos, analizuojamos, kritikuojamos, koreguojamos. Edukologija būtinai siekia kanonizuoto arba sąmoningo vertinimo ir nekreipia dėmesio į rinkos įvertinimą bei rinkos formuojamas iracionalias nuostatas. Priešingai, realybės šou nėra tiek susiję su kanonizuotu vertinimu ir, atitinkamai, su tradicinių akademinių nuostatų ugdymu bei su turimų intencijų plėtra. Čia reikia prisiminti „Eurovizijos“ raidą Lietuvoje, kai pirmiausiai vertindavo atlikėjus akademinės arba pusiau nomenklatūrinės specialistų grupės, vadovavosi savo patvirtintais kanonais ir atrinkdavo tokius atlikėjus ir jų kūrinius, kurie beviltiškai pasirodydavo konkurse ir užimdavo paskutines vietas. Nors tokia akademinio vertinimo nesėkmė nėra taisyklė. Jis gali būti ir sėkmingas, tačiau tokiu atveju turi būti suderintas su rinkos išmanymu. O štai realybės šou jau remiasi šia graudžia akademizmo patirtimi šou verslo pasaulyje ir todėl atlikėjų nuostatos yra formuojamos pagal šio verslo aktualius reikalavimus, kurie dažnai yra iracionalūs ir ikiintencionalūs: reikia mėgti ir daryti tai kas, atrodo, nepatinka, kam neturima nuostatos, kam priešinasi kūno patirtis;

c) gebėjimų, kurie taip pat yra racionalūs ir iracionalūs ir kur kūno įgudimas ką nors teisingai daryti arba patirti kartais yra lemiantis. Tradicinė edukologija daug dėmesio skiria kritiniam gebėjimų išvystymui. Tačiau universitetuose plėtojant meninius gebėjimus taip pat daug dėmesio skiriama ir ikirefleksyviems / ikireflektyviems, ikikritiniams gebėjimams: balso (krūtinės, kvėpavimo . . .), regos (tako, gebėjimo matyti obsceniškumą etc.) . . . Jau buvau pastebėjęs, kad kūno sąmoningumas yra sąlygojamas laiko ir vietos. Michelis Foucault yra rašęs, kad šiandien europiečio žvilgsnis negali matyti kūniškosios egzekucijos įdomybių, ką matė XVII a. viešųjų egzekucijų žiūrovai. Pasikeitė gebėjimas žiūrėti, ir tas pokytis yra ikireflektyvus. Todėl kai kurie gebėjimai pralavinami per daug jų neaiškinant arba paaiškinant simboline, metaforine, perkeltine kalba.

Svarbi bet kokio edukacijos proceso dalis yra vertinimas, kuris apibendrina turimas žinias, nuostatas, gebėjimus, jų praktinį realizavimą. Pavyzdžiui, „Dangaus 2“ šešis kandidatus į superfinalą, o kartu ir didžiulį pop šou, išrinko komisija, o septintąjį narį rinko visi kiti asmenys, balsuodami SMS. Balsavimas SMS išryškina rinkos vertinimą, o ne sociologinį ar akademinį. Rinka, kaip jau minėjau yra artimesnė kūniškumui ir ikirefleksyvioms praktikoms. Tačiau SMS siuntimas nėra pakankamas rinkos atspindys, arba jis visados yra iškreiptas ir sociologiniu požiūriu – tendencingas. Todėl visuminis reagavimas į rinkos įtaką, o ne tik į SMS yra pakankamai tikslingas. Pagaliau laimėtoją lėmė jau vartotojų balsavimas, kuris kartu apibendrino ir projekto sėkmę.

Daugelio tokių „šou-akademijų“ ugdytojai turi savaimines edukologo kompetencijas, įgytas savo pačių šou praktikos bei ankstesnių realybės šou metu. Daugelis „Kelio į žvaigždes“ ir „Dangaus“ „ugdytojų“, „pedagogų“ turi ir edukologines, ir rinkos, ir popkultūrines kompetencijas („Dangaus 2“ šeimininkas Vytautas Šapranauskas, Marijonas Mikutavičius, Saulius Urbonavičius-Samas, („Danguje“ dar Andrius Mamontovas). Atitinkamai kviečiami pedagoginę patirtį turintys atlikėjai, kritikai – Steponas Januška, Vaidotas Martinaitis ir kt., komisijų nariai ( „Dangaus 2“ komisijos nariai vienu metu buvo Choras iš ŽAS ir Tomas Sinickis iš „Gravel“).

Atskirai reikėtų analizuoti ugdomųjų realybės šou edukacinius metodus, kurių iš tiesų yra daug ir kai kuriais atvejais jie taikomi puikiai. Pirmiausiai pabandysiu išvardyti „Dangaus 2“ (atitinkamai – „Dangaus akademija“) mano pastebėtus taikytus ugdymo metodus: individualios pamokos, bendros pamokos (tokias pamokas, pavyzdžiui, teikė komedijos „Urvinis žmogus“ aktoriai Dainius Kazlauskas, Darius Meškauskas, Vaidotas Martinaitis), kolektyvinės diskusijos, debatai, popkultūrinė įtaiga, integruotas su praktika ugdymas, kritinio mąstymo ugdymas nuolatos peržiūrint ir kolektyviai aptariant savo praktinius veiksmus scenoje, žaidimai – lenktyniavimas arba varžybos, elektroninės konferencijos (ką, pvz., „delfi“ portale į žiūrovų klausimus atsako vienas ar kitas realybės šou dalyvis), patirties pasidalijimas kartu veikiant („Dangaus 2“ dalyviai dainavo porose su „Dangaus“ dalyviais), nuolatinis bendravimas su dabartinėmis popžvaigždėmis, bendrų koncertų rengimas. Pateiksiu keletą iliustracijų taikomiems metodams. Pavyzdžiui, nuolatinis dalyvių lenktyniavimas yra būtina šou siužeto, mažųjų dramų ir didžiosios dramos dalis ir kartu ugdymo metodas. Apie jo stimuliuojančią reikšmę kalba kad ir ši citata:

Kupido neslepia, kad nujautė pralaimėjimą. „Net ir šou senbuviai pripažino, kad prieš Liudą laimėtų ne visi, todėl žinojau: jei kausiuosi su juo, garantuotai važiuosiu namo“. Tačiau naujokas turi kuo didžiuotis: šou lyderiu laikomam Liudui jis pralaimėjo vos 200 taškų. „Aš žinojau, kad Marijonas iškels ne mano ranką ir nesijaudinau. Tačiau kai pamačiau, kad už mane balsavo beveik tiek pat žmonių, kaip ir už Liudą, net pašiurpau iš laimės.“

Ši citata liudija, kad dalyviai labai sureikšmina kovą/lenktyniavimą, ko nepasakysi apie ugdymo veiksmą, į kurį dalyviai žiūri kur kas instrumentaliau, nors vis dėlto šį ugdymo procesą TV rodo, o ugdymo paslaugas teikiantys atlikimo meistrai dalyvių pastangas viešai komentuoja.

Reikia pastebėti, kad universitetų dėstytojai retai dirba į rinką integruotose komandose ir retai naudojasi tokia aibe metodų su šiuolaikiškiausia technika ir maksimizuotu stimuliavimu (ne tik milijono litų prizas bei ir galimybė būti žvaigžde, daryti karjerą, atkreipti į save dėmesį). Tokią sėkmę lemia puiki šou vadyba bei daugelio žmonių sėkminga kooperacija.

Spektaklio visuomenės epizodas toliau sėkmingai naikina socialinį bendradarbiavimą. „Žvaigždžių kruša”, Mariaus Macevičiaus nuotrauka
Tačiau ugdomieji realybės šou turi ir savo silpnybes. Pirmiausia – tai atitolimas nuo bendruomeninio ugdymo. Komandinis ugdymas yra silpnas, bendruomeninės ideologijos visai nėra, atitinkamai labai silpnas socialinės partnerystės suvokimas. Tiesą pasakius, čia kuriamas reginių, spektaklio visuomenės epizodas toliau sėkmingai naikina socialinį bendradarbiavimą, kur svarbiausia yra pagalba vienas kitam, solidarumas, savanorystė, atjauta ir globa, ištikimybė, bendrų idealų ir tikslų formulavimas, bendros tapatybės turėjimas. Vietoje to yra ugdoma tai, kas svarbiau yra kūrybinei klasei ir kūrybinėms industrijoms: gebėjimas laikinai kooperacijai, labai stiprus individualizmo ir unikalumo jausmas ir jo geismas, viešųjų ryšių išaukštinimas, įvaizdžio kultas. Jei visa tai yra reikšminga karjerai šiuolaikinėje rinkoje, tai socialiniu, bendruomeniniu, egzistencinių patirčių požiūriu toks ugdymas yra socialiai destruktyvus. Kita vertus, nereikėtų demonizuoti šito blogio, nebūti, Umberto Eco žodžiais tariant, „apokaliptikais“. Tiesiog visados reikia atminti šią silpnybę, kurios universitetas ir kolegijos lengviau išvengia.

Kita silpnybė – „Dangaus akademijos“ studijų tęstinumo stoka. Nors laimėtojui atsiveria tolimesnių individualių ar institucinių pamokų galimybės, vis dėlto šie „trumpalaikiai kursai“ yra aiškiai nebaigti, neturi tęstinumo (nebent keli vėlesni koncertai ar bendri pasirodymai, tačiau jie neturi edukacinio poveikio).

Ar šias patirtis galėtų perimti universitetas, aukštoji mokykla? Idealiu atveju tai būtų įmanoma. Pirmiausiai – didesni klasikiniai Lietuvos universitetai turi visa, ko tam reikia: patys rengia TV ir radijo laidas, plėtoja informacinę internetinę sklaidą, disponuoja būtinais meniniais, žurnalistiniais ir vadybiniais gebėjimais, turi rinkodaros, verslumo supratimą bei atitinkamus mokslininkus, išmano edukacinius metodus bei disponuoja būtina technika ir technologijomis. O kodėl jie nepasinaudoja tokiomis galimybėmis, sukurdami tęstines „dangaus akademijas“ – taip pat aišku. Universitetai nėra pakankamai integruoti nei į rinką, nei į socialinės partnerystės tinklą, o yra visur „tarp“: tarp rinkos, tarp bendruomenių, tarp administracinių-valstybinių projektų. Ši administracinė, tarpinė universitetų būklė bei bloga geriausių gebėjimų kooperacijos sistema (nėra pakankamų finansinių stimulų ir rinkos efekto), pagaliau menkas populiariosios rinkos išmanymas – to „dėka“ universitetai netenka galimybės tiesiogiai veikti aplinką, negali prižiūrėti vartotojų skonių ir jų koreguoti. Ir vis dėlto realybės šou „Kelias į žvaigždes“ ir „Dangus“ projektai yra svarbus iššūkis kolegijų ir universitetų edukacijai.

Komentarai