Kovo vaisiai. Iš teatrologės laiškų žiūrovams

Audronė Girdzijauskaitė 2007 04 02 Literatūra ir menas, 2007 03 30

aA

Eimunto Nekrošiaus „Faustas“
Nacionalinio dramos teatro pastogėje jau apdovanoti už geriausius sezono darbus teatralai – režisieriai, aktoriai, kompozitoriai, scenografai, dramaturgai. Per pastarąjį pusmetį teko pamatyti daugybę įvairių Lietuvos teatrų spektaklių. Daugiau nei keturias dešimtis. Bendrame gan pilkame fone išskirčiau keturis ar penkis reikšmingiausius, apie kuriuos (kiekvieną skirtingai) įdomu galvoti, kuriuos įdomu buvo žiūrėti, dėl kurių verta ginčytis. Tai Eimunto Nekrošiaus „Faustas“, Oskaro Koršunovo „Kelionė į Damaską“, Jono Vaitkaus „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ ir Aido Giniočio „Princesė Turandot“ bei Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“. Sąmoningai nerašau, kad tai Goethe’s, Strindbergo, Gombrowicziaus, Gocci’o ar Dorsto kūriniai, nes teatro žmonės autorius ir taip žino, o įskaitoma spektaklio koncepcija (pats jos buvimas) leidžia šiuos scenos kūrinius iš dalies priskirti režisieriui, suteikiant jam savotišką autorystę. Teatralai žino, ką reiškia „Žilinsko „Šarūnas“, „Nekrošiaus „Pirosmanis“, „Vaitkaus „Paskutinieji“, „Koršunovo „Senė“ ir panašiai. Ketinu pasidalinti su skaitytojais įspūdžiais, nepretenduodama į išsamią sezono apžvalgą.

Aukščiau išvardinti keli šio sezono spektakliai nėra šedevrai (gal dar jais taps, jei sutvirtės, išsivalys, įsivaidins aktoriai?), tačiau jie teikia vilties, kad mūsų teatras dar nestovi ant bedugnės krašto. Gero režisieriaus rankose visuomet gerai vaidina (bent jau stengiasi) aktoriai. Antai „Fauste“ tarsi aklas, ištiesęs į priekį žinojimo ištroškusias rankas, vienišas brenda per margą pasaulį Vlado Bagdono Faustas; gyvenimo ratą be perstojo suka gėrį ir dorą įkūnijantis valstietiškas Povilo Budrio Dievas; nuostabiai žavi ir vaikiška atrodo dainuojanti Elžbietos Latėnaitės Margarita; savaip įdomus (daug įdomesnis nei „Metuose“ ar „Giesmių giemėj“) Salvijus Trepulis – Mefistofelis, kažkuo primenantis Gogolio ‚Mirusių sielų“ Čičikovą, o ir velniu pavirtęs kito aktoriaus – Vaido Viliaus vaidinamas šuo... Kaip visuomet, Nekrošius sugalvojo daug įdomiausių dalykų, jis pina tankų tinklą metaforų, kurios skleidžiasi per aktorių ir jo santykį su aplinka, su daiktu. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad suvokiau spektaklio koncepciją, t.y. kaip šiandien pats Eimuntas Nekrošius mato Goethe’s „Faustą“, ko jame ieško ir ką randa. Grubus daiktiškas man pasirodė scenovaizdis su tom nederamo mastelio metalinėm „boniom“, pastatytom ant plikų scenos grindų, nekeliančiom prasmingų asociacijų, nefunkcionuojančiom spektaklyje.

Klaipėdiškių „Kelionėje į Damaską“ Oskaras Koršunovas galynėjosi su Strindbergu. Tai sudėtinga medžiaga, ir, man regis, Oskarui Koršunovui ne viskas pavyko: painioj sapnų, išpažinčių, prisiminimų sistemoj stipresnės atrodė moterys – Eglė Barauskaitė (Dama), Nelė Savičenko (Motina), o pats herojus – Nepažįstamasis – Vytautui Anužiui, visiškai kito „amplua“ aktoriui, nenusisekė. Šį vaidmenį, įsivaizduoju, galėtų suvaidinti tokie „sielos gyvenimo specialistai“ kaip kiek ankstesnių laikų Valentinas Masalskis, o gal net Viktoras Šinkariukas – dramatiški kankiniai, meilužiai filosofai, gal turputį cinikai... Spektaklio dailininkė Jūratė Paulėkaitė, profesionalė (tai pabrėžiu, nes daugybė šį sezoną matytų scenovaizdžių atrodė mėgėjiški, be idėjos ir nevalyvi arba stačiai „klaidingi“ pjesės ar kuriamo spektaklio atžvilgiu), sumanė jai lyg ir nebūdingą „tirštą“ scenovaizdį, savaip gožiantį aktorius, nes daugybė ilgo veikalo scenų vaidinama stiklinėse kabinose ar vitrinose, kurios norom nenorom izoliuoja aktorius nuo mūsų ir vieną nuo kito (nors suprantu, kad tas gyvenimas dėžutėje pabrėžia personažo vienatvę), apsunkina jų bendravimą, o ir kabinos atrodo jau kažkur matytos...

Jono Vaitkaus „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“
„Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ pas­tarųjų metų Vaitkaus spektaklių gretoj –­ pavykęs spektaklis. Net scenografui Gintarui Makarevičiui („net“, nes daug ankstesnių jo darbų buvo prasti) pavyko padaryti nebanalų, nors ir ne visai nugludintą, švarų darbą. Ivoną neblogai suvaidino teatrologė Ingrida Daunoravičiūtė – Vaitkui pavyko ją, tokią ramią, tyrą ir gerą, atvesti į finalą – ir tiesa, ir teisingumas spektaklyje triumfuoja. Greta tokių Jaunimo teatro meistrų kaip Rolandas Kazlas (karalius Ignotas), Andrius Bialobžeskis (Princas) ryškiai sušvito debiutantė Severija Janušauskaitė – karalienė Margarita... O ir kiti vaidina pasismagindami. Aišku, kad kokių lenkų ar prancūzų rankose ši pjesė atrodytų elegantiškesnė, pikantiškesnė, lengvesnė (jie turi tokio žanro veikalų statymo tradicijas, turi vodevilio, kabareto tradicijas); mūsų groteskas labiau linkęs į gašlumą, o gal režisieriaus sumanymo taikinys – nuo žmonių atsitvėrę mūsų politikai ir politikieriai – šį atspalvį provokuoja?.. Turbūt neatsitiktinai spektaklį žiūrime per grotas...

Šiaulių dramos teatro „Princesėje Turandot“ mane sužavėjo daug dalykų; pirmiausia tai, jog režisierius Aidas Giniotis pakėlė kolektyvą nuoširdžiai kūrybai ir meistriškam teatro žaidimui, kurį Renesanso epochos italai vadino commedia dell’arte; man patiko pati karšto kraujo, nuoširdi ir teatrališka princesė, kai ją vaidina Keistuolių teatro aktorė debiutantė Marija Korenkaitė, išteisinusi „žmogžudės“ charakterį; mane dar kartą sujaudino Pranas Piaulokas – Imperatorius (regis, ką čia vaidinti?), suderinęs commedia dell’arte komiško personažo savybes su žmogiška meile ir išmintimi... Tolygi princesei buvo ir Adelma, kurią vaidino Jūratė Budriūnaitė – plastiška, ekspresyvi aktorė. Jei kas nors iš aktorių mano, kad galima pasislėpti po kauke, – klysta: kaukė arba išryškina aktoriaus talentą (kai jis stengiasi kaukę įteisinti, išskleisti jos prasmę), arba parodo, kad jis yra tinginys...

Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Pastaraisiais metais vis labiau traukia Valentinto Masalskio atviras, nuoširdus, įvairaus amžiaus žiūrovams suprantamas teatras, kuriame erdvu minčiai ir dar turi progos matyti puikiai vaidinantį aktorių su kolegomis. Toks buvo ir šio sezono Masalskio spektaklis „Aš, Fojerbachas“ Tankredo Dorsto tekstais. Masalskio spektaklių „autobiografiškumas“ priartina prie paties artisto, tarsi iš arti jį stebėtum, vis geriau pažintum ir vis labiau suprastum bei atjaustum. Manau, kad toks teatras šiandieninei gan paviršutiniškai ir susvetimėjusiai visuomenei gali būti reikalingas ir paveikus...

Teatras visuomet turi paslapčių. Yra kulisai ir yra „užkulisiai“, teatre meilė ar mirtis yra vaidinama, bet yra ir tikra meilė, ištinka ir tikros mirtys (jų, skaudžių, buvo daug); čia visuomet sproginėja humoro užtaisai ir sklinda gandai bei bjaurios apkalbos, čia visi ko nors laukia (sėkmės?) ir dėl visko jaudinasi. Bet man viena didžiausių mįslių yra tam tikri kūrybos paradoksai. Kaip, pavyzdžiui, po „Ivonos...“ J.Vaitkus gali pastatyti Kauno scenoje tokį meniniu požiūriu beviltišką spektaklį – Arthuro Millerio „Visi mano sūnūs“? Kaip pasaulinio garso režisierius E.Nekrošius gali rodyti spektaklius su nevykusia scenografija? Nemato, nesupranta ar nustojo suprasti, nes Jaunimo teatro scenoje, o dar ir Shakespeare’o trilogijoje, tokių dalykų dar nebuvo. Visi laukė Wagnerio „Valkirijos“. Ir sulaukė spektaklio, kuriame nepamatuotai gausus scenovaizdžio kičas primena buvusio sovietinio užkampio suvenyrų parduotuvę, kur pigus daiktas „nuduoda“ prabangų. Tas scenovaizdis užpila akis ir užkemša ausis, ir tu nieko negirdi arba turi užsimerkti, kad nematytum visų tų apvarvėjusių žvakių, butaforinių deglų, katinų blizgančiom akim, plastikinių kapelių, putoplastinių ąsočių ir dar balažin ko... Apie kostiumus ir rekvizitą nė nekalbėsiu. Šio sezono scenografija, neskaitant kelių sėkmingesnių atvejų (Jūratės Paulėkaitės – „Kelyje į Damaską“, Ramunės Skrebūnaitės – „Princesėje Turandot“, Gintaro Makarevičiaus – „Ivonoje“, Renatos Valčik – spektaklyje „Aš, Fojerbachas“; čia minėtinas ir šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko bei skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio darbas spektaklyje „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės „Pupas“), darė nekokį įspūdį. Reikia pasakyti, kad scenografo sėkmė dažnu atveju priklauso nuo režisieriaus reikalavimų, nuo jo skonio, nuo teatro galimybių. Antai Mariaus Jacovskio du darbai Panevėžio teatre – Albino Kelerio režisuotame „Žemės mokestyje“ pagal latvių autorės Maros Zalytės pjesę ir Rolando Atkočiūno spektaklyje „Moteris iš praeities“ pagal Rolandą Schimmelpfennigą – buvo švarūs, neblogai atlikti, bet „kraujo ryšiais“ nesusiję su dramaturgija. Anksčiau minėti dailininkai (Makarevičius, Skrebūnaitė ir kiti), patekę į nereiklaus režisieriaus rankas, įgyvendindami miglotą, blankų, „neteisingą“ sumanymą, ne tik nieko neišmoksta, bet dar ir praranda turėtus privalumus. Įsidėmėtinas pavyzdys – Martos Vosyliūtės, gabios dailininkės, absoliučiai nevykęs scenovaizdis ir kostiumai Alvydo Vizgirdos spektaklyje pagal nuostabią Thomo Bernhardo pjesę „Pietūs su Liudviku“ („Ritter, Dene, Voss“). Prizą už prasčiausią scenovaizdį, man regis, be didelių ginčų pelnytų Jono Vaitkaus spektaklio „Visi mano sūnūs“ dailininkė Eglė Richter, „papuošusi“ sceną stilizuotomis medinėmis tvoromis, kokias ne kartą teko matyti Švenčionyse ir Baltarusijos bažnytkaimiuose juosiant privačius sklypus...

Komentarai