Eimunto Nekrošiaus „Faustas“ |
Aukščiau išvardinti keli šio sezono spektakliai nėra šedevrai (gal dar jais taps, jei sutvirtės, išsivalys, įsivaidins aktoriai?), tačiau jie teikia vilties, kad mūsų teatras dar nestovi ant bedugnės krašto. Gero režisieriaus rankose visuomet gerai vaidina (bent jau stengiasi) aktoriai. Antai „Fauste“ tarsi aklas, ištiesęs į priekį žinojimo ištroškusias rankas, vienišas brenda per margą pasaulį Vlado Bagdono Faustas; gyvenimo ratą be perstojo suka gėrį ir dorą įkūnijantis valstietiškas Povilo Budrio Dievas; nuostabiai žavi ir vaikiška atrodo dainuojanti Elžbietos Latėnaitės Margarita; savaip įdomus (daug įdomesnis nei „Metuose“ ar „Giesmių giemėj“) Salvijus Trepulis – Mefistofelis, kažkuo primenantis Gogolio ‚Mirusių sielų“ Čičikovą, o ir velniu pavirtęs kito aktoriaus – Vaido Viliaus vaidinamas šuo... Kaip visuomet, Nekrošius sugalvojo daug įdomiausių dalykų, jis pina tankų tinklą metaforų, kurios skleidžiasi per aktorių ir jo santykį su aplinka, su daiktu. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad suvokiau spektaklio koncepciją, t.y. kaip šiandien pats Eimuntas Nekrošius mato Goethe’s „Faustą“, ko jame ieško ir ką randa. Grubus daiktiškas man pasirodė scenovaizdis su tom nederamo mastelio metalinėm „boniom“, pastatytom ant plikų scenos grindų, nekeliančiom prasmingų asociacijų, nefunkcionuojančiom spektaklyje.
Klaipėdiškių „Kelionėje į Damaską“ Oskaras Koršunovas galynėjosi su Strindbergu. Tai sudėtinga medžiaga, ir, man regis, Oskarui Koršunovui ne viskas pavyko: painioj sapnų, išpažinčių, prisiminimų sistemoj stipresnės atrodė moterys – Eglė Barauskaitė (Dama), Nelė Savičenko (Motina), o pats herojus – Nepažįstamasis – Vytautui Anužiui, visiškai kito „amplua“ aktoriui, nenusisekė. Šį vaidmenį, įsivaizduoju, galėtų suvaidinti tokie „sielos gyvenimo specialistai“ kaip kiek ankstesnių laikų Valentinas Masalskis, o gal net Viktoras Šinkariukas – dramatiški kankiniai, meilužiai filosofai, gal turputį cinikai... Spektaklio dailininkė Jūratė Paulėkaitė, profesionalė (tai pabrėžiu, nes daugybė šį sezoną matytų scenovaizdžių atrodė mėgėjiški, be idėjos ir nevalyvi arba stačiai „klaidingi“ pjesės ar kuriamo spektaklio atžvilgiu), sumanė jai lyg ir nebūdingą „tirštą“ scenovaizdį, savaip gožiantį aktorius, nes daugybė ilgo veikalo scenų vaidinama stiklinėse kabinose ar vitrinose, kurios norom nenorom izoliuoja aktorius nuo mūsų ir vieną nuo kito (nors suprantu, kad tas gyvenimas dėžutėje pabrėžia personažo vienatvę), apsunkina jų bendravimą, o ir kabinos atrodo jau kažkur matytos...
Jono Vaitkaus „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ |
Šiaulių dramos teatro „Princesėje Turandot“ mane sužavėjo daug dalykų; pirmiausia tai, jog režisierius Aidas Giniotis pakėlė kolektyvą nuoširdžiai kūrybai ir meistriškam teatro žaidimui, kurį Renesanso epochos italai vadino commedia dell’arte; man patiko pati karšto kraujo, nuoširdi ir teatrališka princesė, kai ją vaidina Keistuolių teatro aktorė debiutantė Marija Korenkaitė, išteisinusi „žmogžudės“ charakterį; mane dar kartą sujaudino Pranas Piaulokas – Imperatorius (regis, ką čia vaidinti?), suderinęs commedia dell’arte komiško personažo savybes su žmogiška meile ir išmintimi... Tolygi princesei buvo ir Adelma, kurią vaidino Jūratė Budriūnaitė – plastiška, ekspresyvi aktorė. Jei kas nors iš aktorių mano, kad galima pasislėpti po kauke, – klysta: kaukė arba išryškina aktoriaus talentą (kai jis stengiasi kaukę įteisinti, išskleisti jos prasmę), arba parodo, kad jis yra tinginys...
Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Teatras visuomet turi paslapčių. Yra kulisai ir yra „užkulisiai“, teatre meilė ar mirtis yra vaidinama, bet yra ir tikra meilė, ištinka ir tikros mirtys (jų, skaudžių, buvo daug); čia visuomet sproginėja humoro užtaisai ir sklinda gandai bei bjaurios apkalbos, čia visi ko nors laukia (sėkmės?) ir dėl visko jaudinasi. Bet man viena didžiausių mįslių yra tam tikri kūrybos paradoksai. Kaip, pavyzdžiui, po „Ivonos...“ J.Vaitkus gali pastatyti Kauno scenoje tokį meniniu požiūriu beviltišką spektaklį – Arthuro Millerio „Visi mano sūnūs“? Kaip pasaulinio garso režisierius E.Nekrošius gali rodyti spektaklius su nevykusia scenografija? Nemato, nesupranta ar nustojo suprasti, nes Jaunimo teatro scenoje, o dar ir Shakespeare’o trilogijoje, tokių dalykų dar nebuvo. Visi laukė Wagnerio „Valkirijos“. Ir sulaukė spektaklio, kuriame nepamatuotai gausus scenovaizdžio kičas primena buvusio sovietinio užkampio suvenyrų parduotuvę, kur pigus daiktas „nuduoda“ prabangų. Tas scenovaizdis užpila akis ir užkemša ausis, ir tu nieko negirdi arba turi užsimerkti, kad nematytum visų tų apvarvėjusių žvakių, butaforinių deglų, katinų blizgančiom akim, plastikinių kapelių, putoplastinių ąsočių ir dar balažin ko... Apie kostiumus ir rekvizitą nė nekalbėsiu. Šio sezono scenografija, neskaitant kelių sėkmingesnių atvejų (Jūratės Paulėkaitės – „Kelyje į Damaską“, Ramunės Skrebūnaitės – „Princesėje Turandot“, Gintaro Makarevičiaus – „Ivonoje“, Renatos Valčik – spektaklyje „Aš, Fojerbachas“; čia minėtinas ir šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko bei skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio darbas spektaklyje „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės „Pupas“), darė nekokį įspūdį. Reikia pasakyti, kad scenografo sėkmė dažnu atveju priklauso nuo režisieriaus reikalavimų, nuo jo skonio, nuo teatro galimybių. Antai Mariaus Jacovskio du darbai Panevėžio teatre – Albino Kelerio režisuotame „Žemės mokestyje“ pagal latvių autorės Maros Zalytės pjesę ir Rolando Atkočiūno spektaklyje „Moteris iš praeities“ pagal Rolandą Schimmelpfennigą – buvo švarūs, neblogai atlikti, bet „kraujo ryšiais“ nesusiję su dramaturgija. Anksčiau minėti dailininkai (Makarevičius, Skrebūnaitė ir kiti), patekę į nereiklaus režisieriaus rankas, įgyvendindami miglotą, blankų, „neteisingą“ sumanymą, ne tik nieko neišmoksta, bet dar ir praranda turėtus privalumus. Įsidėmėtinas pavyzdys – Martos Vosyliūtės, gabios dailininkės, absoliučiai nevykęs scenovaizdis ir kostiumai Alvydo Vizgirdos spektaklyje pagal nuostabią Thomo Bernhardo pjesę „Pietūs su Liudviku“ („Ritter, Dene, Voss“). Prizą už prasčiausią scenovaizdį, man regis, be didelių ginčų pelnytų Jono Vaitkaus spektaklio „Visi mano sūnūs“ dailininkė Eglė Richter, „papuošusi“ sceną stilizuotomis medinėmis tvoromis, kokias ne kartą teko matyti Švenčionyse ir Baltarusijos bažnytkaimiuose juosiant privačius sklypus...