Pasižvalgius po pasaulio teatrines mokyklas

Irena Aleksaitė 2006 09 20 Kultūros barai, 2006, Nr. 8-9

aA

Lodzės studentų vaidinimas „Antelė"
Slovakijos sostinėje Bratislavoje birželio pabaigoje visą neapsakomai karštą savaitę, kai termometras rodė 38°C, vyko tarptautinis teatrinių institutų spektaklių festivalis. Slovakijos Mūzų akademija jau šešioliktą kartą organizuoja ambicingą prestižinę bienalę. Pakliūti į šią jaunatvišką šventę ne taip paprasta – pretendentai pristato savo spektaklius vaizdajuostėse, o atranka gana griežta. Šiemet iš daugiau nei penkiasdešimties pasaulio teatrinių institutų kolektyvų buvo atrinkta penkiolika. Bratislavoje pasirodė po du kolektyvus iš Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, po vieną iš Ispanijos, Šveicarijos, Rusijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Irano, Izraelio, Vokietijos, Anglijos ir Slovakijos. Bratislavoje jie viešėjo visą savaitę, tad turėjo puikią galimybę pamatyti savo konkurentų vaidinimus, įvertinti ne tik kitus, bet ir save. Tai ypač svarbu, nes aktoriai vieni kitų dažniausiai nemato, tad yra linkę per daug vertinti patys save. O šio festivalio organizatoriai sudaro puikiausias sąlygas atvykėliams pamatyti kolegų spektaklius ir smagiai, be rūpesčių pagyventi išgražėjusioje Slovakijos sostinėje. Būsimiesiems aktoriams skirta šventė buvo demokratiška, be pompos, be perdėto sureikšminimo, be ilgų patetiškų kalbų, užtat su gera doze humoro ir pašmaikštavimų. Pavyzdžiui, festivalio atidarymas ir uždarymas ironiškai atkartojo iškilmingą Olimpinių žaidynių ceremonialą su deglais ir graikų dievų figūromis.

Man labiausiai rūpėjo ne įvertinti paskirus spektaklius, nors buvau žiuri narė, o pasižiūrėti, kurlink krypsta teatrinis mokymas įvairiose pasaulio šalyse, kas nauja, netikėta, netradiciška siūloma, kuo skiriasi Lenkijos, Švedijos ar Izraelio, Irano aktorių lavinimo mokyklos, ar justi prieraišumas kokioms nors aktorinėms „sistemoms“, koks „privalomasis“ talento „koeficientas“, kokiais atrankos kriterijais vadovaujamasi. Žinoma, tas vienintelis kurios nors šalies parodytas vaidinimas kažin ar galėtų atsakyti į visus šiuos klausimus, bet kai ką intuityviai užčiuopti, atspėti, nujausti vis dėlto galima. Prisipažinsiu, tuos penkiolika spektaklių žiūrėjau išplėtusi akis ir nepaprastai godžiai.

Iš to, ką pamačiau, supratau, kad aktorių rengimo mokyklos savaip specializuojasi. Vis daugiau dėmesio skiriama judesiui, plastinei kūno raiškai, tam, ką Michailas Čechovas kadaise pavadino „psichologiniu gestu“. Jis buvo įsitikinęs, kad ateities teatre vis didesnę svarbą įgis kūno kalba, ir buvo visiškai teisus. Pas mus, tarkime, Oskaro Koršunovo teatre judesys, aktoriaus kūno plastinis piešinys sudaro daugelio spektaklių pagrindą.

Madrido teatrinė mokykla „Ginklų žemė"
Šveicarijos teatro mokykla taip ir vadinasi – Judesio teatras. Vaidinime „Variete“ studentai atskleidė beribes tokio teatro galimybes, per 40 minučių veiksmo neištarę nė žodžio. Scenoje jie demonstravo pantomimos, cirko elementus, klounados, commedia dell’arte triukus, makabriškus šokius. Siužetas nesudėtingas – poilsio parke susitinka įvairūs žmonės, tiksliau tariant, keisti, juokingi žmogėnai, kuriems siaubingai nesiseka. „Variete“ – tai meistriškai atliktas sceninis groteskas. Visus – tiek žiūrovus, tiek žiuri – ypač pralinksmino estrados dainininkė, kuri pati sau akomponavo pianinu ir niekaip negalėjo pataikyti į toną – grėsmingai baubė arba paklaikusiai spiegė...

Judesys dominavo ir Madrido teatrinės mokyklos spektaklyje „Ginklų žemė“. Šio nepaprastai efektingo vaidinimo idėja – atskleisti nuolatinę pražūtingą žmogaus ir ginklo „sąjungą“. Žmogus nesiliauja kovojęs su kitu žmogum. Iš pradžių jo ginklu tampa kaulas arba akmuo, vėliau – sunkūs geležiniai kardai, dar vėliau – rapyros, špagos, durklai, kalavijai, galop – šaunamasis ginklas. Scenoje regime istorinę ginkluotės kaitą ir žudymo įrankių tobulėjimą. Pavydžiai žvelgiau į ispanų studentus, kurių kiekvienas judesys ne tik tobulai tikslus, bet ir stilingas (tą pabrėžė skirtingų epochų kostiumai), paremtas tūkstantmetėmis ispanų teatro tradicijomis. Madrido Karališkosios dramos mokyklos studentai net ir ne scenoje išsiskyrė lengva, išdidžia eisena, staigiomis reakcijomis ir juodomis spindinčiomis akimis.

Šiame efektingame, išskirtinai estetiškame vaidinime atsiskleidė istorinių epochų koloritas, ritualai, karaliaus rūmų etiketas – visas tas Mirtį slepiantis anturažas, kai gyvybės siūlą nutraukia vienas dūris į širdį. Spektaklio finale, nors negirdime šūvių, masiškai krinta kulkų pakirsti kariai...

Žiūrint šį vaidinimą, atrodė, kad fechtavimo ir kitokių kovų čempionai surengė scenoje parodomąsias pratybas – taip puikiai jaunieji ispanai yra įvaldę judesio techniką. Judesio ir mimikos teatru galima būtų vadinti ir Irano Arako universiteto dviejų studentų pasirodymą. „Geriausia mama apylinkėje“ mums, europiečiams, buvo neįprastas, keistas vaidinimas. Priskirčiau jį naiviojo primityvizmo krypčiai. Gal jis toks todėl, kad adresuotas specialiai mums, nesuprantantiems kalbos? O gal tai koks tradicinis iranietiškas žanras, kai kiekvienas žodis iliustruojamas rankų judesiais ir išraiškinga mimika. Salėje griaudėjo juokas, nes tai buvo tikrai juokinga, bet ne beprasmiška. Čia esama ir sąlygiškumo, ir tam tikros simbolikos, metaforų. Vienas žiuri narys šiuo spektakliu taip susižavėjo, kad siūlė abu atlikėjus – vaikiną ir merginą paskelbti geriausiais festivalio aktoriais... Man tokia vaidybos forma, prisipažinsiu, liko mįslė. Vis dėlto labai toli esame nuo Irano. O Iranas nuo mūsų. Judesiai, gestai scenoje patys savaime dar nesukuria naujos kokybės. Vengrų studentai iš Kaposvaro universiteto menų fakulteto nutarė pakartoti Peterio Brooko režisūrinius atradimus, statydami vieną poetiškiausių ir sunkiausių Williamo Shakespeare’o pjesių „Vasarvidžio nakties sapnas“. Įsivaizduokite ne itin didelį kambarį, prigrūstą lentų, akmenų, palubėje kabančių hamakų. Maža to, kad pjesės veikėjai šokinėdami ant tos grubios butaforijos slidinėja, griuvinėja ir klumpa, į tą „kamerą“ suvaromi dar ir žiūrovai, kurie, susispietę pasieniais, sėdi profiliais ir yra priversti mikliai reaguoti į aplink skraidančius daiktus ir net herojus, kad negautų per galvą. Matai, kaip aktoriams per veidą žliaugia prakaitas, erzina siaubinga vaidybos įtampa, melas, falšas ir nežinai, kaip iš šito košmaro pasprukti... Imi nekęsti ne tik didžiojo dramaturgo, bet ir teatro, o ypač – savo nelemtos profesijos. Kai oras „kameroje“ baigėsi, o spektaklis vis dar tęsėsi, įniršusi garsiai riktelėjau: „Gana“! Efektas buvo netikėtas, žiūrovai smagiai nusikvatojo, tarsi supratę, ką reiškia lietuviškas žodis „gana“. O kolegos, žiuri nariai, vėliau mane klausė, kuo čia dėta toji Afrikos valstybė...

Šiame festivalyje net penki studentų kolektyvai pasirinko rusų dramaturgiją, tiek klasikus, tiek ir populiarius šiuolaikinius autorius. Kas paskatino imtis jų kūrinių? Spėju, kad sodrus, tirštas kasdieninių, nereprezentacinių istorijų koloritas, tamsi rusų dvasios gelmė, komplikuoti provincijos gyventojų charakteriai, kraupi buitis, painūs, dramatiški tarpusavio santykiai. Visa tai leidžia prisiliesti prie svetimos, bet dramatiškos, atvirai konfliktinės medžiagos ir įskelti scenoje tiesos žiežirbą. Be to, rusiškoji medžiaga labai tinka tradiciniam realistiniam teatrui, o ypač tokios pakraipos vaidybai. Tačiau pasirinkę juodąją (Černucha) rusų dramaturgiją, daugelis pateikė ją kaip anachronizmą, absurdą, esantį už civilizacijos ribų, keistą, nesuvokiamą, iškreiptą ir, žinoma, karikatūriškai juokingą „fenomeną“. Tai atspindėjo sarafanų gausybė, keisčiausių formų kepurės ir primityvus jais pasirėdžiusių žmogėnų čiauskėjimas. Taip tas gyvenimėlis atrodė brolių Presniakovų „Terorizme“, kurį pastatė Prahos teatro akademijos studentai; rusišku skudurynu scena dvelkė ir Lodzės studentų vaidinime „Antelė“ (Nikolajaus Koliados pjesė). Tiek viename, tiek kitame vaidinime rusiška tematika buvo tik kaip savotiška istorinės sąskaitos už patirtą sovietų okupaciją priedanga. O dramatiška, skausminga minėtų autorių intonacija, atskleidžianti paprastų žmonių gyvenimo Rusijos provincijoje košmarą, nebuvo nei suvokta, nei išgirsta.

Varšuvos Aleksandro Zelwerowicziaus teatro akademijos spektaklis „Be pavadinimo"
„Rusiško kolorito“ fone išsiskyrė tik Serbijos ir Juodkalnijos Novy sado teatro akademijos studentų spektaklis „Namo“ (Liudmilos Razumovskajos pjesė). Būtent šį vaidinimą žiuri pripažino geriausiu, jis pelnė Grand Prix. Tai žiauri pjesė, pasakojanti apie benamius vaikus, jų kraupią egzistenciją, sulaužytus likimus. Teatro akademijos trečiakursiai ją suvaidino aistringai, su didele psichologine įtampa – galima sakyti, rėkte išrėkė vienu atsikvėpimu. Vaidinama buvo apleistame rūsyje, tad ir purvas, ir skurdas, ir šaltis, ir dulkės, ir baisus dvasinis slogutis buvo tikri. Šioje nykumoje vaikų likimai neatrodė dirbtiniai. Iš to rūsio po dviejų valandų (be pertraukos) skirstėmės pritrenkti, tarsi kiekvieno sieloje kažkas būtų sukrebždėję. Slėgė kaltės jausmas. Manau, mes, vertinimo komisija, neapsirikome būsimiesiems aktoriams iš Serbijos ir Juodkalnijos skyrę aukščiausią apdovanojimą, nes kai buvo paskelbtas šis verdiktas, žiūrovų salėje ilgai griaudėjo pritarimo šūksniai. Dešimt aktorių sukūrė dešimt sodrių, gyvų, patiklių, klastingų, žiaurių, pasibaisėtinų charakterių. Jie nekoketavo su žiūrovais, o ėjo Tiesos link. „Rusiško kolorito“ jiems net neprireikė. Spektaklis „Namo“ tapo festivalio atradimu.

Dabar madinga keiksnoti vadinamąjį psichologinį teatrą ar metodą. „Pagarbiai“ ir atsargiai keiksnojamas ir šio metodo ryškiausias atstovas – Konstantinas Stanislavskis. Tačiau visiškai akivaizdu, kad kritikos strėlės dažniausiai nukreiptos į psichologinio teatro blankią imitaciją. Empirinė tiesa, slinkimas charakterių, žmonių santykių paviršiumi, siekimas scenos meną visiškai sutapatinti su gyvenimu neturi nieko bendra su tais giliaisiais žmogaus psichikos klodais, kuriuos atveria didieji Tiesos ieškotojai. Lenkų režisierių – Kristiano Lupos, Jerzy’o Jarockio – psichologiniai spektakliai jautriai atveria slapčiausius žmogaus sąmonės ir pasąmonės klodus. Todėl toks reikšmingas studentų iš Serbijos ir Juodkalnijos, kartu su pedagogu režisierium Borisu Isakovičium atsigręžimas į tikrąjį psichologinį teatrą, paženklinta ekspresionizmo spalva.

Bratislavos Mūzų akademijos Teatro fakultetas, kur kadaise net ketverius metus skaičiau paskaitas, buvo ir yra ištikimas Stanislavskio sistemos postulatams. Festivalyje jų parodytas Antono Čechovo „Ivanovas“ dar sykį tai patvirtino. Jaunas režisierius Marianas Amsleris kruopščiai ieškojo veiksmo atmosferos – ją nusakyčiau kaip beprasmį bruzdėjimą, buitinę erzelynę: visi personažai nežinia kuo užsiima, bėga, skuba ir tik vienas Ivanovas – jį suvaidino jaunas ir, mano supratimu, labai perspektyvus būsimasis aktorius Lubomiras Bukov – stebi šią gyvenimo pasiutpolkę. Yra čia ir įdomių, vertingų režisieriaus įžvalgų. Antai šio spektaklio Saša – padūkusi, ekscentriška panelė, siekianti žūtbūt suvilioti Ivanovą. O pats Ivanovas – vaikinas liūdnu Pjero veidu – stebina nepaprastai naiviu, tyru gyvenimo ir tiesos suvokimu. Visa tai prieš jį atsisuka netikėtai, tad jokių tragiškų kataklizminių nuojautų jis neturi. Gyvena atvira širdim, reiškia nuosirdžius jausmus. Finale nuaidintis šūvis – tai, sakyčiau, ne tiek savižudybė, kiek atsitiktinumas. Taip įdomiai, psichologiškai motyvuotai Čechovo „Ivanovą“ perskaitė slovakai, drąsiai atsisakę sceninių štampų ir šablonų.

Akivaizdu, kad teatro mokyklos psichologinio metodo neatsisako, tačiau dauguma vaidinimų buvo pateikti naratyviniu lygmeniu. Ko gero, teatrinėse mokyklose nestudijuojamos pasaulyje žinomos vaidybos sistemos (K. Stanislavskio, V. Mejerholdo, A. Artaud, B. Brechto, N. Jevreinovo, A. Tairovo, J. Vachtangovo, M. Čechovo, Rytų teatro ir kt.). Kada gi jas pažinti, kada pabandyti praktiškai realizuoti, jei ne studijų metais? Deja, teatro pedagogai nuo šio svarbaus proceso nusišalina, o teorinių disciplinų dėstytojai šias vaidybos sistemas aptaria nesiedami jų su praktine sritimi.

Dar vienas klausimas, iškilęs šiame festivalyje, – teatro pedagogo vaidmuo. Spektaklis atskleidžia ne tik būsimųjų aktorių gabumus, bet ir vadovo sugebėjimą atverti savo mokinių menines individualybes, jų kūrybinę potenciją. Festivalyje buvo tokių vaidinimų, iš kurių matyti, kad pedagogas siūlo pradedančiam aktoriui lengviausią kelią sukurti sceniniam charakteriui. Šiuo atžvilgiu nykus pasirodė ir rusų kolektyvas iš Orenburgo (Aleksandro Galino „Priešaušrio žvaigždės“), ir čekai iš Prahos (brolių Presniakovų „Terorizmas“) ir Brno (Davido Drabeko „Akvabely“), ir izraelitai iš Haifos (Shelly Belity „Neregėtas smurtas“).

Leipcigo Felixo Mendelssohno-Bartholdy muzikos ir teatro akademijos spektaklis „Gaila, kad ji prostitutė“
Apie teatro mokytojus užsiminiau ne šiaip sau. Kai prasidėjo Varšuvos Aleksandro Zelwerowicziaus teatro akademijos studentų spektaklis „Be pavadinimo“, po kokių penkiolikos minučių puoliau skaityti programėlę – kas gi taip jautriai ir tiksliai suvokė Stanislawo Ignacy’o Witkiewicziaus kandų humorą, pašaipią intonaciją, absurdo perversijas, išreikštas aštraus grotesko forma? Garsus lenkų dramaturgas savo pjesėje šaiposi iš XX amŽiaus filosofų, politikų ir menininkų, kurių „ieškojimai“, fanatiškos idėjos yra kliedesiai, neturintys nieko bendra su tikrove. Tai jų iškreiptos, deformuotos metafizinės sąmonės vaisius. Pasak Witkiewicziaus, yra tik dvi jiems tinkamos vietos: kalėjimas arba psichiatrinė ligoninė.

Programėlėje nurodytos dvi pedagogų ir šio spektaklio režisierių pavardės: Jacekas Jarzyna ir Janas Englertas. Pirmasis – Lenkijos šiuolaikinės režisūros grandas, antrasis – žinomas šios šalies teatro ir kino artistas.

Bratislavos festivalyje varšuviečių studentų „Be pavadinimo“ iškilo virš kitų lyg koks Everestas. Sėdėdama žiūrovų salėje, net pamiršau, kad žiūriu dar tik būsimųjų aktorių kūrinį – tai buvo absoliučiai profesionalus spektaklis, stebinantis vaidybos meistriškumu, subtiliu stiliaus ir žanro suvokimu. Pasirinktas retro stilius leidžia plastiškai lanksčius sceninius charakterius modeliuoti su lengva ironija, šiek tiek manieringos pozos ir judesiai paverčia personažus labai juokingais. Ko gero, dar niekada tiek nesijuokiau, kaip žiūrėdama šį spektaklį. Vertinimo komisija ilgai suko galvą, kam skirti Grand Prix – serbams ir juodkalniečiams ar lenkams. Gavo, kaip sakiau, serbai. Bet visas aktoriams skirtas premijas susižėrė varšuviečiai. Ir jautėsi nepaprastai laimingi.

Štai tokie būsimosios aktorių kartos, formuosiančios XXI amžiaus pradžios teatrą, profiliai.

Studentų vaidinimai savaip atspindi ir konkrečios šalies teatro tradicijas. Ypač ryškiai tai atsiskleidė Leipcigo Felixo Mendelssohno-Bartholdy muzikos ir teatro akademijos studentų spektaklyje „Gaila, kad ji prostitutė“ (Johno Fordo pjesė). Tai buvo ilgiausiai (dvi su puse valandos) trukęs vaidinimas be vertimo. Moderni, kspresyvi režisūra, vaidyba ant isterijos ribos, kraujomaiša tarp brolio ir sesers prostitutės, kurią finale jis nušauna. Gilinamasi į tas opias drastiškas šeimos ir visuomenės moralės problemas, kurios rūpi ir šiuolaikinei vokiečių dramaturgijai, ir karščiuojančiam vokiečių teatrui. Dar vienas šio teatro bruožas – aiškus ir tikslus kūrybos metodų įvardijimas. Leipcigo mokykla remiasi Konstantino Stanislavskio ir Bertolto Brechto sistemų savitu deriniu. Kad tai ne tuščia deklaracija, įtikino nepaprastai dinamiškas vyksmas, atvirai sąlygiškas kaip cirko arenoje, su tiksliais charakterių bruožais. Ypač preciziški, išraiškingi personažų kostiumai, atskleidžiantys skirtingus charakterius. Drastiškai apnuogintos herojų emocijos, sakyčiau, ribojasi su natūralizmu. Kad išvengtų atviro drastiškumo, režisierius Sascha Havemannas nutraukia tokių scenų seką ir staigiai „išveda“ aktorių iš vaidmens ir pasodina jį žiūrovų salėje. Visai pagal Brechtą. Profesionalų vokiečių studentų pasirodymą, gaila, pritemdė nepakeliamas karštis žiūrovų salėje, kur, deja, neveikė vėdinimo sistema. Visi kankinosi laukdami ilgo vaidinimo pabaigos...

Analogiškai nepasisekė ir, mano supratimu, labai rimtam vengrų spektakliui „Pasitikėjimas“ (Peterio Halaszo pjesė, parašyta pagal Andre Maurois apsakymą „Palace Hotel Thanatos“). Žiūrovams prieš spektaklį buvo pateiktas libretas, smulkiai atpasakojantis sceną po scenos, bet jo, žinoma, niekas nespėjo perskaityti. Valandą ir dvidešimt minučių klausėmės mums nesuprantamos vengrų kalbos, nesuvokdami vaidinimo esmės. O šis spektaklis tikrai vertas dėmesio, kaip, beje, ir Vengrijos teatras, užtikrintai kopiantis į pasaulio lyderius. Kinų verslininko iškilimo ir bankroto istoriją Amerikoje, Niujorke, kur jis ir miršta paslaptingame viešbutyje Thanatos (graikiškai „Mirtis“), būsimieji aktoriai scenoje papasakojo dinamiškai, tiksliai, net protokoliškai. Viena scena keičia kitą taip greitai, kaip ant dangoraižių fasadų blykčiojančios reklamos. Jokių sentimentų, jokių emocijų nėra šiame verslo pasaulyje, į kurį įsisuko ir atvykėlis iš Kinijos. Vėtomas ir mėtomas galop jis pasirinko mirtį, kuri irgi reklamuojama kaip neišvengiamas gėris... Modernus spektaklis, kuriame vietoj dekoracijų panaudotos interjerų, buto, biuro, restorano kino projekcijos. Nepasakysi, kad ta aplinka apgaulingai vizuali, bet ji labai efektinga. Stebino ir būsimų vengrų aktorių vaidybos tikslumas ir „reportažinis“ optimizmas, nulemtas didmiesčio tempo, kai emocijas užgožia greitakalbė iškreipdama tarpusavio santykius. Iš atlikėjų ypač išsiskyrė jaunas aktorius Laszlo Barnakas, vaidinęs kinų verslininką. Visus sužavėjo santūri, elegantiška jo vaidybos maniera, tikslus ir subtilus spektaklio stilistikos pojūtis.

Festivalio finalas buvo netikėtas. Pasirodė studentai iš Anglijos – Dartingtono Meno kolegijos. Jų vaidinimas „Kosminė šeimynėlė“, pasak anglų spaudos, – „įtūžęs ekspresionistinis kabaretas“, nukreiptas prieš šią šalį užplūdusius visokio plauko evangelistus, spiritualistus, skelbiančius „naujas“ evangelines „tiesas“. Viskas lyg ir aišku. Bet vaidinimas bejėgiškas, nekeliantis nei juoko, nei įtūžio, nei ekspresionistinis, nei kabaretinis. Parodijinio grotesko žanras reikalaute reikalauja šmaikštumo, ironijos, vaidybos tikslumo, detalių atrankos, taiklių minties strėlių... Pretenzijų į postpostpostdramą, atrodo, būta, tačiau pritrūko jėgų tai realizuoti.

Po dvejų metų Bratislavos Mūzų akademija vėl pakvies į aktorystės studentų spektaklių festivalį. Gali būti, kad tarp dalyvių matysime ir būsimuosius aktorius, studijuojančius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mano įsitikinimu, jie čia neliks nepastebėti.

Komentarai