Replika tiems, kuriems atrodo, kad „Lietuva vis dar neturi savo teatro istorijos“

Šarūnė Trinkūnaitė 2006 06 27 Literatūra ir menas, 2006 06 23

aA

Nacionalinis dramos teatras. Nuotrauka iš http://www.sxc.hu/.
O šitaip atrodo dr. Aleksandrui Guobiui, gegužės 26-osios „Lietuvos aide" išspausdinusiam Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos 15 metų sukakčiai dedikuotą didžiulį straipsnį „Teatro istorijos žingsniai Nepriklausomybės metais", kuriame be išlygų tėkštelėta: „Lietuvos teatro istorijos sukūrimo klausimas per visus 16 nepriklausomybės metų, galima sakyti, nepajudėjo iš vietos".

Kas nepajudėjo iš vietos – „Lietuvos teatro istorijos sukūrimo klausimas" ar tie, kurie užsispyrėliškai kalba apie jo nepajudėjimą ir „per visus 16 nepriklausomybės metų" kažkodėl nesižvalgo po bibliotekų ar knygynų teatro lentynas? Jos, tiesa, nelūžta nuo Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos žmonių veikalų. Tačiau jose nesunkiai galima rasti su ta draugija nesusijusių teatro istorijos studijų, kurių pasirodymo datos liudija lietuvių teatro istorijos tyrimų suintensyvėjimą pastaraisiais metais. Kad ir kaip nenori šito pripažinti dr. A. Guobys, bet veik ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami teatro istorikai per nepriklausomybės šešiolikmetį sugebėjo sunokinti išties gana gausų lietuviškos scenos istorijos knygų derlių. Štai 1990-aisiais buvo išleista tarpukario teatro žvaigždei Onai Rymaitei skirta Antano Vengrio „Nemuno mergaitė", 1995-aisiais pasirodė Audronės Girdzijauskaitės sudaryta knyga „Jonas Jurašas", 1998-aisiais išėjo solidi Irenos Aleksaitės monografija „Režisierius Romualdas Juknevičius", 1999-aisiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido puikią Jurgio Blekaičio studiją „Algirdas Jakševičius – teatro poetas: iš Lietuvos teatro praeities", 2001-aisiais skaitytojus pasiekė patraukli Gintaro Aleknonio monografija „Pakeliui: režisierius Andrius Oleka-Žilinskas", 2002-aisiais lietuviškosios teatrologinės literatūros sąrašą papildė svari Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių", 2004-aisiais dienos šviesą išvydo intriguojanti Gražinos Mareckaitės studija „Romantizmo idėjos lietuvių teatre: nuo XIX iki XXI amžiaus". Tarpukario laikui buvo paskirti du fundamentalūs lietuvių teatro istorijos tomai – „Lietuvių teatro istorija 1929–1935" (2000) ir „Lietuvių teatro istorija 1935–1940" (2002), subūrę autoritetingiausius lietuvių teatro praeities ekspertus – habil. dr. prof. I. Aleksaitę, dr. doc. A. Girdzijauskaitę, dr. Dovydą Judelevičių, G. Mareckaitę, dr. Rasą Vasinauskaitę, dr. Vidą Bakutytę, dr. doc. Joną Bruverį, dr. Helmutą Šabasevičių bei Vytautę Markeliūnienę ir pratęsę 1981-aisiais pasirodžiusiu „Lietuvių teatru 1918–1929" pradėtus profesionalaus lietuvių teatro tyrimus. Pratęsę bei užkamšę didžiulę ne tik lietuvių teatro, bet ir visos lietuvių kultūros istorijos spragą – iki pat 2000-ųjų žiojėjusią 4 dešimtmečio lietuviškosios scenos gyvenimo tuštumą.

Ko gero, būtent šiuos „Lietuvių teatro istorijos" tomus dr. A. Guobys turi omenyje, kai kalba apie Kultūros, filosofijos ir meno instituto parengtas knygas, turinčias „tik fragmentinį pobūdį", bet „neturinčias lietuvių teatro ištakų", besiremiančias „pasenusiais vertinimo kriterijais, neaiškia periodizacija ir pan.". Skamba griausmingai, tačiau šaunama pro šalį! Po tokių viražų telieka su liūdna nostalgija prisiminti viešuomenei kalbančiojo priedermę kalbėti, prieš tai įsigilinus ar nors truputį susipažinus su kalbamu objektu. O su anomis „Lietuvių teatro istorijomis" nors truputį susipažinus ir atkreipus dėmesį į analitinę teatro mokslininkų preciziką, kruopštų šaltinių – spektaklių recenzijų bei įvairių dokumentų – išstudijavimą bei per daugelį teatrologinės veiklos metų išlavintą lietuviškos scenos raidos pojūtį, neišdegtų jokia „fragmentinio pobūdžio" inkriminacija. Juo labiau nebūtų drąsu prikišti „lietuvių teatro ištakų" stoką. Jei dr. A. Guobys „lietuvių teatro ištakomis" laiko Petro Bielskio „Lietuvos klojimo teatre" paskelbtą idėją apie režisieriaus Eimunto Nekrošiaus teatro „ištekėjimą" iš lietuviškųjų XIX a. pab.–XX a. pr. vakarų, tai Kultūros, filosofijos ir meno instituto leidžiamose knygose tokių legendinių ištakų trūksta. Jų nė negali būti. Pagrindiniu scenos raidos vertinimo matu profesionalumą pasirinkusi istorija negali sau leisti profesionalių žmonių kuriamo teatro „tekinti" iš mėgėjiškų vaidinimų, turėjusių didžiulę kultūrinę, bet ne teatrinę reikšmę ir net ano laiko auditoriją neretai vertusių griebtis už galvos bei drauge su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene pripažinti, kad taip dar „maža čia mokėjimo (...), o visuomet baisus trūkumas artistiškos intuicijos", kad „baugu ir žiūrėti į tai, ką daro artistai ant scenos".

Profesionalią sceną iš „baugių" diletantiškų vaidinimų kildinti – kaip kitaip? – atsisakę Kultūros, filosofijos ir meno instituto leidžiamų „Lietuvių teatro istorijų" autoriai jos ištakų ieško ten, kur jų galima rasti,– teatrinėse lietuvių scenos žmonių mokyklose, nukreipiančiose žvilgsnį į pirmuosius lietuvių režisierius subrandinusį rusų teatrą. Juk tai, kad, tarkim, į XX a. 3–4 dešimtmečių Pabaltijo lyderius lietuvišką sceną iškėlusio režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko meninės idėjos formavosi ne mėgėjiškų Maskvos lietuvių spektaklių kontekste, bet Konstantino Stanislavskio ir Leopoldo Suleržickio vadovaujamoje Maskvos dailės teatro Pirmojoje studijoje bei Antrajame Maskvos akademiniame dailės teatre, – regis, turėtų būti akivaizdžiau nei dukart du. Bet dr. A. Guobys įnirtingai kaukši plaktuku į „Lietuvių teatro istorijų" duris, kalbėdamas apie „pasenusius vertinimo kriterijus" bei „neaiškią periodizaciją". Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad būtent šiuose teatro istorijos tomuose buvo nustatyti aiškūs vertinimo kriterijai, supainioti Vytauto Maknio „Lietuvių teatro raidos bruožuose", mėgėjiškos scenos laikmečiui kažkodėl paskyrusiuose per tris šimtus puslapių, o A. Olekai-Žilinskui – penkis. Ir būtent juose, šiuose tomuose, buvo pateikta teatrologinė, pačių teatro įvykių sąlygota, lietuvių teatro istorijos periodizacija. 1981-aisiais, rašydamas dramos teatro skyrių „Lietuvių teatrui 1918–1929", A. Vengris pažymėjo, kad 1929-aisiais Kaune pasirodęs A. Oleka-Žilinskas, jo paties žodžiais tariant, „padėjo Valstybės teatrui pakilti į aukštesnę pakopą". Ir kas čia neaiškaus, jei į tą „aukštesnę pakopą" ir joje iki 1935-ųjų išsilaikiusio Valstybės teatro istoriją nuosekliai pratęsė „Lietuvių teatro istorija 1929–1935", o trečiąjį tarpukario teatro istorijos etapą – požilinskinį penkmetį – apžvelgė „Lietuvių teatro istorija 1935–1940"? Net labai stengiantis, sunkoka paneigti, jog būtent išskirti šie trys tarpukario teatro raidos periodai tiksliausiai atspindi bei taikliausiai charakterizuoja ano laiko lietuvių režisūros istoriją.

Panašu, kad dr. A. Guobiui ne visai priimtina yra režisūros raidą nušviečiančių „Lietuvių teatro istorijų" intonacija – kiek įmanoma didesnio objektyvumo siekianti, patriotiškai niekaip nepakylėta, kritikos nevengianti. Kaip tik todėl, regis, įkvepianti jį rankioti sovietinių recidyvų įkalčius bei kalbėti apie tai, kad „iki šiol dar vis daugelyje teatrologų darbų trūksta mūsų tautos istorijos ir tradicijų vertybių – dvasingumo, šviesos, laimės". Tačiau jei ir galima jos, laimės, pasigesti, tai tik ne istorijos raštuose, o teatro istorijoje. Prisiminkime A. Olekos-Žilinsko „išdaužymą" iš Lietuvos, pavyzdžiui. Arba Valstybės teatro priešinimąsi paskutiniais tarpukario metais subrendusiems talentingiems jauniesiems – Algirdui Jakševičiui, iš Paryžiaus grįžusiam Juozui Miltiniui, Romualdui Juknevičiui, po studijų Maskvoje turėjusiam darbuotis ne Kaune, bet Klaipėdoje, ir taip toliau. Tuo tarpu dr. A. Guobio „Teatro istorijos žingsniuose Nepriklausomybės metais" juntama pastanga teatro istorikams užkrauti keistą nesibaigiančios fiestos ištroškusių Kazio Sajos „Mamutų medžioklės" balionininkų misiją yra pavojinga. Pavojinga, nes „te visad šviečia saulė" ritmu parašyta teatro istorija, – sunku paneigti, – taptų tobulu sovietinio recidyvo pavyzdžiu.

Galbūt dr. A. Guobio mėginimas polemizuoti su Kultūros, filosofijos ir meno instituto teatro istorikais būtų prasmingesnis, jeigu remtųsi jo arba jo kolegų parašytos alternatyvios teatro istorijos nuorodomis. Galbūt tada jis taip labai nepanėšėtų į ne itin padorų dirbančių žmonių užgauliojimą. Visiškai vietoje „7 meno dienose" nuskambėjo dr. A. Guobiui adresuotas teatro kritikės bei istorikės R. Vasinauskaitės pasiūlymas sėsti už stalo ir, užuot burnojus, parašyti savą teatro istorijos versiją. Kita vertus, turint omenyje, kad teatro istorija yra sunkiausiai patikrinama kultūros istorijos dalis, visiškai vietoje ir 1940-aisiais ištarti, bet nė trupučio nepasenę lietuvių teatro istorijos pradininko Balio Sruogos žodžiai: apie teatrą, o ypač apie jo istoriją „turi moralinės teisės kalbėti tiktai tasai, kurs teatro reikalus išmano ir kurs teatrą aistriai myli, – kurs vadovaujasi ne kerštu ar pavydu, bet teatro meno meile".

Komentarai