Panoraminiai lietuviškos dramaturgijos inkliuzai

Lina Klusaitė 2006 04 26

aA

Pagarba autoriui ir jo tekstui – taip tikriausiai būtų galima apibūdinti praeitą savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre vykusios Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramos dvasią, atvėrusią lietuviško draminio žodžio mobilizacijos aukštumas bei nuopuolius. Beveik visuose panoramai atrinktuose kūriniuose atsispindėjo dėmesys ne tiek teatriniam pjesės funkcionalumui, kiek pačiam tekstui, jo kokybei. Akcijos rengėjams nekilo klausimas, ką pristatyti: dramaturgo tekstą ar jau pirminę spektaklio versiją, pateikiančią sceninę režisieriaus interpretaciją, nutolusią nuo autoriaus intencijų (jeigu negalvosime, kad bet koks teksto perskaitymas jau yra interpretacija). Svarbiausia čia buvo pati pjesė ir žanrinis apibrėžtumas, leidžiantis lengviau orientuotis šiuolaikinės lietuviškos dramos rinkoje. Šia prasme kauniečių organizuota dramos panorama iš kitų tokio pobūdžio akcijų išsiskyrė kaip labiausiai dramaturgijos pristatymo specifiką suvokęs renginys, teatrinę visuomenę subūręs ne tik šventiškiems pasimatymams prie kavos puodelio, bet ir naujiems lietuviškos dramaturgijos reiškinio apmąstymams.

Turint omenyje europietiškos dramaturgijos tendencijas reikia pasakyti, kad kaip kažkada teatras vadavosi nuo literatūros, taip šiuolaikinė drama šiandien baigia vaduotis iš priklausomybės nuo režisūros. Šiandien, kai naujoji drama, sulaužiusi ir paneigusi visus klasikinio rašymo kanonus, baigia išsisemti, tekstas, primindamas, jog drama yra autonomiška ir turi specifinius savojo žanro reikalavimus, nepriklausomus nuo vizualaus teatro apraiškų, vėl į ją sugrįžta. Lietuviškosios dramaturgijos bėda yra ta, kad, kaip ir visuose reikaluose, mes nuolat nespėjame įtilpti į sparčiai kintančių pasaulio reiškinių vėžes. Lietuvos teatrui, neatitrūkusiam nuo logocentrinės tradicijos, tekstas visada buvo svarbus. Lietuviškosios dramos panorama tai dar kartą patvirtino. Išdidžiai ir su derama pagarba kalbai, žodžio gyvumui.

„Aviečių” skaitymai: „Šūvis raganiaus saloje”
Beveik visi atrinkti autoriai, neskaitant gerai žinomų pavardžių, jau žino, kas yra rašymas ir pirmiausiai yra įvaldę literatūrinę kalbą – išleidę romaną, novelių ar poezijos rinkinį, laimėję literatūrinius konkursus ir pan. Ką jų tekstai pateikia – jau kita tema. Bet pradžioje apie pasirinkimus. Net patys jauniausi atrinkti autoriai nėra visiški naujokai ar prašalaičiai, nes jų kūryba vienaip ar kitaip jau yra įvertinta ir patikrinta, atrasta po įvairiausių dramaturgijos seminarų, konkursų, akcijų, publikacijų (ir tai nėra blogai, nes, norint pradėti eksploatuoti autorių, iš pradžių turi įvertinti jo rašymo tikrumą, įsitikinti, jog jis kyla ne iš dyko buvimo). Tuo tarpu visi likę 80 bėdžių, atsiuntusių savo pjeses, kurių keletas pateko į „Aviečių“ skaitymus, tapo tik sociologinio tyrimo aukomis. Ar ne geriau būtų buvę, jei teatras būtų pasikvietęs jau žinomus klasikus, dramaturgų klubo D5 narius, vieną kitą žinomą rašantį žmogelį, ir sudarydamas jiems konkursines sąlygas, būtų išsirinkęs sau tinkamą pjesę? Kam skelbti viešą grandiozinį konkursą, kai iš anksto numatai būsimus autorius ir žinai galimas rezultatų kombinacijas? Gintaras Varnas diskusijoje prisipažino, jog Jurgos Ivanauskaitės „Skylę“ pasirinko tik todėl, kad pats asmeniškai prašė parašyti jam pjesę a la Sarah Kane stiliuje (tik gaila, kad tas stilius savo lėkštumu vietomis panašėjo į „Aviečių“ skaitymus). Kyla klausimas: ar minėtų bėdžių rašymas buvo reikalingas tik tam, kad teatras taptų demokratiškas?

Kita vertus, turbūt ir pats teatras nenumatė tokio grafomaniškų tekstų antplūdžio. Sanja Nikčevič, savo knygoje „Naujoji europietiška drama“ paminėjusi vieną Lietuvoje vykusį dramos konkursą kaip teigiamą skatinimo rašyti teatrui pavyzdį, nes po jo atsirado net 36 pjesės, po kaunietiškos dramos panoramos, kuriai buvo pateikta net 90 tekstų, nejuokais sunerimtų. Ir ką darysime, kai kiekvienas banko tarnautojas, kirpėja, moksleivis, mokytoja, žurnalistas, psichologas, ar kokia nors nesusipratusi teatro „žinovė“ panorės parašyti savo mylimam teatrui? Kauniečiai, įsteigdami „Avietes“ blogiausioms pjesėms ir paviešindami jų autorių pavardes, atrodo, surado išeitį. Tikėtina, jog po tokio „dėmesio“ mažai kas imsis neatsakingo bandymo. Anot Ingridos Daunoravičiūtės, „reikia gerbti teatrą“ ir nesiųsti beraščių, nesutvarkytų pjesių. Bet gal teatras, įtraukęs autorius į savo žaidimą ir leidęs rašyti bet kuriam iš gatvės atėjusiam grafomanui, – ir ką darysi, kad tikėdami šviesia pasaulio ateitimi, į savo tekstus jie sudeda viską, ką žinojo apie gyvenimą, – taip pat galėtų juos gerbti ir neviešinti jų pavardžių, pasidarant iš to sau atrakciją? Turint omenyje tai, kaip sunku pataikyti į sceninę dramos raišką net pripažintiems profesionalams, gal būtų geriau klasifikuoti rašančiųjų kategorijas?

„Antoškos kartoškos”
Iš kitos pusės, „Aviečių“ skaitymas buvo linksmiausia panoramos dalis, bene aiškiausiai parodžiusi, kaip reikia ir kaip nereikia rašyti teatrui, nes tik tokiuose ironiškuose perskaitymuose ima lįsti laukan visos sufalsifikuotos banalybės. Objektyvumo dėlei teatrui galima būtų pasiūlyti (perskaitant kokios mokytojos ar moksleivio pjesę) ateityje „avietes“ transformuoti į edukacinę programą, skirtą ne atsikratyti grafomanais, o ugdyti savą žiūrovą, pritraukiant jį į teatrą būtent dramos rašymu. Taip teatras gali netyčia atrasti ir savo Shakespeare’ą.

O kol kas, kaip sakė Gintaras Varnas, nei Jeano-Luco Lagarce’o, nei Sarah Kane lietuviškoje dramaturgijoje nematyti. O gal tiesiog ne to ieškome? Gal žiūrovas pasiilgo gražiai pastatyto Maurice‘o Maeterlincko, kurio romantiškai simbolistinei pasaulėjautai atstovautų jau publikuota poetinė Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“? Keista girdėti tuos, kurie, sekdami autorės kūrybą ir įžvelgdami joje ne naujų formų, o harmonizuojančio turinio paieškas, gūžčioja pečiais, lyg savojo stiliaus brandinimas, krypstant į romantinį modernizmą bei į žmogų žvelgiant metafiziniu filosofiniu aspektu, ieškant asmens vidinio tragizmo priežasčių, dramaturgei būtų nelaimingas praradimas. Gal tikrai esame tokie suskilę ir susvetimėję, jog nebemokame priimti nesumeluoto nuoširdumo ir tikrumo, kurio savo kūryboje ieško Černiauskaitė ir jos pjesę pasirinkęs režisierius Paul Budraitis. Mesdamas stipriausią kozirį ir pagrindinio vaidmens atlikėjai suradęs „stebuklingą“ mergaitę, kurios nesuvaidintas autentiškumas gali nejaudinti tik kvailio, režisierius „to gero“ vien per skaitymus pateikė su kaupu. Jei moki priimti tikrumą, nors ir fiktyviai siūlomą, po spektaklio gali išeiti jau kitoks.

Į poetinio teksto paieškas yra linkusi ir Dovilės Zelčiūtės pjesė „Kūno vartai“. Nors esu prisiekusi jos kūrybos gerbėja, išsakydama subjektyvią nuomonę, turiu nuvilti autorę. Kas jau kas, o autorė, gerai pažįstanti teatrą, tikrai turėtų žinoti, jog neužtenka autorefleksyvios novelės, parašytos dialogais, pavadinti pjese. Sėdėdama vakare minkštame fotelyje ir skaitydama kūrinį, aš mielai apsiverkčiau nuo subtilių poetinių niuansų, kaip apsiverkė aktoriai, išjausdami tekstą, bet scenai toks variantas yra mažų mažiausiai vienaplanis.

Kaip parodė panorama, net tik supažindinantys su pjese aktorių skaitymai teksto pajautimui turi esminės reikšmės. Gitanos Gugevičiūtės pjesę „Labas gyvenimas“, labiau panašią į radijo vaidinimą, prisodrintą buitinio dviejų žmonių dialogo, Kauno mažojo teatro aktoriai, įsiklausydami į tekstą ir savo partnerio žodžius, pavertė visai maloniu pokalbio klausymu (iš skaitymo galima spręsti, jog Ramūnas Šimukauskas Fortūnos apdovanojimą šiais metais gavo ne veltui). Panašu, kad Kauno mažasis teatras gali turėti menine prasme per daug neįpareigojantį, bet šiltą ir jaukų verbalinį spektaklį, tinkantį jų kamerinei scenai. Tuo tarpu Kazio Sajos pjesę „Kenčiantis Jovas“, kuri pasirodė nepabaigta, bet kurią komisija, matyt, atrinko dėl šiam autoriui būdingos lietuvišką charakterį išreiškiančios žodžio ekspresijos, režisierius, mėgindamas pateikti pirminį spektaklio idėjos eskizą, pavertė plakatiniu „lavonėliu“ be jokios gyvybę nešančios išraiškos.

Reikia pasakyti, jog daugelyje atrinktų pjesių, ypač vyresniosios kartos autorių, kuriems svarbu išsisakyti (čia nekalbu apie subrandintą Sigito Parulskio dramą, kuri pateikia gana platų įvykių kaleidoskopą), gražaus ir sklandaus teksto vardan aukojamas veiksmas, įvykis, intriga, įtampa, santykių peripetijos – visa tai, kuo konstruojamas socialinės dramos kontekstas, formuojantis šiuolaikiniam žiūrovui aktualaus teatro sampratą. Pamirštama, jog teatras visų pirma yra konfliktinio įvykio rekonstrukcijos kelias, kuriame socialinė ir estetinė drama sutampa. Juk medžiagos savo siužetams autoriai dažniausiai renkasi iš visuomeninio konteksto, kurį susiurbdamas teatras pateikia kaip žmogaus gyvenimo metakomentarą, priverčiantį žiūrovus į socialinę dramą reaguoti naujai – tiek struktūros, tiek turinio atžvilgiu. Tokį požiūrį į teatrą bando kultivuoti dramaturgų klubo D5 nariai, kurių pjesės visų pirma išsiskiria teatriniu funkcionalumu. Praėję dramaturginius seminarus, jauni autoriai ima suvokti, jog pjesė yra skirta atlikti ją scenoje ir kad žodis be veiksmo numiršta.

„Tiesos paukštės” skaitymas. Mariaus Macevičiaus nuotraukos
Aistė Ptakauskaitė „Tiesos paukštėje“ pademonstravo, kaip paauglių santykius galima formuoti pagal vakarietiškų filmų modelį, kuriame įvykis gena įvykį, o atskirais kadrais pasakojamos istorijos suvedamos į vieną liniją ir galiausiai viskas išsisprendžia. Kadangi paaugliams skirtų kūrinių yra ne daug, tikėtina, jog savo tematika jaunimui aktuali pjesė gali būti ne tik mokomoji priemonė Varno aktorių kurso studentams (skaitymuose suvaidindami beveik baigtus kurti personažus, jie debiutavo puikiai), bet sulaukti ir jaunų žiūrovų dėmesio. Gabrielė Labanauskaitė savo pjesėje „pis“ naudodama teatro teatre principą, pasirodė įdomi formos paieškomis, o Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“, aktoriams šmaikščiai perteikus situacinių vingių kupiną gyvą ir ekspresyvų tekstą, tiesiog sužavėjo aktualios socialinės problematikos ir ironijos jungtimi.

Apibendrinant dramos panoramoje išgirstas pjeses galima pastebėti, jog stiliaus monotonija autorių tikrai neapkaltinsi. Tik kas atspės, kokia kalba šiandien turi kalbėti teatras, perversinėje desakralizuoto pasaulio sumaištyje ieškodamas savosios tapatybės? Ar jis turi apsimesti, jog nepastebi pasaulio disharmonijos ir siekti paneigti ją, anot literatūrologo Ramučio Karmalavičiaus, „tikint savo provincialaus išskirtinumo mitu, išsiskleisiančiu Dievo ir etnoso rojuje“, ar rizikuoti nuryti visą debilizuoto kolektyvinio nesąmoningumo kartumą, preparuojant kalbą ir eklektišką stiliaus bei žanrų paplūdimą? Ar nėra taip, kad tokiame kontekste vienintelė galima ir paveikiausia žmogui kalba yra parodija, groteskas bei ironija? Jeigu manęs kas paklaustų, kokias pastatytas pjeses norėčiau matyti Kauno dramos teatre, atsakyčiau: norėčiau matyti simbolinių iliuzijų fabriką po vandeniu, neskaudžiai išblaivinančias „kartoškas“ ir paauglius, skraidančius ir ieškančius tiesos.

Komentarai