Rezervatų – vengt!

Ridas Viskauskas 2006 02 13 Literatūra ir menas, 2006 02 10

aA

Taip jau klostosi, kad gyvenu dirbu „su tekstais, apie tekstus, vardan tekstų"... Skaitau namie, darbe. Be poilsio dienų. Kai kuriuos tekstus teatro klausimais, pasirodžiusius sausį nevilnietiškoje spaudoje, dabar ir pagarsinsiu.

„Klaipėdos" dienraščio meno leidinys „Durys" (sausio 25 d.). Siunčiu linkėjimus jo redaktorei Ritai Bočiulytei – senokai nesimatėme! Atstumai, gyvenimo tempas, interesų krypčių skirtumai... Taigi pirmame „Durų" puslapyje – informacija „Leis naują teatro žurnalą". Citata: „Sausio 12-ąją Vilniuje įvyko neeilinis Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos Teatrologijos skyriaus valdybos posėdis. Teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis su neslepiamu pasididžiavimu pranešė žinią apie naują teatro žurnalą. (...) Žurnalo „Lietuvos scena" red. kolegiją sudarys 11 teatrologų, pirmininkas – doc. Aleksandras Guobys, Klaipėdos regionui atstovaus doc. dr. Petras Bielskis, Jūratė Grigaitienė, žurnalo bendraautorių gretose – Gitana Gugevičiūtė, Salomėja Burneikaitė ir kiti. Pirmojo numerio, kuris žada pasirodyti jau vasario pabaigoje, redaktoriumi paskirtas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros doktorantas Martynas Petrikas.

Švietėjiškas žurnalas apžvelgs ne tik profesionalius, bet ir mėgėjiškus bei mokyklinius teatrus, bus skirtas ne tik teatralams, bet ir visiems besidomintiems teatro problemomis (...). Ypatingas dėmesys žurnale turėtų būti skiriamas tik pradedantiems kūrėjams ir periferijos teatrų menininkams – aktoriams, režisieriams, scenografams, – kurie šiandien dažnai nepelnytai yra užmiršti. (...) Penkis pirmuosius žurnalo numerius, kurie turėtų pasirodyti šiemet, parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas".

Kaip šaunu: teatralai turės du solidžius leidinius – almanachą „Teatras" ir žurnalą „Lietuvos scena"! Pala pala, negali būti, kad SRTRF remtų du teatro leidinius. Skambinu „Teatro" redaktorei Rasai Vasinauskaitei, ir mano nuogąstavimas pasitvirtina: „Teatro" leidybai parama neskirta.

Situacija įdomi. Fantazuoju: grupė literatų pateikia SRTRF programą „Lietuvos rašymai", kurioje žadama, kad šviečiamasis žurnalas skirs dėmesį ne tik profesionaliai literatūrai, bet ir mėgėjų, moksleivių rašiniams, įvairiems literatūros reiškiniams. Ypač bus pagerbti periferijos rašto žmonės, kurie šiandien „dažnai nepelnytai yra užmiršti". Ir ką gi – „Metai" SRTRF paramos negauna! O o o, koks kiltų sujudimas!.. Situaciją galima modeliuoti ir su „Dailės" almanachu – juk galėtų rastis ir kokia „Lietuvos paletė"?! Hipotezė. Kol kas?

Įdomu, ką čia „Teatras" taip „nepelnytai užmiršo"? Keitėsi redaktoriai, leidinio koncepcija ir struktūra, autoriai (suskaičiuotume jų kelias dešimtis), dizainas. Būta teminių numerių. Spausdinti probleminiai ir teatro istorijai skirti straipsniai, režisierių ir aktorių portretai, iškilesnių spektaklių recenzijos, pokalbiai su įvairių kartų kūrėjais, Lietuvos ir užsienio teatrų naujienos, pjesės (ar jų fragmentai). Publikuoti straipsniai ir apie lėlių teatrą, šiuolaikinį šokį, pantomimą, kai kuriuos „mažuosius" teatrus. (Žinoma, galima pageidauti naujų rubrikų, daugiau autorių kompetencijos, įdirbio ir laiko sąnaudų reikalaujančių temų. Bet yra toks žodis „sąmata", o joje – eilutė „honorarai". Leidinių rengėjai turbūt supranta, apie ką aš čia. Ne viskas padaroma vien meilės teatrui.) Kas čia „nepelnytai užmirštas"? A a a, o kada paskutinį kartą skaitėme Lietuvos teatro sąjungos pirmininko A.Matulionio samprotavimus apie mūsų teatro problemas? Pačios sąjungos veiklą? („Viešųjų ryšių" laikais tokia tyla, gaubianti LTS, kelia įvairių, kartais ne pačių geriausių minčių. Palyginkime: Lietuvos rašytojų, dailininkų sąjungų veiklos tikrai neapkaltinsi slaptumu...) „Reikia jausti konjunktūrą, draugai!" – ne sykį esu tvirtinęs savo redakcijos kolegoms, duodamas suprasti, kad „jau laikas" recenzuoti kokio valstybės pareigūno kūrinį ar parengti jo „kūrybinį portretą". Iš mano, žinoma, sovietinių mąstymo įpročių kolegos tik šaiposi. Ar pelnytai? Juk reikia galvoti, koks asmuo kokioje nors „ekspertų komisijoje" kam atstovauja, kokia jo įtaka, kokie jūsų asmeniniai santykiai su juo, kaip jo sprendimai gali paveikti jūsų veiklą... Laisvoj Lietuvoj apie daug ką reikia galvoti. Matyt, „Teatro" redaktorė kai ką tikrai „nepelnytai užmiršo"...

Programų rašymo epocha ugdo jas rengiančių kultūrininkų vaizduotę. Gal ir ekspertų? Turbūt rašytinio žodžio įtaiga išties stipri, jei atmetamas realus produktas, o pasikliaujama praktika nepatikrinta vizija. Bet tikėkime – „Lietuvos scenos" komanda pranašumą įrodys darbu. Lauksime rezultatų.

Lėlininkams ir lėlių teatru besidomintiems žinotina, kad tame pačiame „Durų" numeryje Jūratė Grigaitienė apžvelgia Klaipėdos lėlių teatro edukacinį projektą „Judėjimas" („Lėlių teatro scenoje šėlo... stichijos"), o Salomėja Burneikaitė kalbina neoficialų mūsų lėlininkų „atstovą spaudai" Rimą Driežį („Lėlių teatras gali būti įdomus ir suaugusiems").

Ko gero, sudėtingiausia visų kultūros leidinių pozicija – recenzija. Kartais juokauju: greitai Lietuvoje bus koks tūkstantis teatrologų (-ių), o dalykiškos kokio nors spektaklio recenzijos parašyti nėra kam. Utriruoju, bet... Gitanos Gugevičiūtės rašinys „Pastabos iš šios rezervato pusės" – ne recenzija, bet nacionalinės dramaturgijos spektaklių tyrinėtojams jis suteiks tam tikrų žinių apie Klaipėdos dramos teatre pastatytą Gintaro Grajausko pjesę „Rezervatas". Tekstas – kandus, vietomis piktokas („Reikėtų labai gerai pagalvoti, ar (...) – aktorės pavardę išbraukiu etikos sumetimais – yra sukūrusi blogesnį vaidmenį..."). Sudomino autorės mintis, jog „niekas nereikalauja dažnai iškrypėliško žiūrovų skonio tenkinti kuriant pikantiškus, emocionalius, savarankiškus, autentiškus personažus, bet akivaizdu, kad ši dramaturginė medžiaga aktorius neilgai „temaitino" (...)". Tikrai geros nuomonės autorė apie publiką! O apie save, kaip jos sudėtinę dalį?.. Lauksim autorės rašinių „Lietuvos scenoje".

„Nemune" (sausio 5–11 d.) Grytė Valečkienė rašinyje „Kolibrių naikintojas" „vanoja" Ginatarą Varną, Kauno valstybiniame dramos teatre režisavusį Deos Loher pjesę „Nekalti": „Šių metų Nacionalinės premijos laureatas už nuopelnus Lietuvos kultūrai jaunatve žydinčiai publikai (...) eilinį kartą pasiūlė odę lavonams ir, užmigdęs jaunuomenės sąžinę ir grožio supratimą bei troškimą jo ieškoti, ramiai ruošiasi pamatyti gyvus kolibrius, nuvykęs į Pietų Ameriką. (...) Regis, kad mes arba dėl kuklumo, ar tiesiog dėl neišlavintos meninio skonio pajautos džiaugiamės kitų šalių kultūrinėmis atliekomis ir savanoriškai jomis nuodijamės. (...) Sutinku, menas turi mus supažindinti ir su blogiu, ir su gėriu, bet šiandienis žmogus turi ypač jausti ribą tarp jų ir mokėti pastaruosius atskirti. Kiekvienas žmogus privalo suprasti, jog gyvena ne vieną dieną ir yra atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus. Ar šiuolaikinio meno kūrėjai apie tai mąsto?.."

Kaip gerai, kad yra išmanančių „kultūrines atliekas" teatralų ir žinančių, ką menas „turi" su publika daryti! Perfrazuojant Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorių Igną Kazakevičių („Durys", sausio 25 d.): „Kultūrą – gerbt! Atliekas – lauk! Jaunuomenę – ugdyt!".

Sausio 19–25 d. „Nemuno" numeryje Dovilė Zelčiūtė kalbina ir patį G.Varną (šio režisieriaus kūrybos tyrinėtojams interviu „Teatras – kaip vidinis balsas" įsidėmėtinas, nes kalbintojai pavyko atverti anaiptol ne plepų žmogų; G.Varnas čia atskleidžia kai kuriuos savo kūrybos reikalus). Paklaustas, ar teatras gali dalyvauti pasaulio keitime („jaunuomenę – ugdyt!"), režisierius atsako: „Pasaulio niekas nepakeis: nei didieji filantropai, nei pasaulio išrinktieji, nei tuo labiau teatras. Menas ne tik gali, bet tiesiog privalo pasaulį reflektuoti, pasakyti savo nuomonę apie jį. (...) Teatras privalo kalbėti apie dalykus, kurie kuriantiems spektaklį tuo metu, tą dieną atrodo esminiai. Gal pernai pasaulis man „švietė" vienaip, tačiau šiandien pasaulis ir žmogus jau atrodo kitaip, jo komedija ir jo tragedija, visa jo ir mano paties egzistencija".

Jaunesnis būdamas, sau svarbesnes kultūros leidinių publikacijas išsikirpdavau ir dėdavausi jas į specialius vokus – gal kada pravers? Dabar to nedarau. (Didesnės bibliotekos kaupti neleidžia menkas būstas.) Pacituosiu šmaikštųjį Jurgį Gimberį („Gimimas: žodis ir kūnas"; „Nemunas", sausio 19–25 d.): „Didieji labai neatsakingai žiūri į savo vietą gyvenime ir mene. Prikalba tokių dalykų, kurių jau kitą dieną patys neatsimena. Mokytiniai stropiai užrašinėja kiekvieną jų pasakytą žodį, visas ištarmes kanonizuoja, kuria rezervatus, kviečia į juos pasekėjus ir plauna jiems smegenis. Mūsų reikalas į tuos rezervatus nepakliūti, netūnoti jokiuose apkasuose, nesliūkinti susirietus „saviškių" tranšėjomis". Geriau nepasakysi. Teatro reikalais – ypač.

Komentarai