Ką radome po eglute?

(Priešnaujametiniai prisiminimai apie dar ne per seniausiai išgyventus prieškalėdinius potyrius. Bendraautorius – žaliasis gauruočius Grinčas)

Sergejus Jurskis

Gerasis naujojo, jaukiojo, svetingojo Vilniaus mažojo teatro šeimininkas Rimas Tuminas pakvietė daug gerų, jautrių, išsiilgtų teatro menininkų iš savo jaunystės Maskvos (ir vieną simpatišką „barmalėjų“ nuo ūkanotojo Albiono krantų) į ką tik duris atvėrusio teatro namus. O mus surinko į mielus ir šiltus susitikimus su jais. Kalėdų ir įkurtuvių šventės dvasioje – po domašnemu, galėjome susiburti lyg į naminius praėjusių amžių rusų sodybos koncertėlius, vykstančius svetainėje: kažkur netoli vaikų kambarys, tėtis-mama-vaikai-kaimynai-skeptiškasis dėdė daktaras, eglė, vaišės ir šarados, o didžiausias šeimininkų pasididžiavimas – iš toli atvykęs seniai matytas garsus draugas. „Prieš Kalėdas ir dar per naujojo teatro atidarymą gali nutikti bet kas, jei net gyvūnėliai ima kalbėti“,– įsitikinęs vienas iš ilgai lauktųjų – Sergejus Makoveckis, azartiškai pasiryžęs šventinei avantiūrai tapti rusiškosios kultūros (visomis prasmėmis) inkliuzu lietuviškajame „Revizoriuje“ per festivalio uždarymą. Dar buvo Sergejus Jurskis, prie mūsų teatrinių džiaugsmų prisidėjęs su savo naminiais, bardė Jelena Kamburova su koncertu ir savo muzikos ir poezijos teatro spektakliu „Danų karaliaus lašai“, skirtu Bulatui Okudžavai. Dar – britų aktorius, režisierius ir dramaturgas Stevenas Berkoffas, pristatęs sau artimo temperamento ir galbūt charakterio šekspyriškuosius piktadarius. Į festivalio programą šalia svečių buvo įtraukta Mažojo teatro atidarymui skirtų spektaklių „apkaba“, Eimunto Nekrošiaus „Giesmių giesmė“, Didžiojo Juozo Erlicko pasirodymas Mažajame teatre (gaila, neteko pamatyti, kaip jis iš naujojo teatro išvaro piktąją dvasią).

Scena iš spektaklio „Danų karaliaus lašai”

Žiūrovai galėjo rinktis – ar uoliai mankštinti vis dar kietokas Mažojo durų rankenas, ar eiti į Nacionalinio dramos teatro tyrus. Sklando gandai, kad „Didžiojoje salėje viskas buvo kitaip“: ir Jurskis buvo mažiau paniręs į naminius džiaugsmus ir labiau – į egzistencinius poezijos liūdesius, ir Kamburovos balsas skambėjo prasmingiau, ir Berkoffo temperamentas sklido nevaržomai ir drebino savęs vertus skliautus ir plotus. Bet Mažajame, taip pat sako, buvo daugiau visai nepiktos naminės dvasios ir tas godotinas „betarpiškas santykis“ – tam tikras intymumas susitikimams visada tik padeda.

Štai tiek visokio smagumo. Galima būtų ir toliau tekstą apie šį festivalį rašyti atviruko stiliumi –  daugelis žiūrovų tai visai pateisintų. Familiariai tariant, laimėjo tie, kuriems pavyko pasirinkti, išsišaukti, susižadinti reikiamą nostalgijos, sentimentalumo, geranoriškumo registrą (o šie pojūčiai išties kalėdiniai), kuriems natūraliai išeina scenoje esantį žmogų identifikuoti su savo prisiminimu apie jį (o praktiškai dauguma festivalio svečių lagaminuose turėjo ne tik dabarties kūrinius, bet  ir praeities ryšulėlius) ir paprasčiausiai atmesti bet kokį „dabar“ jo pasirinktų užduočių vertinimą, jei realybė ir prisiminimas skamba kiek disonansiškai. Šie laimingi ir tiesiog paprasčiausiai normalūs žmonės ne kartą išsitraukdavo  nosines – ar besijuokiant pravirkę, skambant barzdotiems Jurskio anekdotams, ar jau visai giliai susigraudinę dėl „vilties mažučio orkestrėlio“, kai daug gražiabalsių, gražiaplaukių ir be abejonės gražiasielių Kamburovos aktorių į mūsų ausis varvino išganinguosius danų karaliaus lašus. Nosinių prireikė dėl to, kad negalėjo neiškilti vienas didžiausių ir tikriausių Rusijos bardų arba grįžo prisiminimai apie draugus, su kuriais tas dainas kadaise, matyt, teko traukti prie laužų, zvimbiant uodams ir garuojant „Turistų pusryčiams“.

Stevenas Berkoffas pristato šekspyriškuosius piktadarius

Štai čia įsikištų Kalėdų nekenčiantis ir visiems geranoriškiesiems pavydintis žaliasis Grinčas ir šlykščiu balseliu primintų, kad vienam tokiam danų karaliui (vardu Hamletas) ir jo ausiai susitikimas su tais lašais baigėsi liūdnai. Teko vaidentis sūnui ir raginti jį nemaloniems darbams. Bijau, kad pats Bulatas Okudžava – nieko-o-nieko bendra su sentimentalumu, saldžiu giedojimu ar nuolat drėgnomis nuo jausmų pertekliaus akimis neturėjęs – Grinčui šiuo atveju tyliai pritartų.
Tiems, kuriems ne taip sekasi su nostalgija ir nekritišku požiūriu, tenka pasakyti, kad Sergejui Jurskiui visai svarbu, ką sakyti scenoje – viena, kai tai yra Josifas Brodskis ar Fiodoras Dostojevskis, kita, kai – jo paties naujametiniams vakarams sukurtos kopūstinės „baikės“.  „Šekspyro piktadarius“ galėjo geriau įsisavinti tie, kurie be stringančio vertimo suprato Berkoffo anglų kalbą, kandų britišką humorą (ir visai neįsižeidinėjo dėl tiesiogiai žiūrovams taikomų planinės ironijos strėlių) ir dar įtarė, kad aktorius čia, matyt, bando parodijuoti štampinę šekspyriškos anglų scenos vaidybos manierą. Jelenos Kamburovos ir režisieriaus Ivano Popovskio už stalo pasodintas Bulatas Okudžava apsinuodijo butaforija, perdėtais sentimentais, apmaudžiu pačios režisūros naivumu ir begaliniu gėrėjimusi savo balsais ir kitomis grožybėmis. O Sergejaus Makoveckio „Revizoriuje“ buvo tiesiog gaila – didžiosios dalies aktorių nelankstumas,  nenoras sužaisti su tikrai netradicine situacija, bent kiek improvizuoti Gorodničių paliko disidentinėje vienatvėje. Tarsi ne jis nesuprastų lietuvių kalbos, o visi kiti – rusų. Arba suprastų, bet dėl kažkokio charakterio bjaurumo vis tiek ignoruotų aktorių ir jo personažą. Dėl to spektaklis išėjo  tikrai ne apie tai, apie ką rašė Nikolajus Gogolis (ir net galbūt statė Rimas Tuminas).

O po eglute buvo galima rasti lygiai tą, ko norėjosi: arba gražiai supakuotų mielų, šiltų ir graudžių dovanėlių, arba kritiškų pabambėjimų. Visada galima rinktis.