Rusų kritika apie lietuvišką akcentą (2)

2005 12 15

aA

Rusų kritika apie lietuvišką akcentą (2)

Neginčijamai didžiausią susidomėjimą festivalyje „Baltijos namai Maskvoje. Lietuviškas akcentas“ sukėlė Oskaro Koršunovo „Oidipas karalius“. Festivalio paantraštė jau prašosi – „oidipiški Lietuvos akcentai“.

Komjaunimo vadas iš vaikų žaidimų aikštelės

Taip pavadina savo recenziją teatro kritikė Dina Goder (www.grani.ru , gruodžio 7 d.)  
Vakar trenksmingu Oskaro Koršunovo spektakliu „Oidipas karalius“ pasibaigė antrasis festivalis „Baltiskij dom v Moskve“. Šį kartą jo paantraštė buvo „Lietuviškasis akcentas“– iš šešių festivalio spektaklių penkis pastatė lietuviai. Be to, du jų – visais įmanomais apdovanojimais vainikuotos garsenybės, kuriančios pagrindinį šalies eksportą - Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas, kurių darbai rodomi labiausiai prestižiniuose pasaulio festivaliuose. Tačiau E.Nekrošiaus „Giesmių giesmė“ Maskvoje jau matyta prieš metus, todėl pagrindiniu įvykiu tapo „Oidipas karalius“. Didžiulė Jaunimo teatro salė buvo prikimšta iki lubų.
Sofoklio „Oidipas“ galbūt ne pats svarbiausias Koršunovo spektaklis. Tačiau pats efektingiausias, vingriausiai prinarpliotas ir, ko gera, turintis daugiausiai nevilties. 
Oskaras kuria svarbiausią pasaulinės literatūros tragediją apie lemtį ir praregėjimą smėlio dėžėje su pavėsinės grybu, vaikų žaidimų aikštelėje tarp kopynių ir įvairiausių  sūpuoklių. Čia kaip skruzdės bruzda maži pilki žmogeliukai didžiulėmis apvaliomis kūdikių galvomis (...). Perkusininkas trankosi, gergžda ir žvanga, „vaikučiai“ landžioja po geležinius narvus ir sėdasi eilutėmis, kaip molio motiejukai, o savimi patenkintas Oidipas prilaižytomis garbanomis, kostiumu ir kaklaraiščiu išeina prieš juos kaip komjaunimo lyderis, norintis būti perrinktas. Greta kaip valdininkėlis ir pataikūnas bruzda toks pat glotnus Kreontas, o tipas kepure su snapeliu užrašinėja kiekvieną šefo žodį (iš karto atmintyje išnyra Matas iš Koršunovo „Meistro ir Margaritos“). Charmsas, kurį Koršunovas taip pat daug kartų statė, irgi nemėgo vaikų, „labiausiai kai jie šoka“.
Oidipas žada „rinkėjams“, kad išnaikins nelaimes ir ras kaltuosius – jis pergalingai pakelia rankas ir išdidžiai žiūri į publiką, o salėje uždegama šviesa. Mes tokių tiesmukų triukų, turinčių sukrėsti žiūrovą – suprask, čia ir jums taikoma! – nenaudojame jau nuo perestroikos laikų, bet negali sakyti, kad tai visai nesuveikia šį kartą, kaip tik dieną po rinkimų, visiems inirtingai aptarinėjant skandalingas rinkimines kampanijas. Apskritagalviai daunai tyliai glaudžiasi į grupeles.
Po „Oidipo“ premjeros Lietuvoje Koršunovas vienam tenykščiam kritikui sakė: „Žaidimų aikštelėje vaikas kuria savo asmenybę ir, man regis, savo likimą. Visas tolesnis jo gyvenimas - tai vis tų pačių temų ir vis tų pačių žadimų pasikartojimas“. 
Tačiau spektaklis jam išejo visai ne apie tai, kad viskas prasideda smėlio dėžėje. Jame – tos smėlio dėžės baimė, baimė tų nesuprantamų vaikų, kurie neaišku ko nori ir ką myli. Baimė nesuprantamo pasaulio, pilno atstumiančių snukių. Antikos choru čia, vaikų žadimų aikštelėje, tampa cyplių Peliukų Mikių ir Minių kordebaletas, o choro Korifėjus – beakis žaislinis meškinas milžinas, kuris šokdamas dainuoja linksmu metaliniu balsu tragiškas Sofoklio eiles. Visa ši beprotybė – slegiančios pilkos spalvos, tarsi pelenų pribarstyta.  
Koršunovui būtent vaikų žaidimų aištelėje prasideda masinė kultūra su visomis jos baidyklėmis. Oidpas smėlio dėžėje atkasa juodą Buratiną – o jis pasirodo esąs pranašas Teiresijus. Ilganosis Teiresijus sukaliojasi, šokinėja ir byloja pranašystes šlykščiu bjaurybės balsu, o kai supykęs Oidipas griebia jį už nosies – Buratinas nusimeta kaukę, ir, pasibalnojęs išdiduolį, pasirodo esąs ilgaplaukė juodalūpė mergina sadomazochistiniais apdarais. Skambant perkūniškai techno muzikai nuo tokio Teiresijo pranašysčių viskas aplink sprogsta kaip koviniame filme, salę užplūsta dūmai ir apakina raudona šviesa, meškiukui Korifėjui nutraukiama letena, iš pavėsinės grybo lieka viena kolona, o merginos plikomis kojomis ir beprotiškai išsiviepusiomis sulamdytomis Peliukės Minės kaukėmis sukasi aplink sportinius įtaisus kaip striptizo šokėjos aplink stulpą.
Nuo tos akimirkos Oidipas nebėra partinis komjaunimo lyderis, jis tarsi antikos herojus - su tunika ant nuogo kūno iš švarko, permesto per petį,  su riedutininko antkeliais ant nuogų kojų.  Jis - herojus, kuris siekia tiesos, bet ieško jos kaip stipriausias berniukas darželyje, kiekvieną savo priešininką pakelia į viršų sūpuoklėmis - svarstyklėmis ir, įrodęs jo melą, su trenksmu šveičia žemyn (baisu žiūrėti, kaip be paliovos krenta ant grindų gerbiamas Juozas Budraitis, vaidinantis Pasiuntinį). 
Visą spektaklį ant šios pragariškos vaikų žaidimų aikštelės krašto tylėdamas sėdi senis – visai šiuolaikinis, su švarku ir lazda. Aišku, kad jis – tas pats Piemuo, kuris vienintelis žino visą teisybę. Piemienį vaidiną senas ir gerai žinomas lietuvių aktorius Laimonas Noreika – jis tyli ir tik žemiau nulenkia galvą, kai Oidipas triuškina priešininkus ir įtikinėja visus savo paties nekaltumu. Iš esmės, tai spektaklis ir apie tokį senį – tylų veteraną, kuris viską mato, daug žino, bet mano, kad geriau tylėti, nervingai atsimušinėjant lazda nuo „peliukų mikių“, kurie tempia jį, kad prisipažintų.
O.Koršunovas – meistras, jis kuria scenas efektingai ir dinamiškai, gražiai sugrupuoja veikėjus, bet jo įkarštis toks, kad atrodo, jog tai pirmasis režisieriaus spektaklis – jam norisi pasakyti, parodyti ir išbandyti scenoje viską, o taip pat viską išniekinti ir nuvainikuoti. Nuo to labai greitai galva apsisuka.
Aišku, kad pabaigoje, kai Oidipas, palikęs jau beveik visai nuogas, galutinai kris, buvęs triūslus padėjėjas Kreontas spardys jį smėlio dėžėje, o paskui, išpūtęs krūtinę, išeis pasirodyti liaudžiai. Iš paskos vaikštinėjęs ir pataikūniškai kažką užsirašinėjęs tipas su kepure papasakos apie Oidipo nelaimes grūmodamas pirštu, plepiai džiūgaujančiu ir pamokomu tonu pensininko, pamokslaujančio jaunimui. Visa tai suprantama ir net įtikinama. Va tik parblokšto komjaunimo vado iš vaikų žaidimų aikštelės likimas, nepaisant griausmingos aplinkos, antikos tragedijai niekaip neprilygsta. Nors gaila ir jo.
       Vertė Audronė Čepkauskaitė
Vaikų pragaras (Detskij ad)

„Oskaras Koršunovas neleido Oidipui suaugti“,– teigia Olegas Zincovas iš laikraščio „Vedomosti“ (gruodžio 8 d.)  
Efektingas Oskaro Koršunovo spektaklis „Oidipas karalius“ tarsi prašosi lėkštos traktuotės apie psichoanalizės žalą: Sofoklio tragedija vaidinama vaikų žaidimų aikštelėje su sūpynėmis ir smėlio dėže, ir pagrindiniam veikėjui būtų buvę geriau nenusimesti dalykiško kostiumo ir nesiknisti savo vaikystėje. Tačiau jei šiame pastatyme ir verta ieškoti Oidipo komplekso, tai tik ne scenoje: Koršunovo Tėbai yra Lietuvos teatras, o „Oidipas karalius“ – labai asmeniškas ir labai lyriškas režisieriaus pasisakymas.
„Oidipo“ pasirodymu Rusijos jaunimo teatre buvo uždaromas Maskvoje vykęs festivalis „Baltijskij dom“, ir į sceną vaidindamas pasiuntinį išėjo Lietuvos ambasados kultūros atašė Juozas Budraitis, gražiai surimavęs Koršunovo siužetą (Vilniuje pasiuntinį vaidina kitas aktorius). Turint galvoje tai, kad „Oidipe“ vaidina Regimantas Adomaitis (žynys) ir Laimonas Noreika (senasis piemuo, žinantis Tėbų karaliaus paslaptį, per visą spektaklį tylėdamas sėdi avanscenoje), tuomet vyksmas atrodo itin simboliškai: aktorių žvaigždžių trio neišvengiamai primins apie Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“ (remiantis žurnalo „Sovetskij ekran“ apklausa, tai geriausias 1966 metų filmas). Lietuvių scenos ir ekrano seniūnai dar kartą žymi spektaklyje tą temą, kuri tikriausiai be vargo perskaitoma Vilniuje, bet Maskvoje reikalauja paaiškinimo.
36 metų Oskaras Koršunovas, jau spėjęs pelnyti prestižinę Europos teatrų asociacijos „Naujosios teatro realybės“ premiją, palaipsniui tampa pagrindine Lietuvos teatrinio gyvenimo figūra. Be abejo, šalia dirba galingasis Eimuntas Nekrošius, tačiau jis, kaip Dzeusas, retai įsipainioja į tokius pasaulietiškus reikalus, kaip, pavyzdžiui, festivalių organizavimas, ir vargu ar dažnai atsižvelgia į teatrinio proceso bei kartų kaitos problemas. O Koršunovas, viena vertus, kalba savo interviu apie Lietuvos teatro krizę, kita vertus – surengia tarptautinį festivalį „Sirenos“, bandydamas instaliuoti lietuvių teatrą į europietišką kontekstą. Į lietuvių teatro Tėbų gelbėtojo poziciją, žinoma, galime žvelgti ironiškai, tačiau jei šio vaidmens rezultatas yra toks, kaip „Oidipas karalius“, tuomet ironija čia visiškai netinka.
Perteklinis, vaizdiniais perkrautas Oskaro Koršunovo spektaklis gali pasirodyti daugiaprasmis ir nelabai suprantamas, bet veikiau jis yra neįtikėtinai paprastas. Labai trumpai šnekant, jis yra apie tai, kaip baisu ir nepakeliama yra būti suaugusiu.
Atrodo, jog Koršunovui, kaip „naujo atvirumo“ kartos režisieriui, neįmanoma atsikratyti šio siužeto ir jis išskaitomas iš beveik bet kurio teksto. „Oidipe“ jo eigą nulemia galinga scenografija: menininkė Jūratė Paulėkaitė pastatė vaikų aikštelę su smėlio dėže ir sūpynėmis pirmame plane. Sūpynės yra nepaprastai tiksli tragedijos mechanizmo detalė ir kartu labai būdinga priemonė: vidinę charakterio dinamiką (Oidipo abejones) parodyti akivaizdžiu išoriniu paveikslu ir yra tas sugebėjimas, kurį paprastai vadiname „lietuviškuoju metaforizmu“ ir kurį geriausiai yra įvaldęs Nekrošius. Kalbant paprastai, Koršunovui alegorinis „tėvo nužudymas“ reikštų nužudyti metaforą, tačiau jis bijo to beveik taip pat, kaip Oidipas – savo lemties. Simbolinė, perkeltinė prasmė iš teksto išskaitoma tik du kartus per visą veiksmą: kai scenoje visu galingumu įjungiamas akinantis prožektorius, ir kažką aiškinti apie nepakeliamą tiesos šviesą visiškai nereikia.
Visais kitais atžvilgiais „Oidipo karaliaus“ teatrinė kalba parodo kone tą patį pasitikėjimo savimi, svyravimų ir baimių kompleksą, kokį vaidina pagrindinį vaidmenį atliekantis Dainius Gavenonis. Plataus užmojo spektaklio vaizdiniuose (pranašas Teresijus Buratino kostiumu; choras, keičiantis kūdikių-pabaisų kaukes į pelių bei šunų iš animacijos filmukų snukius) vaidenasi tai nuostabus lietuvių režisierių mokyklos paveldas, tai bandymas jo atsikratyti, pervaidinti savo teatrinį likimą – ir tai, be abejo, taip pat oidipiškas siužetas.
Tačiau jei Sofoklio veikėjas yra didingas tuo, kad nueina iki galo, priima savo likimą, tai Koršunovas nueina tik į neviltį. Viskas, ką jo Edipas gali nukreipti prieš pasaulio žiaurumą – tai meilė savo motinai-žmonai (Dainius Gavenonis ir Jūratė Onaitytė vaidina Edipo ir Jokastės atviro pokalbio sceną kaip patį lyriškiausią ir beviltiškiausią spektaklio momentą). Viskas, į ką jis pajėgus įsitverti, kad nepakvaištų iš siaubo, tai vaikystės vaizdiniai – netvirta, pražūtinga atrama, tačiau be jos Oidipas neturi nieko: vienintelis padaras, iš kurio jis girdi užuojautos žodžius – tai choro vadas, kurį spektaklyje vaizduoja didžiulis, veiksmo eigoje pats save griaunantis pliušinis meškinas.
Katarsis, suprastas kaip visa užvaldantis gailestis, suteikia Koršunovo spektakliui kažkokio nepakenčiamo, kone nepadoraus tiesumo. „Aš noriu tik, kad mane mylėtų“, – kažkada suformulavo panašią emociją Raineris Verneris Fassbinderis. Nereikia valdžios, atsakomybės, jėgos, visai nieko. Tik palikite pliušinį meškiną: kad turėtume kam paverkti į apdulkėjusį pilvą.
Vertė Aleksandra Fomina

Komentarai