Bankrotas

Vaidas Jauniškis 2005 11 23

aA

Pirmadienį  Meno forte Scenos meno kūrėjų asociacija pristatė rinkos tyrimų ir analizės kompanija RAIT atliktą sociologinį tyrimą apie Nevyriausybinių scenos meno kūrėjų ir scenos meno renginių lankytojų situaciją šalyje. Normalioje šalyje toks tyrimas prilygtų bombai. Pas mus – ne, nes jau kelinti metai ant tos bombos sėdime ir pripratome.

„Nevyriausybininkai“ lietuviškai – tai viešosios įstaigos Anželikos Cholinos šokio teatras, Didysis Vilniaus teatras, Keistuolių teatras, Meno fortas, Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras, Lietuvos šokio informacijos centras bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, apsivieniję į Scenos meno kūrėjų asociaciją (SMKA), kad drauge rengtų neturistinius žygius į ministerijas, seimus, komitetus ir bent kažkaip bandytų priminti apie save ir daugelį juos nuolat lydinčių netobulumų: įstatymų, sukurtų esamai, o ne normaliai sistemai, finansavimo, kuris atitinka kokių nors 1985 metų situaciją, atstovavimo svarstant kultūros renginių ir programų finansavimą (jie neprisileidžiami skirtingai nuo be klausimų ir įstatymais įsileidžiamų kūrybinių sąjungų, – lyg nebūtų žlugusi SSSR ir gyventume pirmųjų kooperatyvų amžiuje). Tyrimas, pasak SMKA, buvo reikalingas kaip ne intuicija ir stebėjimais, o nuodugniais sociologiniais tyrimais grįsta faktų suvestinė. Apie tai, kaip žiūrovai vertina SMKA narių veiklą, kokius teatrus geriausiai kotiruoja, ar jie žino, su kokiomis problemomis susiduria SMKA nariai. Išvados SMKA narių nenustebino, o tik patvirtino jų nuojautas. Ir nudžiugino, kad žiūrovai puikiai žino jų situaciją – nepaisant to, kad jie žiniasklaidą vertina prastokai (nes ši neanalizuoja kultūrinės problematikos) ir nepasitiki jos siūlymais bei reklamomis.

O labai paprastai sumuojant visą tyrimą, galima pateikti vienintelę išvadą: hipokrizija, t.y. apsimetinėjimas ir veidmainystė. Trumpi faktai: nuo 1996 m. iki dabar 7 nacionalinės premijos laureatai yra gavę aukščiausius šalies meno apdovanojimus už darbus, kurių bent jau dauguma yra susiję su nevyriausybinėmis scenos meno organizacijomis. Pirmieji – Valentinas Masalskis už savo įkurtuose meno centruose sukurtų vaidmenų ir Vidmantas Bartulis – šalia muzikos kūrinių ir už operą „Pamoka“ „Menų sambūryje“– yra gavę dar tada, kai nebuvo nei tokios asociacijos, nei tokio pavadinimo. Tada buvo konkretūs, 1988-1993 m. atsiradę privatūs nevalstybiniai teatrai. Kurių dauguma vėliau, suprantama, užsidarė, nes nesulaukė valdžios dėmesio. Dar keletas faktų iš apdovanojimų lentynos: neskaičiuojant ankstesnių „Kristoforų“, 2003-2005 metais „nevyriausybininkai“ gavo 18 „Auksinių scenos kryžių“ ar ankstesnių bevardžių Kultūros ministerijos premijų už geriausius scenos darbus. 2003-iaisiais – aštuonis iš galimų 14. Neskaičiuojame ir nominuotųjų į pajėgiausių trejetukus, čia situacija visiškai svyra nevyriausybininkų naudai. Du iš „nevyriausybininkų“ – Oskaro Koršunovo teatras bei Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“ buvo apdovanoti Lietuvos instituto prizais kaip geriausiai atstovavusieji šaliai.  Ir jei palygintume „nevyriausybininkų“ finansavimą iš valstybės (iš esmės jiems vienintelis kelias gauti pinigus administracijai ir salių nuomai – per įvairias programas, valstybiniams teatrams – per biudžetą) su valstybiniais teatrais,– pirmiesiems nubyra katino ašaros. Nekalbant apie patalpas, bent vieną sceną (nors ir visiems), finansavimą, socialinį apdraustumą, atstovavimą įvairiose komisijose etc. Maža to: kaip taikliai pastebėjo vienas iš SMKA narių, dar per barterines reklamas ir nevyriausybininkų teatrinius įvykius judinamas bendrai visas teatro vežimas. Žodžiu, darbą dirba vieni, o mokesčių mokėtojų pinigai atitenka kitiems. Tai net ne socializmas.

Apklaustieji įvertino SMKA veiklą: jų nuomone, šalyje įdomiausi yra jų pastatymai, o meną į priekį varo konkretūs kūrėjai (59,6 proc.) ir scenos meno organizacijų prodiuseriai, vadybininkai (38,2). Valdžios institucijoms suteiktas 29,8 procentų „kreditas“. Sunku būtų surasti valstybiniuose teatruose tiek garsių vardų, nekalbant apie vadybą. Tiesa, tarp labiausiai  lankomų apklaustieji paminėjo Nacionaliniame dramos teatrą (tiriant buvo apklausti vyresni nei 14 metų 200 Vilniaus miesto, 150 Kauno miesto ir 150 Klaipėdos miesto scenos meno renginių lankytojai), po to – Jaunimo, vėliau seka Keistuoliai ir OKT. Bet tyrimas aprodė, kad žiūrovai prie NDT priskiria ir jame vykstančius kitų organizacijų renginius. Neatimu visų laurų iš šio teatro, tačiau šiek tiek pamažinti juos būtina. O net ir nusileidžiant ir priimant sausą matematiką, ji taip pat sufleruoja bent jau apie tai, kad į nevyriausybines scenos organizacijas vertėtų labiau kreipti dėmesį: LNDT bent kartą per metus aplanko 45 proc. Apklaustųjų, Jaunimo teatrą – 35, Keistuolius – 33, OKT – 31. Ir t.t. – visą tyrimą SMKA nariai žadėjo paskelbti savo tinklapiuose, taigi, sekite ir šį puslapį.

Paskubom dar galima būtų paminėti  tokią sritį kaip užsienio atlikėjų pristatymas Lietuvos žiūrovams – ir čia, be nevyriausybinių organizacijų iš esmės niekas tuo ir neužsiima (nebent 1-2 renginiai valstybių mainų programos lygiu, o patys žinome, ko tokie renginiai verti). Respondentai pabrėžė, kad jie nori, kad scenos menai būtų pristatomi lygiai taip pat, kaip ir užsienio knygos ar kino filmai. O tai galime pamatyti tik per tarptautinius festivalius, kuriuos – jau patys žinote, kas rengia.

Kam reikalingi sociologiniai tyrimai? Tam, kad suvoktume, ko nori visuomenė. Į klausimą, kas laimėtų kultūros politikos rinkimus, jei jie vyktų šiandien, galima tvirtai atsakyti – opozicija. Visuomenė esamai valdžioje kultūros politikai, finansavimo sistemai pozicijai paskelbė visišką bankrotą. Ar ši kažkaip reaguos? Patirtis sufleruoja – ne, nes ne. Nes to nebuvo, nes nieko neįvyko. Tai primena vaikišką refleksą – užsidengti akis ir galvoti, kad kiti tavęs nemato. O tai jau panašu į teatrinę kalbą. Neabejoju – išmokti apsimetinėjimo ir prisitaikymo meno valdžia išmoko. Tik abejoju, ar teatre.

Menų spaustuvė

Komentarai