Kodėl nepriartėjo „Artimas miestas“

Laura Sintija Černiauskaitė 2005 11 09

aA

Kai pernai žiemą su Marium Ivaškevičiumi skridome į teatro festivalį Neapolyje, jis su jam būdingu humoru pasidalijo niūriais „Artimo miesto“ repeticijų įspūdžiais.

Manęs irgi dažnai klausinėjama, ar, stebėdama savo pjesių pastatymus, nejuntu „niežulio“ imtis jų pati. Tiesą sakant, tuo metu, kai mūsų lėktuvas sklandė virš Europos, mane taip pat  buvo apsėdusios mintys apie mano naujausios pjesės, tebegulinčios Jaunimo teatro stalčiuose,  pastatymą. Visa laimė, tas apsėdimas buvo trumpas ir neįkyrus – konkrečių planų nepuoselėjau, bet kartais tiesiog neatsigindavau nuo užplūdusių sceninių vaizdų. Įdomu, kad dažniausiai tie vaizdai savotiškai laužydavo mano parašytas scenas, išversdavo jas antraip. Šio trumpo apsėdimo metu, iš kurio, ačiū Dangui (ir lėktuvui, kuriame vyko dviejų dramaturgų pokalbis, paakinęs vieną atsisakyti iliuzijų imtis savo pjesės), nieko neišėjo, man šis tas paaiškėjo:  norėdamas pastatyti save patį, visų pirma turi nužudyti savyje dramaturgą. Žinoma, po to, kai jis jau atliko savo darbą. Nes dramaturgo ir režisieriaus profesijos nėra tokios panašios, kaip gali pasirodyti.

Esu beveik įsitikinusi, kad Mariui nepavyko būtent todėl, kad statydamas spektaklį jis neįstengė konfrontuoti su savimi.

Tarp režisieriaus ir pjesės turi tvyroti įtampa. Rimtas režisierius yra akylas, nenuolaidus tekstui, jis „iškedena“ pjesę  „prieš plauką“, kartais net jos nenaudai. Režisierius turi ne pratęsti dramaturgo pasaulėjautą, o tarytum patikrinti ją, provokuoti, jos pagrindu skleisti savąją. Rasti sceninį raktą, kuris dažnai įdomiausias tada, kai opozicija tarp pjesės ir režisieriaus ypač ryški.

„Artimo miesto“ atveju režisierius akivaizdžiai neįstengė suimti dramaturgo į nagą. Teksto rašymo ir jo pastatymo procesų specifika iš esmės skiriasi. Vaizduotė, lyg degalai varanti rašymą, statant spektaklį turi pasisukti kitu rakursu – kad, tarkime, nuskambėtų Undinėlės ir Karlsono tema. Tačiau prie rašomojo stalo užgimusį Undinėlės vaizdinį autorius perkelia į sceną perdaug tiesmukai  – tuo, manding, grubiausiai sugriaudamas savo paties puikią idėją. Čia jam tiesiog pritrūksta įgūdžio iš dramaturgo persijungti į režisierių, ir Undinėlės personažą paleisti į sceną jau su vizualine inteligencija.  Skaitydama pjesę (du spektaklio variantus pamačiau vėliau) buvau įsitikinusi, kad Undinėlė ir Karlsonas yra paraleliniame, iš buities išsinėrusiame pasaulyje susitinkantys Anika ir jos vyras Svantė, kurie ir čia neranda trokštamo artumo ir susikalbėjimo. Ir jeigu buitiniame gyvenime Svantė susikuria kassavaitinio nusišalinimo ritualą, o Anika  aktyviai ieško tilto ar traukinio į jo širdį, tai Undinėlės-Karlsono lygmenyje atsidengia būtent Svantės skauduliai – jo pastangos ir nesugebėjimas mylėti. Šios dvi – buitiškoji ir metaforiškoji – paralelės persipina tarpusavyje, išsakydamos esminę pjesės mintį – suprasdami, kad absoliutus ir amžinas artumas neegzistuoja, vyrai ir moterys vis tiek pasmerkti visą gyvenimą ieškoti neįmanomų maksimalaus artumo formų.

Deja, spektaklyje šios paralelės ne tik kad nesusiliejo, bet kažkaip neskoningai susimazgė, galų gale atitrūko viena nuo kitos, ir talentingi, tragikomiški, o kartais tiesiog tragiškai skausmingi Karlsono monologai pakibo neapgyvendintoje, nieko bendra su spektakliu neturinčioje erdvėje.

Kitaip negu „Malyš“, „Artimas miestas“ – pjesė, ne tokia dėkinga scenai. Ir būtent todėl, pamiršus dramaturgines vizijas, autoriui reikia imtis jos visiškai kitokios sceninės interpretacijos – kitaip tariant, „parašyti“ ją iš naujo vizualine, spektaklio kalba.

Puikiai suprantu ir užjaučiu Marių Ivaškevičių , nes spragsėti vienumoje priešais žydrąjį  kompiuterio ekraną, pasikliauti tik savimi ir pačiam rašant priimti sprendimus  – tai viena. Bet susidūrus su kolektyvu, prieš kurį turi apginti ir įteigti savo sumanymus, negana to – lanksčiai priimti aktorių siūlomus, prasideda visai kitoks procesas. Galiu tik įsivaizduoti, koks nuviliantis jis gali būti... Būtent todėl, kad spektaklis nestatomas beorėje erdvėje, o ją turi išsikovoti pradedant teatru, sale repeticijoms, po to – kūrybiškai suvaldyti kolektyvą (kuris į jauną autorių dažniausiai žiūri įtariai ir su skepsiu), – dėl to dažnas dramaturgas patiki pjesės įkūnijimą režisieriui. Jeigu toks atsiranda. Nes kiekvienas rašantis visų pirma yra „vienišas psichas“, ir ne kiekvienas – toks stiprus, kad įstengtų tą „psichą“ suvaldyti ir  imtis  režisuoti. Todėl galima tik atiduoti pagarbą talentingam ir drąsiam autoriui, kuris jau antrą kartą išdrįso mobilizuotis kaip režisierius. Sakoma – kas ieško, tas randa. Tik gal ne visada tai, ko ieškojo... 

Komentarai