Beprotnamio išraiškos priemonės

Rūta Oginskaitė 2005 10 24

aA

„Puota maro metu”. Melikos Vaičkutės nuotrauka
Menų spaustuvė traukia. Nes tiki: ten pamatysi tai, ko solidesni, įtakingesni, geriau atrodantys sau neleidžia. Čia bus gimstančios kūrybos juodraščiai, jauna energija.

Ir susirenka nemenkas būrys tikinčiųjų. Lūkuriuoja Šiltadaržio gatvėje (Šiltadaržio – kokia simbolika!). Rituališkai lėtai sueina į neapšviestą kiemą. Šventovės dar nėra. Tik jos rekonstruojami griaučiai, apsupti statybinių griovių. Bet tikėjimas leidžia pajusti čia būsimą jaukumą.

Tokia naujo spektaklio „Puota maro metu“ psichologinė įžanga. Prožektorių šviesa staigiai nukreipia būrelio žvilgsnius aukštyn – pravėręs trečiojo aukšto langą ten diriguoja personažas su baltu peruku. Muzika kriokia (atsiprašau, klasika turbūt liejasi) iš nematomo garsiakalbio. Tai ne tik spektaklio, tai Menų spaustuvės sezono pradžia. Vilčių išsipildymo pirmosios akimirkos.

Akimirka ir tegali trukti akimirką. O personažas vis diriguoja, muzika kriokia, prasmės neaiškėja. Būrelis žiūrovų kantriai ir viltingai tebelaukia, ištiesę kaklus. Akimirka nusitęsia iki labai įkyrios beprasmybės.

Viltis pamatyti Menų spaustuvės kieme kažką didingesnio ar komiškesnio, nei tiesiog mojavimas iš trečio aukšto vėl užsidega kartu su personažo cigarete. Ne, jis tiesiog rūko ir vėl mojuoja. Laikas eina. Na gerai, sakai sau, čia šiuolaikinis menas, čia performansas, čia viskas kitaip nei teatre su pliušiniais krėslais. Čia, mūsų akyse, gimsta kažkas naujo, čia gi Menų spaustuvė, laboratorija, juodraštis, sakralinė paraštė, etc.

Įvykis: cigaretė krenta kieman, tiesiai į žemių krūvą. Tuoj kažkas atsitiks. Juk tai Aido Giniočio režisūra. Jo spektaklyje cigaretė negali kristi šiaip sau.

Pasirodo – gali. Su ta lyg niekur nieko prasmegusia cigarete ėmė gesti ir tikėjimas, kad dalyvauji spektaklyje, kuriame jaunos jėgos kuria kažką nauja, dar nepatirta. Deja, patirta – saviveikla, chaltūra, apsimetinėjimas, kad kuriama ir kenčiama. Personažų daugėjo, jie nešė deglus, leido garsus – prasmių nuo to neatsirado. Gal čia prasmių ir nereikia, tik ornamento, ritmo, atmosferos? Bet nėra nė to.

O personažai su kaukėmis ir palaikiais drabužiais nusiviliojo žiūrovus tolyn, aukštyn, žemyn – per Spaustuvės griuvėsius. Vaidino įvairiose erdvėse. Mykė, šaukė, kvatojo, burbuliavo, tampėsi ir vaizdavo sanguliavimą. Puota maro metu. Maras puotos metu. Metas maro puotoje. Puota meto mare. Maro mete. Beprotnamis.

Retkarčiais pasigirsdavo atpažįstamos replikos iš Puškino kūrinio. Ar geriau matėsi, koks personažas su kokiu tamposi ir skeryčiojasi, ar prasčiau – jokio skirtumo. Ir jokios teatro magijos, savaime suprantama. Ir jokios galimybės pasprukti, nes žvakių šviesoje nesuvoki, kur atsidūręs, o už kiekvienos ertmės regi tik griovius. Laisvė nuo šito meno toli toli.

Girdėjau kolegas šnekant, kad režisierius žadėjęs „lygiai valandą gryno veiksmo“ ir smarkiai suabejojau, ar jis pats atsakė sau į klausimą, o kas čia galėtų būti veiksmas.
Gal kartais gabius žmones aplanko tokia profesinio pasitikėjimo stadija, kai klausimų jie sau nebekelia. Ir tada paprasčiausias dalyvių išvedžiojimas po erdves atstoja režisūrą. Ir cigaretė iš personažo lūpų smenga į smėlio krūvą kaip paprasčiausia šiukšlė.

Manyčiau, ir visa „Puota maro metu“ sminga į Menų spaustuvės reputaciją tiktai kaip šiukšlė. Beformė ir pavojinga. Ir tik dėl to verta apie šitą premjerą kalbėti, o ne užmiršti lyg niekur nieko. Nes Menų spaustuvės reputacija dabar tik kuriama. Ten turi būti švaru.

Švaru turi būti ir jaunų artistų biografijose. Jų mokytojo Aido Giniočio įkvėptas „Atviras ratas“ pristatė šituos pačius žmones  – Muzikos ir teatro akademijos ketvirtokus – kaip nepaprastai įdomius, jautrius, su niekuo nesupainiojamus bręstančius menininkus. Ar chaltūros ir apsimetinėjimo patirtis įeina į jų mokymo programą?

„Puotos maro metu“ dėka pažinome būsimą Menų spaustuvės teritoriją. Ji milžiniška. Ji jau dabar traukia kaip magnetas – ir menininkus, ir žiūrovus. Žiūrovai perka bilietus, kad būtų įleisti. O kūriniai ten patenka be jokios atrankos?

Tik nepradėkite aiškinti, kad spektaklis „blogai ėjo“ ar kad artistai susijaudino, pamatę kritikus ir cigaretė užgeso, neįžiebusi fejerverko.

Komentarai