Vienintelis pėdsakas - muzika

Rasa Murauskaitė 2021 10 05 7md.lt, 2021-09-24
Scena iš Michaelo Nymano neurologinės operos „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“, režisierius Žilvinas Vingelis. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
Scena iš Michaelo Nymano neurologinės operos „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“, režisierius Žilvinas Vingelis. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

aA

Penkių valandų kelionė, kad pamatytum valandos trukmės operą - tai ne tik svetimų pokalbių nuogirda lūkuriuojant fojė, bet ir tikrų tikriausia realybė, mane ištikusi praėjusį trečiadienį, rugsėjo 15-ąją. Tikiu, kad traukiniu Vilnius-Klaipėda ne viena dardėjau į uostamiestį tam, kad pamatyčiau „Permainų muzikos“ festivalį atidariusią, pirmąkart Lietuvoje pastatytą Michaelo Nymano operą „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“.

Opera su prierašu „neurologinė“ pastarosiomis savaitėmis aplink save sukūrė lengvą bruzdesį, tik gaila, kad tai ne visai atspindėjo žiūrovų salėje kiekis - premjerinė salė nuo šiuolaikinės operos gerbėjų „nelūžo“, tačiau jau girdėjau apie klausytojų lūkestį, kad kūrinys būtų parodytas vėl, gal ir sostinėje, kur kiek didesnė šiuolaikinės muzikos gerbėjų koncentracija. Tačiau kalbėkime ne apie skaičius, nors skaičiai, figūros, abstrakcijos - net labai artimos šiam Nymano kūriniui, sukurtam pagal to paties pavadinimo britų neurologo ir neuropsichologo Oliverio Sackso bestselerį.

Nors Lietuvos šiuolaikinės operos laukas progresyvus ir aktyvus, dažniausiai matome naujus lietuvių operos kūrėjų darbus, o štai imtis ryškiausių XX-XXI amžių sceninių užsienio kompozitorių darbų atlikėjai renkasi rečiau. Šūsnis nuostabiausių pastarojo penkiasdešimtmečio veikalų, kamerinių ar „didžiųjų operų“ pas mus nepastatytos, kas, atsižvelgiant į pajėgas ir paklausą, visai suprantama. Vien dėl to kiekvienas toks užmojis, kaip šis, minimalizmo kalba pasakojantis apie keistą neurologinį sutrikimą, ir mums sukelia specifinę neurologinę būseną - lengvai malonų nekantravimą.

Bet man, kaip klausytojai, ir, nelaimei, šiuolaikinės operos gerbėjai, koją pakišo lūkesčiai - jų buvo daug ir, kaip dažnai būna, visu 100 procentų jie nebuvo išpildyti. Vietoj euforijos likau su santūriai pozityviu įspūdžiu.

Kalbant apie režisūrą, iš pradžių lyg apima lengvas nuobodulys, bet jis - apgaulingas. Ilgainiui imi suprasti, kad gana minimali Žilvino Vingelio režisūra yra tai, ko reikia šiam kūriniui ir erdvei, kurioje jis pastatytas. Itin inovatyviu nepavadinsi sprendimo naudoti videoprojekcijas, žmogaus sąmonės (ar pasąmonės?) turinį perkeliant į ekranus, žmogaus protą tarsi apnuoginat ir pastatant prieš žiūrovą. Ir tas „dvigubinimasis akyse“ šalia gyvų herojų veikiant ir jų lėlėms-dvynėms tarsi kažkur jau matytas. Išorinis „aš“, vidinis „aš“, tikrasis „aš“, virtualus „aš“, tikras „tu“, nebe „tu“, „jis ar ne jis“ - ribas tarp šių sąvokų režisierius nemačiomis trina, kaip palengva tirpsta ir žmonių ar daiktų pavidalai muzikos profesoriaus Daktaro P. sąmonėje.

Kalbant apie muziką, ši Nymano opera dar kartą patvirtina tiesą, kurią žino kiekvienas, kiek artimiau susipažinęs su minimalizmu: užtikrintai interpretuoti tuos dešimtis, šimtus ir tūkstančius pasikartojimų nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Jau kurį laiką stebiu ir džiaugiuosi Klaipėdos kamerinio orkestro profesionalumu, tačiau buvo girdėti, kad ir jiems, šįkart vedamiems Martyno Staškaus batutos, išlaikyti nymanišką pulsą nebuvo taip paprasta. Juo labiau kad į tą kartotinių voratinklį turi organiškai lietis sudėtingų emocinių ir psichinių būsenų kaita.

Nors „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“ tetrunka valandą, trims šios kamerinės operos solistams tenka didelis krūvis - jie visą laiką veikia scenoje. Pačioje operoje užkoduotas ypač glaudus trijų charakterių santykis, kai sunku pajausti platesnę laiko perspektyvą ar suvokti aiškią įvykių seką - esame negailestingai vedami į neurologinį labirintą. O trims jo „vedliams“ - neurologui Daktarui S. (Mindaugas Zimkus), dainininkui ir muzikos profesoriui Daktarui P. (Kšištofas Bondarenko) ir jo žmonai Poniai P. (Gunta Gelgotė) tenka užduotis klausytoją į tą painiavą vesti, patiems nepaklystant.

Daktarą P. dainavęs Kšištofas Bondarenko - jaunosios kartos, bet operos mėgėjams jau gerai žinomas solistas. Artistiškumo jam nepagailėta, kaip ir gerų balso duomenų ar žavingo tembro. Tačiau jau ne pirmą sykį jo klausantis susidaro įspūdis, kad solistui dar nemažai reikia padirbėti lavinant vokalinę techniką - jos trūkumas skleidėsi viršūnėse, taip pat daugiau kantilenos reikalaujančiose vietose. (Kad ir epizodas, kuriame dainuoja Schumanno „Ich grolle nicht“. Čia tam tikrą perdėtą emocingumą ar balso neužtikrintumą būtų galima laikyti ir vaidmens dalimi, nors atrodė, kad trūkumai buvo daugiau netyčiniai, nei apmąstyti).

Ponią P. dainavusi Gunta Gelgotė kaip tik labai tvarkingai ir solidžiai atliko vokalinę partijos dalį, tačiau jos vaidmens įtaigos pritrūko - galbūt režisūrinis užmojis daugiausia dėmesio skyrė vyriškiems charakteriams ir jų sąšaukai, o galbūt ir pati solistė ne iki galo patogiai jautėsi Ponios P. vaidmenyje.

Užtat mane nuoširdžiai nustebino Mindaugas Zimkus. Šį solistą yra tekę matyti įvairiu amplua - ir operetėse, ir operose, ir koncertiniuose atlikimuose. Net nebūčiau pagalvojusi, kad jam taip puikiai tiks vaidmuo Nymano operoje! Puikiai sudainuota partija ir nepaprastai organiškas neurologo vaidmuo. Zimkaus balsui puikiai derėjo specifinė Nymano rašysena balsui, scenoje Daktaro S. buvo daug ir visuomet ten, kur reikia. Man tai - didžiausias šios operos atradimas.

Stebint šį Nymano veikalą, neapleidžia jausmas, kad visiška sąmonės tamsa yra kur kas geriau nei toks palengva blėstantis pasaulis, nykstantys pavidalai, žinant, kad tokio sąmonės saulėlydžio nesustabdysi. Dar baugiau, kai supranti, jog tai - tikra istorija, o ne kūrėjų vaizduotės žaidimas. Pats Nymanas bendravo su tikrąja Ponia P. ir turėjo nemažai pavargti, kad ją įtikintų, jog savo opera nesieks sumenkinti jos vyro ar pasijuokti iš jo sutrikimo. O šiame lietuviškame pastatyme netrūksta detalių, prie kurių galima prikibti. Tačiau baigdama labiau norėčiau padėkoti visai kūrėjų komandai už tai, kad į Lietuvos sceną pagaliau atnešė šį kiek siurrealistišką, bet iš tikrųjų baugiai tikrovišką kūrinį apie „mentalinį aklumą“, situaciją, kurioje vienintelis „gelbėjimosi ratas, pėdsakas ir vaistas“ yra... muzika.

7md.lt

Recenzijos