Meditacinė būklė

Dovilė Zavedskaitė 2021 09 07 menufaktura.lt
Akimirka iš kosmologinės operos „S‘anatomia“, kompozitorius Mantvydas Pranulis. Martyno Plepio nuotrauka
Akimirka iš kosmologinės operos „S‘anatomia“, kompozitorius Mantvydas Pranulis. Martyno Plepio nuotrauka

aA

Festivalyje „Contempo'21“ įvyko KOSMOS THEATRE premjera - Kauno miesto kameriniame teatre buvo atlikta kompozitoriaus Mantvydo Pranulio kosmologinė opera „S'anatomia“. Įsprausti šį akustiškai erdvų kūrinį į iš visų pusių drobe apribotą nedidelį kupolą - tai atimti galimybę iš žiūrovų patirti jo tikrąją jėgą. Premjerinis variantas, kūręs jaukaus bičiulių susibūrimo palapinėje naktį tam, kad įvyktų slaptas pasidalijimas sava kūryba, savaip žavingas. Tačiau, rodos, šis muzikinis kūrinys iškart išaugo jam skirtą teatrinį rūbą ir desperatiškai šaukiasi platumų.

Garsovaizdis (taip savo kūrinį vadina ir patys kūrėjai) kaip kūrinio esmė šių laikų teatre - vis dažnesnis. Šalia jo dažnai žiūrovo akys maitinamos miesto, erdvės, judesio vaizdiniais - kažkuo, ką auditorija galėtų pripliusuoti prie garso ir pati susidėliotų patyrimo trajektoriją. Kosmologinėje operoje „S'anatomia“ yra truputį kitaip: čia nieko nereikėtų pliusuoti, nes vis dėlto tai - ne garsovaizdis, o opera. Operos tikslas - pasakoti istoriją ir kurti meninį poveikį būtent per muziką ir jos gyvą atlikimą. Todėl viskas, kas šiame kūrinyje mėgina būti teatru, lyg stengiantis papildyti muzikinį audinį, - scenografija, choreografija, rekvizitas, - nublanksta ir sumenkina garso vertę. Čia labai norisi išlaisvinti garsą ir leisti jam tiesiog būti garsu, kuris pats savaime, be jokių papuošimų, augalų, lempučių, kažką neva reiškiančių akių raiščių, yra vertas mūsų dėmesio. Jis, nuogas, yra visiškai pakankamas.

Bet grįžkime į pradžią. Prieš „S'anatomia“ reikia nusiauti batus. Įlindęs vidun atsiduri nedidelio tūrio balkšvoje erdvėje, kurioje vyrauja labai sava gongų nakties, šamaninių ritualų ar saviugdos festivalių atmosfera. Vidury guli du baltai aprengti atlikėjai (Povilas Jatkevičius ir Paulina Simutytė), priekyje - prie būgnų įsitaisęs multiinstrumentalistas (Dominykas Snarskis). Ir prasideda - šiek tiek kalbėjimo, šiek tiek dainavimo, vos vos judesio, daug į transą vedančios muzikos. Nesu tikra, kodėl opera pavadinta kosmologine: čia, regis, analizuojama labiau ne visatos, o žmogaus būtis ir pats buvimo procesas - mintys, kurios ateina, būsenos, kurios kyla. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šioje simbolinėje scenoje veikiančių Jo ir Jos veiklą - sakyčiau, tai meditacija, per kurią suvoki savo kūną erdvėje ir patiri savo minčių gausmą. Dar ir todėl čia šitaip nesinori, kad kažkas būtų rodoma lyg teatre: net toks minimalistinis gestas, kaip prie nugaros prisegtos lemputės įžiebimas ir jos susvarbinimas kukliu choreografiniu judesiu (jonvabaliai!) iškrenta iš meditacinės būklės bloguoju būdu. O Povilas Jatkevičius ir Paulina Simutytė tikrai geba įkvėpti žiūrovus visiškai „atsijungti“ - tereikia jiems leisti tai daryti be apribojimų.

Kadangi gerai žinau, kas vyksta minėtose gongų naktyse ir festivaliniuose tipiuose, matyt, todėl netilpau savo kūne. Man pasirodė, jog susodinti žiūrovus lyg teatre ir tikėtis iš jų žiūrėjimo yra šioks toks „S'anatomios“ praradimas. Nes iš tiesų čia norisi gulėti, šokti, vartytis, judėti erdvėje, tyrinėti, kas vyksta kūne, kuris reaguoja į unikalaus gyvo ir sintetinio garso plitimą ir vibracijas, į savaip intymų poveikį. Tačiau formatas ir maža erdvė nori nenori sufleruoja tvarkingą sėdėjimą, susirinkus kojas prie savęs.

Labai svarbu daiktą padėti į jam tinkamą vietą, į jį suprantantį kontekstą. Todėl grįžkime prie to, kas čia svarbiausia: muzikos. „S'anatomia“ yra jautrus šiuolaikinės muzikos opusas, darniai sujungiantis dabarties akustinę manierą su muzikinėmis kolektyvinės pasąmonės replikomis ir konceptualia atlikimo filosofija. Stebina kūrinio išbaigtumas - nė vieno garso nesinori išimti, visko čia tik tiek, kiek reikia (jei operos žanras aktyviau žengtų šiuo keliu, grįžčiau į operą). Kūrinio gyvas atlikimas čia sukuria pridėtinę vertę ne balso manieringumu ir didybe, o atvirkščiai - kartais net balso sunaikinimu, užmutinimu. Yra vietų, kur aktoriai kalba, dainuoja, juda jų lūpos, tačiau žiūrovui girdisi tik fragmentai, retos balso nuotrupos. Kitas nuostabus momentas - duetas, kuriame ryškų Paulinos vokalą papildo tekstiniu unisonu šnabždantis Povilo balsas. Štai čia - aktorių lūpose ir jų balsų susikirtimuose - gimsta pats grožis, kūnais apibrėžta garso architektūra.

Visa tai - itin subtilūs niuansai, kurie galbūt šitaip išryškėja atsidūrę būtent tokioje mažoje erdvėje, nes čia girdėti kiekvienas įkvėpimas. Scenografės Barboros Šulniūtės sukurtas jaukios užuovėjos vaizdinys, man rodos, kaip tik ir stengiasi akcentuoti muzikinį rakursą archetipinių įvaizdžių link. Tačiau muzikoje šis grįžimas skamba be galo subtiliai, neprikišamai, veik neatpažįstamai, tik nujaučiamai. O balti rūbai, drobinis gaubtas viršum galvų, augalų ryšuliai suveikia tiesmukiau, iliustratyviau. Galbūt būsiu apkaltinta už eretiškumą, tačiau regiu šį darbą priešingoje - didelėje, sterilioje - erdvėje, kur kūrinio archajiškumas disonuotų su aplinka ir kaip tik dėl to susvarbėtų.

P. S. Kartais apsėda kipšas pasigilinti į spektaklių aprašymus. Tai yra tam tikra profesinė pramoga. Pavyzdžiui, kosmologinės operos „S'anatomia“ aprašyme yra teigiama, kad teatrinis veiksmas čia grindžiamas ne psichologizuotomis dramaturginėmis personažų santykių peripetijomis, o muzikos bei garso dizaino pirmenybe. Paskui rašoma, kad šiuolaikinis vizualinis teatras nuosekliai kovoja su hierarchine literatūros pirmenybe prieš vaizdą ir muziką teatro kūrinyje. Tuomet - kad XXI a. vizualinis teatras vis dažniau permąsto save, ieškodamas kito pamato bei kūrybinės inspiracijos nei literatūra ar drama. Užtvirtinimui pabaigoje dar kartą paminima, kad ši opera tęsia KOSMOS THEATRE kūrybinius ieškojimus, kuriant ir vystant originalų lietuvišką vizualinį teatrą, grindžiant teatrinį veiksmą nepsichologizuotomis dramaturginėmis personažų santykių peripetijomis, o vystant garsovaizdį.

Iš aprašymo kiekvienam turėtų būti aišku, kad operoje „S'anatomia“ nebus psichologizuotų dramaturginių personažų santykių peripetijų. Ir yra aišku: galutinai ir visiems laikams aišku. Tačiau kam tiek energijos paskirti aiškinimui, ko nebus, užuot papasakojus, kas bus? Scenos priešinimasis literatūrai, man rodos, jau seniai pavirtęs tokiu natūraliu, kad net nebesinori vadinti jo priešinimusi: šiuolaikiniame, ypač jaunų kūrėjų teatre, psichologinės dramos kaip pagrindo jau seniai veik nebelikę. Vyrauja sąmonės ir santykių fragmentacija, trumpi kadrai, vadinamieji minčių shotai (asmeninis dramaturginis žargonas), tekstai kaip peizažai ar grynai akustiniai tekstai, kurie operuoja daugiau kaip muzika, nei kaip psichologija.

Kodėl tiek laiko skiriu gilinimuisi į tai, kur kūrėjai deda komunikacinius akcentus? Nes noriu labai aiškiai pasakyti, kad ši opera vertinga ne dėl to, kad kažkam priešinasi ar kažko nenaudoja: o kaip tik dėl to, ką naudoja. Ir jai visai nereikia teisintis, kodėl ji tokia, kokia yra. Būtent pats garsovaizdis čia kalba už save - jam nereikia bandyti įtilpti į kokius nors teatro kanonus. Man „S'anatomia“ yra grynai muzikinis kūrinys, su teatru kaip raiškos forma susijęs nedaug. Ir būtent tai yra jos vertybė.

Recenzijos