„Saulės vaikuose“ - negailestinga šiuolaikinių santykių diagnozė

Ramunė Balevičiūtė 2020 09 27 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Saulės vaikai“, režisierė Laura Groza. Mārtińš Vilkārsis nuotrauka
Scena iš spektaklio „Saulės vaikai“, režisierė Laura Groza. Mārtińš Vilkārsis nuotrauka

aA

Rugsėjo 19-ąją sezoną pradėjo ir Klaipėdos dramos teatras. Pradėjo kaip ir daugelis kitų teatrų - turėjusia įvykti anksčiau, bet dėl pandemijos nukelta premjera. Kūrybinės grupės branduolį sudarė vis dažniau Klaipėdoje kuriantys latvių teatro menininkai, šįsyk - su jauna režisiere Laura Groza priešakyje. Ji darbui su Klaipėdos dramos teatro aktoriais - o tai pirmas jos darbas už Latvijos ribų - pasirinko Maksimo Gorkio 1905 m. parašytą pjesę „Saulės vaikai“.

Galvoju - kuo jaunus režisierius šiandien gali masinti Maksimo Gorkio dramaturgija? Juk šio autoriaus kūryba seniai nebėra „po ranka“, dažniausių pasirinkimų (kurie anuomet, sovietmečiu, anaiptol ne visada buvo savanoriški) sąraše. Vis dėlto šio rusų realizmo atstovo pavardę galima išvysti ne vieno Lietuvos teatro repertuare. Ko gero, ne temos, ne situacijos, bet personažų santykiai ir kažkoks nuožmus, kone strindbergiškas, racionalumas juos vaizduojant (vietomis primenantis net „naująjį brutalumą“) bus tas Gorkio dramaturgijos bruožas, traukte traukiantis šiuolaikinius teatro kūrėjus. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „Saulės vaikai“ laikoma Antono Čechovo dvasiai artimiausia pjese. Kone prieš dešimtmetį šios pjesės versiją Vilniuje pristatė rusų režisierius Vladimiras Tumanovas. Kaip tuomet kalbėjo režisierius, „Saulės vaikuose“ visi - įsimylėję, visi išraiškingai kenčia, visi yra tragikomiškai susipykę - vienas su kitu, patys su savimi, su realiu gyvenimu. Tačiau panašumai su Čechovu režisierei Laurai Grozai, atrodo, nedaug terūpėję. Ji renkasi gerokai aštresnį, kritiškesnį kalbėjimo toną. Tam, kad pasakytų, ką galvoja apie šiuolaikinę visuomenę ir žmonių tarpusavio santykių ypatumus.

Tiesa, šiuolaikybės ženklų Klaipėdos dramos teatro spektaklyje ne tiek ir daug. Akivaizdžiausiai pjesę su šia diena susieja kostiumai (juos kūrė dailininkė Jolanta Rimkutė) ir kai kurios detalės - riedis, gimtadienio balionai, pica, fotoaparatas, naudojamas produkuoti viešinimui skirtus vaizdus. Tuo metu  Mārtiņo Vilkārio scenografija balansuoja tarp realumo (IKEA tipo šezlongai, bet taip pat ir samovaras) ir sąlygiškumo. Jos ryškiausias akcentas - scenos viršuje sukabinti saulės (o gal fotosesijos ar filmavimo?) skėčiai. Galbūt spektaklio kūrėjai galėjo radikaliau pasukti šiuolaikinės tikrovės link, nes dabar kartais susidaro įspūdis, kad užstrigta pusiaukelėje tarp pjesėje vaizduojamo XIX a. ir šių dienų.

Gorkis „Saulės vaikuose“ vaizduoja ponų Protasovų šeimą, kuri choleros epidemijos ir artėjančių socialinių neramumų akivaizdoje gyvena savo fantazijų ir iliuzijų pasaulyje: savamokslis chemikas Protasovas, savo eksperimentais namus pavertęs tikra parako statine, pasinėręs į mokslą, jo žmona Jelena Nikolajevna blaškosi jausmų labirintuose. Groza nežiūri į juos kaip į keistuolius idealistus, ji parodo, kad Protasovas, kurį spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, nors ir deklaruoja tikįs žmogaus prigimties taurumu, iš tiesų žmonėmis, net pačiais artimiausiais, visai nesidomi. O jo sutuoktinė - aktorė Inga Jankauskaitė - nors filosofuoja apie kančios bjaurumą ir meilę žmonėms, tačiau iš tiesų yra viskam abejinga, o kartais net žiauri. Jų santykių peripetijos kaip kreivame veidrodyje atsispindi tarnų bendravime. Spektaklio veikėjai tarsi žaidžia santykių pokerį, kuris baigiasi tragedija, nes šiame pasaulyje nėra vietos nuoširdiems jausmams.

Tačiau Laura Groza ne moralizuoja, o kandžiai juokiasi. Su pasimėgavimu demaskuoja personažų dviveidiškumą ir apnuogina jų menkystę. Ypač Protasovų poros. Jelena dedasi kone šventuole, užjausdama jos vyrą beviltiškai įsimylėjusią Melaniją - puikus, netikėtas aktorės Eglės Jackaitės vaidmuo! - tačiau ciniškai pažemina ją pačią įsimylėjusį dailininką Vaginą (aktorius Edvardas Brazys). Pavelas porina darbininkui Jegorui, koks jis neva esąs „šviesiausias, gražiausias reiškinys žemėje“ ir kaip vyras „neprivalo“ mušti žmonos, o pats su moterimis elgiasi šaltai ir šiurkščiai. Paradoksalu, kad net netašytasis žmoną lupantis Jegoras (aktorius Vaidas Jočys) atrodo simpatiškesnis - jis bent neveidmainiauja ir pripažįsta meilės poreikį.

Akivaizdu, kad Inga Jankauskaitė ir Darius Meškauskas mėgaujasi ir savo vaidmenimis, ir scenine partneryste. Panašu, kad režisierė į šio dueto kūrybą kišosi nedaug - pasitikėjo aktorių scenine meistryste ir aktorine bei gyvenimiška patirtimi. Meškauskas skraido scenoje ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Važinėdamas riedžiu savo plevėsuojančiu drabužiu jis kaip vaiduoklis gali staiga išnirti iš scenos gilumos ir taip pat greitai pranykti. Lygiai taip pat užtikrintai jis sklendžia ir vaidybos prasme: vieną po kito gaudamas pagrindinius vaidmenis (mažiau nei prieš metus jį matėme kitos latvių režisierės - Māros Ķimelės  - spektaklyje „Antigonė“), Meškauskas palaiko puikiausią sceninę formą. Kita vertus, gali pradėti jaustis aktorinių iššūkių stygius, nes pastaruoju metu aktorius kuria savo profesinėje komforto zonoje. O Inga Jankauskaitė, regis, priešingai, atsikratė ankstesnių romantizuotų vaidmenų šleifo ir įžengė į kitų žanrų teritoriją.

„Saulės vaikuose“ yra tikrasis „herojus“ - tai veterinarijos gydytojas Borisas Čepurnojus, vaidinamas Jono Baranausko. Jis tiesus ir doras žmogus, tik nusivylęs gyvenimu („Kam gi meluoti? Žmonės grubūs ir žiaurūs, tokia jų prigimtis...“). Sugretindamas Protasovo ir Čepurnojaus pažiūras, Gorkis leidžiasi į savo mėgstamus apmąstymus apie žmogaus prigimtį. Dramaturgas čia gana tiesmukas ir tos „plikos“ idėjos šiandien skamba naivokai. Tačiau režisierė pernelyg nedramatizuoja šio pažiūrų konflikto. Ji drauge su jautruole Liza (aktorė Karolina Kontenytė) nesibaisi gyvenimo grubumu ir žiaurumu, o tik konstatuoja Protasovų egoizmą, nejautrumą ir paviršutiniškumą.

Borisas ir Liza - „Saulės vaikų“ Hamletas ir Ofelija. Jie - svetimkūniai šiuose ne cheminių medžiagų, bet apsimetinėjimo ir abejingumo apnuodytuose namuose. Šie namai juos ir sunaikina: Borisas pasirenka savižudybę, o Liza - beprotystės užmarštį. Tiesą sakant, šis duetas spektaklyje gana vienaplanis ir stereotipiškas: Liza atrodo kaip tikrovės nesuvokianti auka, o Borisas - kaip romantinis protagonistas, nepritampantis vulgarioje aplinkoje. Galbūt režisierė nenorėjo rizikuoti pasirinkdama aktorius, tačiau, ko gero, kitokios sceninės prigimties kūrėjai (ypač Lizos atveju) šiems personažams būtų suteikę daugiau briaunų - taip, kaip atsiskleidė netikėtas sprendimas patikėti Melanijos vaidmenį Eglei Jackaitei.

Spektaklyje, kaip ir pjesėje, veikia daug personažų, visi su savo istorijomis, ir ne visada su ta naratyvine polifonija režisierei sekasi vienodai gerai susitvarkyti (koncepcijos vieningumo požiūriu). Tačiau svarbiausia, kad Laura Groza rado raktą iš pirmo žvilgsnio pasenusiai Gorkio pjesei ir meninių argumentų, kodėl ją verta statyti šiandien.

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Recenzijos