Nespėjant pãskui

Aušra Kaminskaitė 2020 07 21 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Tinklas“, režisierė Agnija Leonova. Kemel Photography nuotrauka
Scena iš spektaklio „Tinklas“, režisierė Agnija Leonova. Kemel Photography nuotrauka

aA

Liepos viduryje įvykusi režisierės Agnijos Leonovos premjera pagal Gintaro Grajausko pjesę „Tinklas“ Klaipėdos valstybiniame dramos teatre paskatino permąstyti aktualaus teatro sąvoką. Kas scenoje įdomiau - šiandien paskelbtos naujienos ar amžinos vertybės? Kokios patirtys žiūrovui vertingesnės - jausmas, kad kūrėjai stengiasi suprasti žmogų, ar suvokimas, kad jie išmano tam tikrų sričių tendencijas? Kiek teatras pajėgus aktualiai integruoti plačiai diskutuojamas temas, jei spektaklis kuriamas keletą mėnesių ir premjera pasirodo, kai dalis medžiagos jau „nuvalkiota“? Ir kiek prasminga bei paveiku scenoje matyti realybę, kurią patys patiriame kasdienybėje?

„Tinklo“ siužetas šiandien negalėtų būti aktualesnis. Pjesės ir spektaklio centre - keturiasdešimt kelerių metų Vyras, gyvenantis virtualią realybę integravusiame pasaulyje. Su dirbtiniu intelektu čia bendraujama dažniau nei su gyvais žmonėmis, kurių vieni pernelyg nutolę fiziškai, o kiti, regis, atsibodę. Greta gyvo kontakto ilgesio spektaklyje plėtojama žmogaus, atsidūrusio įkalinančiose aplinkybėse, tema, kurią pirmiausia išryškina scenografija (autorė Irina Komissarova) - virš teatro didžiosios scenos pakabintas kubas (žiūrovai sodinami tik balkone), kurio sienose transliuojama dirbtinio intelekto informacija turėtų atstoti Vyrui (ir jo Moteriai) visą pasaulį. Regis, negali būti nieko artimesnio šiandienei visuomenei, neseniai išėjusiai iš karantino, kurio metu virtualus bendravimas reiškė didžiausią socialinę atsakomybę.

Paradoksas, kad iš visų jėgų bandytas paversti vizionierišku ir aktualiu darbu, „Tinklas“ pristatė eilę klišių ir viešumoje daugybę kartų aptartų, todėl senstelėjusių reiškinių. Pastarieji - tai konspiracinė teorija apie driežažmogių paimtą valdžią, palikimą siūlančių sukčių laiškai, arši visu tuo tikinčiųjų kritika ir tokių durnių apsupto mąstančio, geresnio žmogaus pristatymas. Netikėtumų nepasiūlė ir technologijų „užvaldyto“ pasaulio vizija bei vienas svarbiausių jo akcentų - VR akiniai, kurių vaizdo transliacija valdoma skrolinant savo paties dilbį. Spektaklis, žinoma, neprivalo stebinti naujomis ateities spėliojimo interpretacijomis ar konkuruoti su tuo, ką šia tema sukūrė, tarkime, serialo „Black Mirror“ autoriai. Tokiu atveju, pristatant gerai žinomas priemones, nėra reikalo specialiai spektaklio situacijos ekspozicijai skirti net keleto minučių, nes žiūrovai viską sugebės suprasti pačiame kūrinyje.

Patraukliausios spektaklio akimirkos priklauso vizualikos kūrėjams - vaizdo menininkui Arčiui Dzērvei ir šviesų dailininkui Juliui Kuršiui. „Tinklo“ pasaulyje visus buities darbus atlieka dirbtinis intelektas (įvardytas Kortana - aktorė Karolina Kontenytė), o jo pateikiama informacija transliuojama ant kambario sienų, sukuriant įspūdį, kad žmogus įkalintas matricoje, tinkle, virtualioje realybėje. Nuolatinė informacijos kaita pernelyg sparti, kad stebintysis spėtų įsigilinti į lentelėse ir nuotraukose pateikiamas detales, todėl turi pasitikėti balsu pateikiama informacija, vadinasi - kito, ne savo paties interpretacija. Būtent projekcijų ir šviesų kaita leidžia epizodiškai patirti nesaugumo jausmą, suvokti, kad per daug atsakomybės patikėję dirbtiniam intelektui prarandame laisvę būti savarankiškais. Greta gimsta nerimas, supratus, kad mūsų „pagalbininkai“ žino ir moka daugiau už mus, be to, yra nesukalbami, nes sistema veikia pagal programą, o ne aplinkybes.

Štai taip technologijų panaudojimas inspiruoja žiūrovų emocijas - atlieka tai, kas teatre vis dar visų svarbiausia. Tai šioks toks paradoksas - kūrinyje, kuriame kritikuojama auganti technologijų įtaka, būtent jos jaudina daugiausiai, stipriai užgoždamos nepakankamai plėtojamas gyvo bendravimo ir asmenybės kaip vertybės temas. Jono Baranausko vaidinamas Vyro personažas abstraktus, sunku suprasti, ko jis blaškosi po sceną, kas jam nepatinka, kodėl keičiasi jo nuotaikos. Spektaklio pradžioje Vyras pristatomas kaip susidomėjimą savo žmona (Toma Gailiutė) praradęs asmuo, vengiantis gyvo kontakto su žmonėmis ir savanoriškai eikvojantis laiką technologijų siūlomoms pramogoms. Vėliau jis sulaukia kažkodėl tą pačią dieną užgriūvančių skambučių - seno draugo (Karolis Maiskis), Dukters (Justina Vanžodytė), Brolio (Liudas Vyšniauskas), meilužės, kardiochirurgu apsimetančio alkoholiko (Rimantas Pelakauskas) ir kitų; gauna įvairaus plauko sukčių (Donatas Švirėnas) elektroninius laiškus, išverstus naudojantis Google translate programa. Tačiau rimtai susimąstyti ir nustoti savęs gailėti jį priverčia tik Angelo (Marius Povilas Elijas Martynenko) apsilankymas ir fizinės, brutalios jėgos demonstravimas.

Siužete - tarsi vieno žmogaus drama: kaip jis per dieną priverstas išgyventi savo ir daugybės kitų žmonių skaudulius, kol galiausiai pratrūksta ir aukštesnių jėgų dėka pasuka teisingu keliu. Problema ta, kad spektaklyje žiūrovas visa tai gali numanyti, bet ne pajusti ir juo labiau - ne išgyventi. Baranausko emocijos keičiasi nepagrįstai - iš pradžių jis primena bejausmį, absoliučiai patenkintą virtualaus pasaulio teikiamomis galimybėmis, tačiau vos paskambinus seniai matytam draugui, staiga tampa jautriu, atsakingu, taip pat irzliu žmogumi. Reakcijos į dukters skambutį remiasi visais įmanomais stereotipais: Vyro tekstuose atsiskleidžia rūpestis, ryžtas ginti, nerimas dėl būsimo dukters gyvenimo, švelnumas, grįstas vaikystėje išugdytu ryšiu. Dauguma kitų skambučių ir elektroninių laiškų, transliuojamų priekinėje ir galinėje kubo sienose, augina Vyro irzlumą, stiprėjantį ar silpnėjantį be jokios logikos. Galiausiai susidūręs su Angelu, Vyras ironiškai atsisako patikėti jo galiomis (kurioms pademonstruoti pasirinkta gana primityvi forma - objektų ir subjektų valdymas per atstumą), o įtikintas jo fizine jėga bei pajutęs mirties alsavimą, staiga pasiryžta kovoti dėl nežinia kodėl atsiradusių naujų vertybių. Visa tai stebintis žiūrovas negali susitapatinti su scenoje esančiu personažu, neplėtojančiu emocinės linijos ir verčiančiu nuolat spėlioti jo veiksmų priežastis.

Statant pjeses, kuriose stinga antro plano, būtina sukurti ir padiktuoti aktoriams viršuždavinį, tekste galbūt neišrašytą temą. Kitu atveju kūrinys rizikuoja likti neintriguojančia užuominų ir situacijų seka, vieno žmogaus „pasispjaudymais“ dėl jo netenkinančios, kintančios realybės. Regis, šįkart taip ir nutiko, tad būtų neteisinga dėl paveikumo stygiaus kaltinti vien aktorių, kuris, panašu, negavo konkrečių nurodymų, ką turėtų vaidinti. Grajausko pjesėje užrašytas personažas atrodo plokščias, jį išjudina kažkas panašaus į vidurio amžiaus krizę ir begalinį pyktį dėl besikeičiančio pasaulio, kurio paslaugas jis priima, tačiau atsisako dirbti su pasekmėmis. Pjesėje aprašytos aplinkybės nesiūlo aktoriui prisitaikymų, veiksmai tarpusavyje beveik nekoreliuoja, o užrašytos aplinkybės sufleruoja, kad tikimasi, jog aktorius tiesiog prikaups emocijų ir jas išlies. Yra aktorių, kuriems tai taptų puikia terapija. Tokiais atvejais visuomet stebina režisierių sprendimai rinktis jaunus, greičiausiai dar nuo gyvenimo nepavargusius aktorius personažams įkūnyti, ir nepasiūlyti jiems asmeniškai aktualios interpretacijos.

Spektaklyje lengvai užkabinama daug aktualijų: tuščiagarbiai politikai, aklas pasitikėjimas konspiracinėmis teorijomis, durniai kaip žmonijos dauguma, emigracija, vaidmenų pasirinkimas vengiant tikrojo savęs, pasyvumas, antisemitizmas etc. Kiekvienas Vyro internetinis pokalbis pristato keletą idėjų, tačiau visa tai nesuveriama ant vienos ašies, todėl žiūrovo pasvarstymai kaskart baigiasi taip pat netikėtai bei nemotyvuotai, kaip ir prasideda. Kurį laiką gali masinti virtualios realybės tema, ypač jau minėtas vizualus spektaklio apipavidalinimas ir jo įtaka veiksmui. Ilgainiui net ir šios aplinkybės pradeda atrodyti nebesvarbios, nes spektaklis susikoncentruoja į abstraktų vieno žmogaus nuovargį gyventi.

Drauge įdomu pastebėti, kad režisierė Leonova atranda sau aktualų teatrą. Neteko matyti jos spektaklio „Sapiens“, tačiau tematinės „Y:Alisa“ ir „Tinklo“ sąsajos akivaizdžios - kalbama apie  ryšius tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, tiksliau - bandymą palaikyti žmogiškus santykius dirbtinai sukurtoje realybėje. Kartais režisierei pasiseka tai padaryti skoningai, subtiliai, nenuslystant į fantastines distopijas, išlaikant šiandieninio žmogaus įvaizdį, atskleidžiant jo santykį su svetimkūniu, pamažu įsitaisančiu mūsų asmeninėse erdvėse. Čia didžiulė atsakomybė tenka ne tik techninei kūrybinei komandai, bet ir pagrindiniam aktoriui. „Y:Alisoje“ Valentinas Novopolskis suvaidino nepaprastai asmenišką dramą, kiekvienu savo judesiu įkūnijo abejones, svyravimus, bandymą sulaikyti emocijų audras. Tam pasitarnavo ir Mato Vildžiaus dramaturgija, gana konkrečiai pasufleravusi bendražmogiškas kančių priežastis. „Tinkle“, panašu, problematika kyla iš personažo irzlumo, o siužetas leidžia tam reikštis, tik nepasiūlo akstino auginti asmenybę.

Kilo mintis, kad Grajausko „Tinklas“ derėtų Kauno šokio teatro „Aura“ repertuare. Ne pirmą dešimtmetį „Auros“ spektaklių tematika nenutolsta nuo visuomenės normų ir įpročių įkalinto individo, bandančio išlikti ir savimi, ir sociumo dalimi. Galbūt šokio forma (kurios spektaklyje beveik nebuvo, nors prie kūrybinės komandos nurodytos choreografės Agnija Šeiko ir Inga Kuznecova), papildyta išsamesniais visuomenės ir žmogaus psichologijos tyrimais, galėtų tinkamai iškomunikuoti linijinės logikos nepaisančią dialogų / duetų seką ir abstrahuotą žmogaus kančią. Klaipėdos dramos teatre pastatytame spektaklyje dauguma situacijų ne parodytos, bet tiesiog papasakotos, pasitikint žiūrovų gebėjimu suprasti lietuvių kalbą.

Recenzijos