Kraujas, lemiantis kaltę

Miglė Munderzbakaitė 2020 02 23 7md.lt, 2020-02-14
Scena iš spektaklio „Iš kūno ir kraujo“. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Iš kūno ir kraujo“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Pirmiausia norisi pasidžiaugti režisierės Uršulės Bartoševičiūtės debiutu Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Su eskizu pagal Eduardo Limonovo pjesę „Mirtis policijos sunkvežimyje“ ji tapo teatro organizuoto konkurso „IDėja 2019“ nugalėtoja ir gavo galimybę sukurti naują spektaklį „Iš kūno ir kraujo“ (premjera sausio 29 d.). Jo pagrindas - dramaturgo Mato Vildžiaus interpretuotas Senojo Testamento pasakojimas apie Kainą ir Abelį bei Lordo Byrono misterija „Kainas“.

Pastaruoju metu nemaža dalis jaunų kūrėjų ryžtasi drąsiau pasižiūrėti į klasikinius pasakojimus ir juos radikaliau adaptuoti. Artėjant premjerai spektaklis „Iš kūno ir kraujo“ buvo pristatytas kaip kūrinys, kuriame perkelti pasakojimą į teatro sceną nėra svarbiausia, nes Kaino ir Abelio istorija - pirmoji žmogžudystė - ir taip gerai žinoma. Tačiau ties šia vieta tenka truputį apsigauti, nes vis dėlto žiūrovas pamato ir išgirsta nemažą dalį Byrono sukurto pasakojimo, tik dėl dramaturgo papildymų, vaidybos technikų, balso ir garso efektų, muzikos, choreografijos bei scenografijos jis nuskamba šiek tiek kitaip.

„Kūnas ir kraujas“ - eucharistija, Švenčiausiasis sakramentas, kaip teigiama, suformuotas per Paskutinę vakarienę. Dramaturgo Vildžiaus ir režisierės Bartoševičiūtės sceninis pasakojimas taip pat prasideda nuo vakarienės: šeima - Adomas (Henrikas Savickis), Ada (Jurgita Maskoliūnaitė), Abelis (Andrius Gaučas) ir Kainas (Andrius Alešiūnas) - susiburia prie bendro, konfliktine įtampa dvelkiančio stalo. Čia prisimenama ir gyvai spektaklyje nepasirodanti pagrindinių įvykių kaltininkė Ieva. Nuo pradžių aktoriai taikliai suformuoja savo personažų įvaizdžius. Į tėvo Adomo klausimą apie dienos įvykius Abelis atsako: „ganiau gyvulius“, Kainas: „dariau, ką reikėjo“, Ada: „aš vis dar laukiuosi“. Tėvo tikslas - viską suvaldyti ir sukontroliuoti vykdant Dievo valią. Kaip ir bibliniame pasakojime, čia akcentuojama ir dar labiau užaštrinama skirtis tarp brolių. Abelis ne tik tampa nuolankiuoju tėvo ir Dievo įsakymų vykdytoju, bet ir bando įteigti savo tikėjimą ir tiesą Kainui, skatina nieko neklausti, niekuo nesidomėti ir viską priimti kaip valią, ateinančią iš aukščiau, todėl iš principo nekvestionuotiną.

Toks Kainui priešingas Abelio elgesys pasižymi patologišku uždarumu bet kam, kas tik vyksta už nubrėžtų taisyklių (klaupkis, melskis, valgyk... dirbk) ribos. Norai ir instinktai maskuojami „tobulo taisyklių vykdytojo“ paveikslu. Tokie Kainą supantys artimieji dar labiau provokuoja jo klausimus, pamąstymus ir norą bėgti. O per lemiamą jo susidūrimą su Liuciferiu (Deividas Breivė) atsikartoja Ievos sugundymo istorija. Retorinius egzistencinius klausimus keliantis Kainas, be abejo, skatina norą su juo tapatintis.

Ados personažas, apibrėžtas nėštumo, mažiausiai atskleistas. Per visą pasakojimą ji pasižymi keliomis savybėmis: yra pasiryžusi palaikyti savo vyrą Kainą, ir atrodo, kad jai rūpi būsimas vaikas. Nei Byronas, nei Vildžius nesiima šios veikėjos charakterio plėtotės. Stipresni moterų personažai mūsų (ir ne tik) dramaturgijoje bei teatre vis dar tebėra problema. Nors ją išspręsti nėra taip paprasta, situacija pamažu keičiasi ir galima rasti teigiamų pavyzdžių. Tiesa, šiuo atveju mėginta sustiprinti veikėją, į jos tekstą įterpiant žmogžudystės variantų instrukciją. Komiškoje scenoje Ada, tarsi lėktuvo palydovė, šaltai vardija žmogaus naikinimo būdus, kurie vizualizuojami ant aktoriaus Savickio kūno. Deja, šis patarimų sąrašas kaip ironizavimo būdas nepasiteisino, nes mūsų aplinkoje gana dažnas ir pasikartojantis, jis darosi nuobodus.

Spektaklyje vertintinas režisierės sprendimas derinti kelis vaidybos stilius: aktoriai sėkmingai pereina nuo tapatinimosi su personažu, teatrališkos vaidybos iki per pasakojimą kuriamo atsiribojimo nuo veikėjo. Norisi išskirti aktorių Breivę, atskleidusį, kokios gali būti balso galimybės: nuo patetiškų, utriruotų iki visiškai komiškų intonacijų; nuo žmogiško balso iki kūrinyje svarbios žalčio figūros perteikimo bei galiausiai kiborgiškų, robotiškų garsų.

Kompozitorė Juta Pranulytė sukūrė apgalvotą garsinį pasakojimą su tikslingai parinktais muzikiniais efektais. Spektaklyje taip pat regime trumpus, būsenas reflektuojančius choreografinius intarpus. Kūrinio estetikai svarbus kostiumų dailininkės Liucijos Kvašytės indėlis bei Gintarės Jonaitytės sukurtas lakoniškas ir neutralus scenovaizdis su nuorodomis į mūsų laikus. Kainui persikėlus į pomirtinį pragarą, apsisuka viena scenografijos konstrukcijos siena, atverdama Liuciferio pasaulį kaip kūniškų malonumų ar net perversijų erdvę. O tai vis dar gali šokiruoti (kelios žiūrovės paliko savo vietas).

Grįžkime prie Kaino ir Abelio istorijos. Kalbėdama apie spektaklį režisierė sako: „Kraujo linija apsprendžia moralinius ir juridinius klausimus - pagal ją paveldime gėdą, kaltę, pinigus, titulus, turtą, įsipareigojimus, skolas.“ Paveldėjimo tema aktuali ir svarbi įvairiuose kontekstuose: nuo individualios šeimos istorijos - iš prosenelių, dalyvavusių trėmimų ar Holokausto įvykiuose, paveldėtos naštos sunku atsikratyti net kelioms kartoms - iki valstybės mastu jaučiamos kaltės dėl prieš tai buvusių vadovų sprendimų. Spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ svarbios smurto ir žmogžudystės bei kalto be kaltės temos. Kaip atsikratyti svetimos, tau perduotos kaltės ir kaip suvaldyti mumyse glūdinčią agresiją (juk taip nesunku, kaip teigia Kainas, atlikti patį smurtinį veiksmą)? Spektaklio kūrėjai nieko neteisia, tik rodo tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus.

7md.lt

Recenzijos