Pilkosios zonos gyventojai

Kristina Steiblytė 2019 12 13 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Sulėtintai“, režisierė Anna Smolar. Dainiaus Putino nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sulėtintai“, režisierė Anna Smolar. Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Prieš šiek tiek daugiau nei metus sėdau rašyti teksto, kuris, žinojau, man bus išskirtinai sudėtingas. Ne dėl to, kad spektaklis, apie kurį rašiau, buvo sunkiai perprantamas ar pernelyg novatoriškos formos. Priešingai, jis buvo ganėtinai konservatyvus, esu analizavusi ne vieną panašų darbą. Sunkiausia buvo dėl to, kad nežinojau kaip kalbėti apie jo kūrėją, ir ar iš viso kalbėti, po to, kai buvo paviešintas mažų mažiausiai nepagarbus jo elgesys su kolegėmis moterimis.

Tekstą vis dėlto parašiau. Dėl netikėto atsitikimo per premjerą, galėjau dėmesį perkelti nuo kaltinimus neigiančio režisieriaus į teatre ir už jo ribų vis dar egzistuojantį žmogiškumą. Tačiau viešos, atviros, nuoširdžios diskusijos, kaip derėtų elgtis su smurtautojais, aukomis ir pasyviais stebėtojais man pritrūko. Ir panašu, ne tik man. Neseniai vienam agresorių atsidūrus ant žurnalo viršelio pasipylusios reakcijos atskleidė, kad seksualinio priekabiavimo, o ir kur kas platesnė smurto darbe tema, vis dar yra nepakankamai išnagrinėta ir labai skausminga.

Nors čia, visų pirma, kalbu apie meno pasaulį ir jame pradėtą viešinti seksualinio smurto prieš moteris problemą, tai toli gražu ne vienintelės smurto formos, kurios nuodija santykius darbe ir šeimoje. Pasislėpusios uždarose bendruomenėse, kabinetuose, koridoriuose, virtuvėse jos įgyja daugybę formų ir yra panašiai skaudžios tiek vyrams, tiek moterims. O gyventojų apklausų rezultatai leidžia sakyti, kad dauguma mūsų tiksliai nė nežinome, kada peržengiama riba ir kas atsakingas už pagarbių ir saugių santykių palaikymą darbe.

Vienintelis dalykas, kurį, regis, galima daryti, kad tokių neaiškumų, ribų niveliacijų, pilkųjų zonų, iš kurių patogu vertinti ir nieko nesiimti, liktų kuo mažiau - kalbėtis. Todėl nepaprastai apsidžiaugiau sužinojusi apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujojo spektaklio „Sulėtintai“ temą. Smurtas darbe nemažai daliai mano aplinkos žmonių atrodo natūrali suaugusio, dirbančio žmogaus patirtis. Čia aukos dažniau išgirsta „O tai ko tu tikėjaisi?“, nei randa paguodą ar siūlymą, kaip realiai pagerinti situaciją. Nes kaipgi ją gerinti, kai smurto ir aukų kaltinimo kultūra vis dar daug kur yra norma? Į Lietuvą atvykusi Prancūzijoje gimusi, Lenkijoje kurianti režisierė Anna Smolar turėjo progą iš šalies pažvelgti į lietuvišką smurto kultūros versiją.

„Sulėtintai“ rodomas Nacionalinės dailės galerijos fojė. Žiūrovai, dar prieš sueidami į savo vietas, pamato spektaklio veikėjus stoviniuojančius visai greta, netgi gali su jais pabendrauti. O susėdę priešais vaidybos aikštelę, kurioje daugybė televizorių, kelios kameros, neveikiantį fontaną primenanti konstrukcija ir stiklinė galerijos siena, atverianti vaizdą į šaltą vakarą mieste (vaizdo menininkė Anna Met), iš Monikos Bičiūnaitės vaidinamos Kuratorės sužino, kad atėjo stebėti pasiruošimą video meno parodai. Čia du menininkai - patyręs, gerai žinomas A (Martynas Nedzinskas) ir jauna, pradedanti, perspektyvi B (Miglė Polikevičiūtė) - filmuos, o iš to, ką nufilmuos, montuos savo kūrinius. Žiūrovai irgi gali tapti kūrinio dalimi, tačiau jei nenorės būti rodomi - nebus.

Pasirodžius menininkams, jiems pradėjus bendrauti su Kuratore bei Galerijos direktoriumi (Rytis Saladžius), žiūrovai pamato įvairių smulkesnių ir grubesnių smurto apraiškų. Menininkė B paprašo pakartoti visai nesubtilias derybas su Galerijos direktoriumi dėl honoraro, paprašo prisiminti labai grubų Kuratorės pasisakymą apie jos darbus pirmame studijų kurse. Ir demonstratyviai bijo Menininko A, kuris, kaip paaiškėja, dėl seksualinio priekabiavimo skandalo kurį laiką neturėjo darbo. Kūrybiniame procese taip pat dalyvauja Moderatorius (Gediminas Rimeika), jis primena apie pasyvią agresiją, kurios dažniausiai imasi tie, kurie jaučiasi silpnesni, negalintys daryti realios įtakos vykstantiems procesams. O spektakliui jau gerokai įsibėgėjus, į veiksmą įsijungia Gailės Butvilaitės Nekviesta menininkė - ji atskleidžia, kiek agresijos net iš pačių artimiausių šeimos narių patiria aukos, pradėjusios viešai kalbėti apie tai, kas jas ištiko. Ypač jei jas ištinka žinomas, visuomenėje vertinamas vyras.

O tie žinomi ir vertinami dažniausiai yra menininkai. Tad spektaklio dramaturgų A. Smolar ir Michało Buszewicziaus, kartu su aktoriais kūrusių ir spektaklio scenarijų, pasirinkimas rodyti meno pasaulį yra suprantamas. Juk ir patiems kūrėjams jis yra geriausiai pažįstamas. Čia garsaus menininko paslydimo išviešinimas brangiai kainuoja ne tik jam pačiam, jo aukoms, bet ir jo menu prekiaujantiems. Tad viso lauko tyla, atsiribojimas, nenorėjimas priimti nepatogių sprendimų tampa dar suprantamesnis. Atšaukti parodą, atidėti premjerą, žinoma, galima. Tačiau niekas nenorės iš tikrųjų prižiūrėti procesų, užtikrinti, kad dirbama saugiai, o pamatę smurtą - jį stabdyti. Nes nevalia trukdyti genijui siekti genialių rezultatų. O ir romantinio kenčiančio menininko įvaizdis mūsuose vis dar gajus. Tad gal ir mušė, gal ir prievartavo, bet pykti negali, nes iš to gimė geras kūrinys. Argi neverta pakentėti vienam ar keliems, kad šimtai ar tūkstančiai pajustų estetinį, o gal net dvasinį pasitenkinimą?

Jei atsakome VERTA, tuomet pasidedame šią temą į lentyną prie visų kitų išspręstų gyvenimo klausimų ir gyvename toliau kaip gyvenę. Spektaklyje gyvai grojanti Lora Kmieliauskaitė susipakuoja smuiką ir nedrįsta dalyvauti vienoje ryškesnių „Sulėtintai“ scenų, kurioje ji savo instrumentu kalbasi su savęs gailėti ėmusiu Menininku A. Jei atsakome NE - turime prisiimti atsakomybę ir keisti situaciją. Ir, kaip siūlo „Sulėtintai“ kūrėjai, keisti ne boikotais, draudimais ar ištrynimu iš istorijos.

Ir štai čia susiduriame su pasirinkimo spektaklyje rodyti meno pasaulį trūkumais. Menininkai dirba ir gyvena dažniausiai kiek kitaip nei dauguma kitų profesijų atstovų. Menininkams mes daugiau leidžiame ir atleidžiame. Tad tai, kas vyksta jų pasaulyje, nebūtinai yra sava ir atpažįstama daugumai spektaklio žiūrovų. Pavyzdžiui, vyrams, kurie jau įprato dirbti savaitgaliais, nes „darbus pabaigti reikia, o nepakeičiamų nėra“, arba moterims, kurių vadovė dėl kiekvienos jai nepatikusios smulkmenos kelia balsą. Kitose srityse veikiantys smurtautojai susiduria ir su kitokiomis pasekmėmis: jei jau yra išviešinami, tai vargu ar jie bus boikotuojami ir viešai smerkiami.

Nepaisant to, kad pagrindiniai spektaklio veikėjai ir jų išgyvenamos arba spektaklio metu atkuriamos situacijos yra nebūtinai artimos publikai, „Sulėtintai“ pamažu skleidžiasi viena skaudžiausių su smurtu susijusių problemų - tai žiūrovai. Vadinasi, mes, susėdę spektaklio erdvėje, galintys pareikšti norą būti ištrinti iš video kūrinių, galintys apsimesti, kad nematėme, kad ne mūsų atsakomybė veikti. Nes ir mes bijome didelių asmenybių, jų įtakos ir galimo poveikio mūsų asmeniniam gyvenimui. Mes - pilkosios zonos gyventojai. Zonos, kurioje taip patogu neįsivardyti, kas yra gera ir kas bloga, kur buvo smurtas, o kur - kūrybos metodas. Čia patogu negalvoti, už ką mes esame pasiryžę mokėti ir ką paaukoti. Spektaklyje R. Saladžiaus kuriamas Galerijos direktorius yra būtent toks pilkosios zonos gyventojas. Su juo, regis, ir galime labiausiai tapatintis: jis atsakingas ne tik už kūrinį, savo paties ir savo darbovietės reputaciją, bet taip pat jis rūpinasi ir savo darbuotojais, meno sklaida, kultūra. Jis dirba daug ir sunkiai. Ir naudojasi tuo kaip pretekstu atsiriboti.

Nors apskritai „Sulėtintai“ džiugina ir dėmesį prikausto visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, kurie puikiai atlieka savo funkcijas. Nesakau „kuria personažus“, nes šiame darbe matome ne tiek veikėjus ar charakterius, bet tipažus. Turintis savęs gailėtis - gailisi profesionaliai,  provokuojanti - provokuoja efektyviai, turinti būti auka - jautriai kenčia nuolatinę įtampą, o tas, kuris yra bailys - toks išlieka iki kaulų smegenų. Net veikėjų kostiumuose dominuoja po vieną spalvą, pabrėžiančią, kad visi jie turi ir vieną pagrindinę savybę. Bet tai matome ne viso spektaklio metu - tik kol lėtai atslenkame iki finalo. O finale tempas dar labiau sulėtėja ir atsiduriama beveik terapinėje situacijoje, kuri realiame gyvenime retai kada įmanoma. Čia Galerijos direktorius ir Nekviesta menininkė nustoja būti „tipais“ - jų asmenybės įgyja spalvų, apsitraukia jautrumu, ir, veiksmui abstraktėjant, priartėja prie tikro žmogiško santykio. Čia Galerijos direktorius gauna galimybę pakartoti susitikimą su Nekviesta menininke po to, kai ji išviešino Menininko A priekabiavimą. Pakartoti daug kartų, pakartoti viską stebint kamerai, pakartoti sulėtintai, pakartoti apsuptiems savo pačių atvaizdų ir atspindžių, bailumą ir gailestingumą padauginus tiek kartų, kiek spektaklyje yra ekranų. Pakartoti tol, kol pavyks pakelti akis, prisipažinti baimę, pasakyti tai, ką pasakyti galima, reikia ir yra žmogiška.

Todėl pasibaigus spektakliui ryškiausiai prisimenu tą pilką, pilkai apsirengusį pilkosios zonos gyventoją, kuris gavo galimybę nelikti vien pilku tipu. Ir išklausiusi, ką turėjo pasakyti „Sulėtintai“ kūrėjai, iš spektaklio išeinu įsitikinusi, kad nėra svarbiausia suteikti antrus, trečius ar bala žino kelintus šansus savo kaltės nematantiems, atsiprašyti neketinantiems ir savęs gailintiems didiesiems meistrams. Nes realią galią keisti darbo kultūrą turi ne tiek jie, kiek visokie pilki direktoriai, administratoriai, kolegos, kritikai, - jei tik įveikia savo baimę. Būtent šitų pilkosios zonos gyventojų palaikymo labiausiai reikia, kad kitos potencialios aukos ir kiti potencialūs agresoriai  neįgyvendintų šio savo potencialo. Ir kad baime mintanti smurto kultūra imtų blogti ir galiausiai kada nors nugaištų.

Recenzijos