„Sirenos“ išrengė ir kūnus, ir sielas

Rūta Oginskaitė 2019 10 10 lrytas.lt
„Minų laukas“, režisierė Lola Arias (Argentina, Didžioji Britanija). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Minų laukas“, režisierė Lola Arias (Argentina, Didžioji Britanija). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Nuo spalio 2 d. „Sirenos“ į Lietuvos žiūrovų gyvenimą įsiterpė su kviestiniu dokumentiniu teatru. Penki iš esmės ne pjesėmis, o faktais, problemomis ir jų svarstymais pagrįsti vaidinimai-diskusijos buvo pakviesti iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Argentinos, Indijos ir Palestinos.

Meno ir laiko trikampiai

„Man patinka trikampiai“, - pareiškė „Gob Squad“ grupės aktorė Johanna Freiburg, nupiešusi žiūrovę „trikampiu veidu“ ir atidavusi jai piešinį. Tokia spektaklio „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ pradžia tarsi įspėjo, kad veikėjai ir toliau matys žiūrovus, kalbėsis su jais, o savo pokalbį formuos trikampiais. Na, kad ir Menininkas-Kūrinys-Žiūrovas. Šis spektaklis buvo „Sirenų“ užsienio programos pradžia.

Jie veikė trise - artistai iš garsios dokumentinio teatro grupės, tris dešimtmečius gyvuojančios Berlyne (Vokietija) ir Notingame (JK). „Gob Squad“ paprastai imasi aktualių temų, „kur menas susitinka su realiu gyvenimu“, ir kartu su žiūrovais nagrinėja jas netgi ne scenoje, o namuose, parduotuvėse, metro stotyse, garažuose ar tiesiog gatvėje.

Šįkart penkiasdešimtmečiai menininkai nutarė pasikalbėti scenoje, bet - apie žmogaus ir artisto amžių, apie grožį ir atmintį. Jie patys sensta ir jiems aktualu tai aptarti. Ne vien jiems. Svarbiausiais scenografijos daiktais tapo veidrodžiai ir rėmai, asociacijas provokavo atspindžiai ekrane ir vaizduotėje, o tema iš dalies siejasi su Oscaro Wilde'o „Doriano Grėjaus portretu“.

Gastroliuodami po pasaulį su spektakliu „Sukūrimas“, „Gob Squad“ pakviečia į sceną tos šalies aktorius  - tris dvidešimtmečius ir tris septyniasdešimtmečius. Visai kaip artistės Sarah Thom sukurtoje ikebanoje, kur privalo būti trys elementai: sausuoliai, žiedai ir pumpurai. Praeitis, Dabartis, Ateitis. Virš ikebanos Sarah įžiebė ypatingo karščio lempą ir viso spektaklio metu filmavo, kad matytųsi, kaip pumpurai skleidžiasi, gražieji žiedai vysta, o sausuoliams nieko panašaus nebegresia.

Kaip kūną, atmintį, patį žmogų veikia laikas „Gob Squad“ parodė per tuos, kurių biografijos - švarus lapas su numanomomis viltimis, o tai buvo studentai Morta Narkauskaitė, Jurgita Maskoliūnaitė ir Eimantas Antulis; ir tuos, „kurių patirčių daugiau už jų nugarų, o ne prieš akis“ - tai Vida Vaičiūlytė-Valuckienė, Ramutis Rimeikis, Vladimiras Serovas. Aktoriams teko būti savimi. Pagarba jų drąsai.

Ypatingai jautru, kad „Gob Squad“ menininkai į savo vaidinimo sceną už rankų įsivedė tuos lietuvių septyniasdešimtmečius, kurie per savo karjeras nėra pelnę daug dėmesio. Čia jie gavo akimirkas, kad primintų: vaidinau! O jaunieji - kad veiktų savo grožiu ir energija, kurie juk neamžini.

Amžius, jausmai, patirtis

Yra temų, kuriomis nešnekame. Tarkime, kad į sceną įėjusį žmogų mes apžiūrinėjame, vertiname jo išvaizdą, o jam ir patinka būti matomam. Net jeigu laikas ir patirtys jo kūną gerokai paveikė, o mūsų publika paprastai baidosi senų kūnų.

Prašom, žiūrėkite: „Sukūrime“ pakviestųjų artistų kūnai net nepaslėpti, jie „nei nuogi, nei apsirengę“. Aprengti kažkokiomis draiskanomis, kurios tik išryškina amžių. Palaipsniui ant apžiūrėtų kūnų ėmė atsirasti skraistės, chalatai, perukai, vainikai. Ir - kaip visada būna - daugiau susipažinęs, imi reaguoti į asmenybę, ne išvaizdą.

O Sarah Thom spektaklio vidury ramiausiai nusirengė viską, mikrofono pultelį pasikišo po masyvia krūtimi ir paskelbė, kad apsinuoginti scenoje ji pratusi. Ir galbūt šiandien jos kūnas netobulas, gal mūsų akims jos krūtų ir pilvo per daug, bet - žiūrėkite. Spektaklis - apie laiką ir vystantį grožį. Ir aktorei patinka, kai į ją žiūri.

Dievaži, tai buvo gražu. Ta nuogos menininkės ramybė, žmogaus susitaikymas su savo kūnu. Ir su tuo, ką esi patyręs. Kolegos aktorę apgaubė veidrodžių trikampiu. Ne paslėpė, o įrėmino.

Laiko, jausmų ir patirties temą netrukus pratęsė Seano Patteno klausimai spektaklio svečiams Mortai ir Vladimirui: jaunoji mano Praeitie, primink, ką esu patyręs ir pamiršęs, o tu, garbioji mano Ateitie, papasakok, ko man nebijoti.

Tada ypatingai gražus buvo Vladimiras su savo teatriniais prisiminimais, iš kurių nieko neišbrauktų, nors gal tų spektaklių nėra matęs nė vienas, šiandien sėdintis salėje. Ir žavi dainuojanti Vida, kuri svajoja, kad nors kas žinotų, kokį triumfą ji yra patyrusi. Orūs scenos senjorai. Štai tada ir gali mokytis nebijoti nei dabarties, nei to, kas laukia - kai susitaikai, priimi, kas duota. Spektaklis ir apie tai.

Vaikai paauklėjo tėvus

Kita „Sirenų“ dalyvė - taipogi viena garsiausių dokumentinio teatro trupių „Forced Entertainment“ iš Jungtinės Karalystės. Tačiau pažinome ne ją pačią, o jos vadovo Timo Etchellso pjesę „Naktis seka dieną“, kur nuolatines tėvų replikas vaikams, autoriaus surašytas 2007 metais, visą valandą skanduoja 17 vaikų. Tokį veidrodį tėvams „Forced Entertainment“ vis sukuria kurioje nors šalyje.

Šaunūs tie lietuvių vaikai, pavyzdingai surepetavę su režisieriumi Matthew Evansu ir jo asistente Lietuvoje Uršule Bartoševičiūte. Tačiau ar gali tai vadinti pilnaverčiu tarptautinio teatro festivalio spektakliu? Greičiau - edukaciniu jo papildymu. Prasmingu, bet hm... Gal labiau tėvų auditorijai, taikomajai funkcijai. O teatro poveikio mes juk nesiaurinsim iki tėvų auklėjimo.

Užtat spektaklis „Minų laukas“ buvo įspūdingiausias, paveikiausias „Sirenų“ pirmosios savaitės pasirinkimas. Karas buvo aplinkybė kariavusiųjų atsiminimuose, tik spektaklis netapo nei istorijos pamoka, nei auklėjamąja priemone, nors visą valandą scenoje save vaidino tikro karo veteranai.

Nustoti būti mūšio lauke

Scenoje vėl trejetai: trys Malvinų karo veteranai iš Argentinos ir trys Folklandų karo veteranai iš Jungtinės Karalystės. Tos salos, dėl kurių 74 dienas dvi šalys kariavo 1982-aisiais, abiejose šalyse net ir tebevadinamos skirtingai. Jų priklausymas Argentinai ar Jungtinei Karalystei taip pat iki šiol traktuojamas savaip.

Šeši buvę kariai režisierės Lolos Arias spektaklyje susitinka išgyventi savo jaunystės patirtį iš naujo, suvaidinti tą karo pusę, kurios paprastai niekas nemato, o ji žmogų tebeveikia. Viena svarbiausių spektaklio temų: o kaip po to? Kaip baigti karą savyje, kaip nustoti būti mūšio lauke su mirštančiu draugu ar priešu tau ant rankų?

Argentinietė menininkė L.Arias, rašytoja, režisierė, muzikantė, nuolat dirba su realiais žmonėmis. Ji žino, kad, susidūręs su praeitimi, žmogus gali „sprogti“. „Minų lauko“ reklamose kartojama, kad spektaklis buvo kuriamas ilgiau nei truko pats karas, taigi - ne porą mėnesių. Ir kad procesas prasidėjo nuo psichologų pagalbos visai grupei.

Sukruvintos jaunystės rokas

Dinamiško spektaklio scenarijus turi kelis lygmenis: karo dalyvių žvilgsnis į dabar scenoje atkuriamus ano laiko įvykius; punktyrai apie tai, kaip jie kūrė šitą spektaklį; slegiantis karo atsiminimų poveikis kiekvieno veterano biografijai; kūrybos poveikis - spektaklyje tie pražilę žmonės ne tik randa bendrą kalbą, bet ir kartu groja roką!

Šeši buvę kariai suvaidina net po keletą vaidmenų, ne vien save, bet ir greta kariavusius, žuvusius, ant gelbėjimosi plausto jūroje šalusius, per televiziją kalbėjusius, net - užsimovę gumines kaukes - tuometę Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę Margaretą Thacher ir Argentinos generolą diktatorių Leopoldo Galtieri, anuomet valdžiusį šalį ir pradėjusį nelemtą karą.

O dar jie patys yra ir savo vaidinamo spektaklio scenos darbininkai (kai reikia ką perstumdyti, dažniausiai - mušamųjų sekciją) ir „Minų lauko“ projekcijų įkūnytojai - nes baltas kampas scenoje yra ir vaidybos aikštelė, ir ekranas, ant kurio matome senas nuotraukas, žurnalus, laiškus, dienoraščius.

Jie labai skirtingai simpatiški, tie šeši vyrai, 1982 metais kariavę priešiškose pozicijose. Juose dera tragizmas ir autoironija. Nė lašo mėgėjiškumo!

Šitas „Sirenų“ programos spektaklis, sakyčiau, susišaukia su pavasarinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa, kuri teigė: tik menas gali išgelbėti pasaulį. Iš tikrųjų „Minų laukas“ galėjo pasibaigti bendru argentiniečių, britų ir lietuvių šokiu, nors ta roko ritmu išrėkta daina skirta ne šokinėjimui, o protestui prieš tai, kas visam pasauliui kelia mirtiną grėsmę nuolat. O dainavo vyrai, kurių jaunystę sukruvino jų gimtųjų šalių grobuoniškumas.

* * *

Atskleisti pavojų, švęsti gyvenimą

Lietuvos teatre ryškiai keičiasi kartos - nuo šitos žinios rugsėjo pabaigoje tarptautinis teatro festivalis  „Sirenos“ pradėjo savo programą užsienio svečiams - konferenciją ir „Lietuvos teatro vitriną“.

Šią savaitę „Sirenos“ tęsia Lietuvos žiūrovų supažindinimą su užsienio dokumentiniu teatru. Spalio 7 d. bus antrą kartą suvaidintas bendras Argentinos ir Jungtinės Karalystės spektaklis „Minų laukas“, kurio premjera 2016 m. įvyko Londono teatro festivalyje „LIFT“.

Toliau „Sirenų“ programoje - du mono spektakliai iš Indijos ir Palestinos. Šių šalių teatro Lietuvos publika dar nėra mačiusi.

Indijos teatro kūrėja Malika Taneja spektaklyje „Būk atsargi“ kalba rizikinga savo šalyje tema - apie pavojus, kurie moters tyko Indijoje. Kas už tuos pavojus atsakingas? „Jeigu mes nesipriešinsime tam, kaip su mumis elgiamasi, kas tai padarys už mus?“ - klausia M.Taneja, Šveicarijoje už šį vaidinimą apdovanota Padėkos prizu.

Palestinietis aktorius Ameras Hlehelis spektalyje „Taha. Poeto gyvenimas“ kuria savo tėvynainio poeto Taha Muhammado Ali gyvenimo retrospektyvą. Nepaisant dramatiškos herojaus patirties, šis vaidinimas siūlo švęsti gyvenimą.

lrytas.lt

Recenzijos