Nužudyti optimizmą

Miglė Munderzbakaitė 2019 09 26 7md.lt, 2019-09-20
Arnas Ašmonas spektaklyje „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“. Donato Ališausko nuotrauka
Arnas Ašmonas spektaklyje „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“. Donato Ališausko nuotrauka

aA

Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Šįkart režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (premjera rugsėjo 7, 8 d.) panašiai ir prasideda, tiesa, žengiama dar toliau nuo rūbinės - į teatro kiemą. Jame su rankoje smilkstančia cigarete (nes vis dar galima!) aktorius pasitinka žiūrovus - patikrina bilietus, kita aktorė pasiūlo pakabinti švarką rūbinėje, trečias triukšmauja dulkių siurbliu tvarkydamas fojė, dar kitos kolegės pasiūlo įsigyti gėlių ar originalių atvirukų su netikėtomis dedikacijomis. Realių ir fiktyvių veiksmų įžanga veda žiūrovus prie trumpos spektaklio instrukcijos, po jos pradedama mūsų laikų Kandido istorija.

XVIII a. prancūzų filosofo Voltaire'o sukurtos filosofinės apysakos „Kandidas, arba Optimizmas“ spektaklyje nedaug. Aleksa iš žymiojo Voltaire'o kūrinio pasiskolina pagrindinius personažus ir kelis Kandido istorijos fragmentus (kuriuos gana nuosekliai ir panaudoja). Bet svarbiausia - režisierius bando perimti patį pasakojimo kūrimo principą, struktūrą ir stilių. Pasitelkiant filosofines idėjas spektaklyje siekiama reflektuoti mūsų laiką, nevengiant stipresnės ironijos kiekvieno iš mūsų ir savęs paties atžvilgiu. Kaip yra pasakęs pats režisierius: „Mes kuriame tokią nesąmonę, kurioje gyvenam.“ O tų nesąmonių, akivaizdu, per kūrybinį procesą prikaupta daug, tad scenoje turime galimybę matyti jų koncentratą, tik be tų išnašų po kiekvieno įvykio, asmenybės ar idėjos kaip Voltaire'o kūrinyje. Jei kas nors nepakankamai aišku, žiūrovas paliekamas laisvai interpretuoti. Voltaire'as savo apysakoje kritikos strėles nukreipė į Gottfriedą Wilhelmą Leibnizą ir jo pažiūras. Ką kurdamas savąjį „Kandidą“ kritikuoja režisierius?

Po interaktyvios spektaklio pradžios įžengę į Kauno miesto kamerinio teatro salę žiūrovai paliekami sėdėti ir ramiai stebėti veiksmą. Scenoje - biuro erdvė su jai privalomais atributais ir slogia nuotaika, čia darbuojasi - kalbasi apie būsimą spektaklį ir derasi dėl jo detalių - jau fojė sutikti aktoriai: Renida Baltrušaitytė, Matas Dirginčius, Milda Naudžiūnaitė, Milda Jonaitytė ir Karolis Kasperavičius. Arno Ašmono kuriamas Kandidas pasirodo šiek tiek vėliau, suspindėdamas ir tiesiogine prasme - vilkėdamas geltonos spalvos kostiumu, ir perkeltine - trykšdamas pasitikėjimu bei optimizmu. Šį kartą akylesni, būsimu spektakliu daugiau besidomintys žiūrovai su Kandidu galėjo susipažinti ir jo persona domėtis instagrame. Spektaklio dailininkų Aisčio Lansbergo ir Martyno Arlausko sukurtas ryškus Kandido įvaizdis kontrastingai dera su kitų veikėjų kostiumais. Scenovaizdžio elementai įveiksminti ir kartais brutaliai „niokojami“ ne mažiau nei patys personažai.

Pozityvia geltona spalva aprengtas Kandidas, kaip ir volteriškasis, įsiveldamas į įvairias istorijas, tarsi išmetamas iš tobulojo pasaulio burbulo ir pamažu nyksta. Kandido ir Kunigundos (Baltrušaitytė) meilės istorija papildoma įvairia mūsų laikų problematika: nuo darbo paieškos filosofui, pinigus atimančių „VSD, PSD, GPM ir... DPD“, vergovę menančio darbo Wolt'e. Voltaire'o tekste personažai nėra išplėtoti, pilnakraujai, spektaklyje tokių taip pat nerasime, bet tai nereiškia, kad jie nuobodūs, neturintys ką veikti scenoje ar iliustruojantys Kandido optimizmo nykimą. Tikrai ne, jie veikia, ir veikia taip, kad tik spėk gaudyti, kokią mūsų visuomenės „nesąmonę“, bėdą ar gėdą jie pašieps ir iškels į paviršių. Ir Ašmono Kandidas, ir kitų aktorių kuriami personažai laviruoja ties humoro, ironijos ir rimto prisilietimo prie plėtojamų temų riba. Nors vis dėlto vyrauja pirmoji pusė - į neviltį, beviltiškumą neriama per juoko prizmę.

Aktorius Dirginčius, dėstantis personažo Pangloso filosofines idėjas, vaizduoja stereotipinį radijo laidos vedėją, tęsiantį žodžių pabaigą, - tai paveiku. Baltrušaitytė Kunigundos vaidmenį, nepaisant alogiškų personažo ir pasakojimo rakursų, sukuria vientisą ir natūraliai besikeičiantį. Jonaitytei tenka kritiškojo Marteno vaidmuo ir kartu moters, turinčios paskatinti Kandido mylimosios pavydą. Spektaklyje režisierius kritikuoja ir absurdiškų motyvacinių kalbų bei motyvatorių kultą, ir socialumo, bendravimo inspiruotus destruktyvius veiksmus. Naudžiūnaitė publikai dėsto antimotyvacinę kalbą, o Kasperavičius (Kakambas) konstruoja kažką, kas į orą pakeltų visus nedraugus. Tirštas spektaklis kelia garsų juoką daugumai (tikriausiai didelė dalis žiūrovų ilgai neužmirš vaizdingo Kandido dialogo apie tualeto reikalus).

Kompozitorius Jokūbas Tulaba pasirūpino, kad po spektaklio galvoje dar ilgai skambėtų vis pasikartojantys pagrindinio kūrinio motyvai. O spektaklio pabaigai parinkta Georgo Friedricho Händelio „Lascia ch'io pianga“ siejasi ir su Larso Von Triero filmu „Antikristas“, dėl kompozitoriaus Kristiano Eidneso Anderseno sukurtos kūrinio versijos tapęs neatsiejama jo dalimi. Nors kūriniai skirtingi savo išraiškos formomis, spektaklis, kaip ir filmas, griauna utopinį, tobuląjį „Eldoradą“.

Aleksa pasiūlė daug istorijų, problemų, keistų personažų, tik nelabai išryškėjo jo paties požiūris ir (ne)filosofinė kryptis. O gal tai, kad visa yra „nesąmonė“, - taip pat pozicija? 

7md.lt

Recenzijos