Apie karalienę, labai gražią, tik be galvos

Dovilė Zavedskaitė 2019 09 23 menufaktura.lt
„Parazitai“ („Galapiat Cirque“, Prancūzija). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Parazitai“ („Galapiat Cirque“, Prancūzija). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šių metų „Naujojo cirko savaitgalis“ atrodė ne tiek naujas, kiek nauju prisistato. Norisi skolintis paskutiniąją dieną matytame spektaklyje „Parazitai“ naudotą earth ache sampratą ir sukurti naują - circus ache sąvoką. Šiemet circus ache kėlė daug kas: festivalio repertuaras, kuriame trūko spektaklius pristatančios medžiagos (daugiau nuotraukų, vaizdo įrašų); viešieji ryšiai, kuriuose stigo ir paties viešumo, ir miesto šventės pojūčio; programa, kurią formuojant buvo pamiršta vidinė dermė ir faktas, kad spektakliai gali kalbėtis tarpusavy. Tačiau didžiausias circus ache kilo išvydus pirmuosius aštuonis spektaklius, kuriuose įvyko tiek nedaug ir taip nemaksimaliai, kad ėmė kilti niūrūs retoriniai klausimai: ar festivalis - tai šiuolaikinio cirko šiandienos tendencijos ir spalvos, ar meno vadovo skonis, ar amžinas nėra už ką, ar kitas amžinas kiekybė svarbiau už kokybę. Nors paskutinioji festivalio diena pateikė gražių staigmenų - prancūzų (turiu minty „Galapiat Cirque“) ir australo pasirodymus, šie atrodė veikiau užklydę atsitiktinai, nei atitinkantys vyraujantį vidutinišką festivalio dress kodą.

Šiemet prie festivalio vairo sugrįžo Audronis Imbrasas. Apie tai, kaip festivalį išaugino, kaip savą žiūrovą ne tik išugdė, bet ir išlepino ketverius metus jį kuravusi Gintarė Masteikaitė, jau rašė kolegė Aušra Kaminskaitė. Nesinori kartotis, tačiau po šiųmečio cirko ėmė kamuoti jausmas, kurį lakoniškai pasivadinau masteikaitišku ilgesiu. Šis jausmas - apie pasitikėjimą, kad šventė - kaip socialinis ir meninis susirinkimas - įvyks, ir vykdamas įtrauks kokybe, potyrių įvairove, visa apimančia estetika ir bendruomeniškumu. Šventės terminą pasirinkau neatsitiktinai: Kembridžo žodyne sąvokos celebration definicija aiškinama taip: a special social event, when you celebrate something. Būtent taip norisi apibrėžti ir Masteikaitės festivalius: tai visų pirma kruopščiai suplanuoti ypatingi socialiniai įvykiai, kuriuose šventi meno - cirko, šokio, gatvės teatro - kokybę ir šiandieną. Viliuosi, kad devynioliktųjų cirkas irgi kažkam buvo šventė.

P. S. Turiu prisipažinti, kad nesuspėjau į spektaklį „Daiktų dėlionės“, kuris, viliuosi, buvo toks geras, kad iš esmės pakeistų visą recenziją. Tačiau, deja, ir atsiprašau, - nepakeis.

Tie, kurie atvežė cirką

Pradėti norisi nuo dviejų festivalio favoritų - tai „Parazitai“ („Galapiat Cirque“, Prancūzija) ir „Kauliukų žmogus“ (Dan Le Man, Australija / Estija). Pastarasis - cirko kabaretu pavadintas vieno žmogaus pasirodymas vyko „Menų spaustuvės“ kavinėje. Neslėpsiu, kad atmosfera vos įėjus sukėlė atmetimo reakciją: kaskart, kai kažkas akivaizdžiai prikiša „dabar bus balius, todėl būk linksmas“ - norisi būti pačiu nelinksmiausiu ir tą balių sugadinti. Bet prasidėjus veiksmui spektaklis išties virto kažkuo, kas smagu ir traukia. Scenoje regime 47 kabaretinių numerių pavadinimus, tarp kurių - ir du STOP. Išridenus kamuoliuką, kurio numeris nulemia STOP, spektaklis baigiamas. Nežinojimas, kiek laiko čia būsi, kaip viskas pasisuks, įstumia į ypatingą - žaidimo, spėliojimo, ištisinės nuostabos - būseną. Vakaro publika, jei pasiseka (o pasisekė!), prisijungia prie procesų scenoje: šoka, dainuoja, lipa į sceną, ko tik nedaro. Labiausiai čia stebina humoras, kuris yra juokingas, ir sugebėjimas pakelti kabaretinį žanrą į intelektualinį lygį: net cirko maniera šokamas striptizas atrodo, visų pirma, esąs apie gerą skonį. Džiugina ir organiškas atlikėjo buvimas - justi jo siejimasis su žiūrovais, nuolatinė reakcija į esamąjį laiką ir nekrintantis sceninis karščiavimas, lyg jis būtų be saiko sukamas varikliuko, pavadinimu ready-steady-go.

Labiausiai lauktas - prancūzų darbas „Parazitai“. Tai Moïse Bernier, Thomas Garnier, Nicolas Lopez sukurtas ir atliekamas apokaliptinis peizažas, savo lėtu garavimu nuo scenos priminęs Euripides Laskaridis ir „Osmosis“ sukurtus „Titanus“, viešėjusius „Naujajame Baltijos šokyje'19“. Mane - elektros stulpų, betono ir tuščių miestų estetikos vaiką - „Parazitų“ vizualika nuginklavo: prieš akis - žalsvai melsva šviesa nutviekstas išnykęs miestas, kuriame vis dar yra elektra, gatvės žibintas, laidų ir stulpų, betono nuolaužų ir betone galvomis žemyn įstingusių kostiumuotų vyrų. Tai,  visų pirma - estetika tam, kad būtų estetiška, o ne dėl to, kad kažką reikštų. Kaip tik tie momentai, kuriais spektaklis užsimano ne tik būti, bet ir reikšti, smukdo bendrą nonsenso atmosferą. Nors vizualiai paveikių galvų kalbėjimas - beketiškai fragmentiškas, srautinis, tačiau kalbėdami jie prisiima įkyriai demonstruojamus dramatinius charakterius, kurie ilgainiui ima jaukti išnykusio miesto - kaip vietos pasiklysti, išprotėti, numirti, išgaruoti - pojūtį.

Tekstas, vaizdas, akrobatika, muzika - tai šių trijų parazituojančių ir tik dėl to išliekančių miesto gyvių įrankiai. Jie laisvinasi iš betono, ropščiasi stulpais, krinta žemyn, trankosi kur papuola ir šlaistosi, šlaistosi, šlaistosi. Visiškas cirkas - jų neįtikėtinomis sąlygomis atliekama muzika: jiems nesvarbu, kokiame aukštyje, kokioje pozoje, koja ar ranka, žemyn ar aukštyn galva muzikuoti, nes jie parazituoja ir geba išlikti bet kur. Man tai - spektaklis apie present day ache, apie žmogų, kuris nebesitaiko prie sąlygų, o pats jas kuria ir jose dauginasi.

Nors finalinės mizanscenos detalės - masyvūs geležiniai sparnai ir patetiškas „imagine if one day everything dissolves“ kelia dvejonių, vis dėlto paskutinėmis spektaklio minutėmis nebelieka kuo kvėpuoti: vienas iš jų ima kilti miesto architektūros tiesėmis viršun. Ir kyla be paliovos, kiekvieną žingsnį žengdamas kaip pirmą arba paskutinį, tvieskiant ir blėstant kažkam - gal saulei, gal elektrai, gal gyvybei. Tai yra lėta, gili, įsismelkianti estetika, kurioje visiškai pamiršti save.

Tie, kurie jauni

Festivalyje išvydome net keturis Baltijos šalių jaunųjų cirko kūrėjų pasirodymus. Kol lietuviai pokštavo ir svarstė, ką galėtų nuveikti scenoje, jei jau atėjome jų pasižiūrėti, estai ir latviai - sunkiai dirbo. Labiausiai išbaigtą šokį su paklode, tinklu, muzika ir poezija spektaklyje „Ribos“ pristatė estų akrobatė Grete Gross. Nors jai sunkiai sekėsi saugoti technines paslaptis, kurios labai akivaizdžiai neliko paslapty (dažų maišeliai nenorėjo plyšti, paklodė užstrigo palubėje ir atvedė Gretę prie švelnaus could somebody help me? žiūrovams), vis dėlto didesne problema tapo tiesmukų nuorodų gausa. Apie išsilaisvinimą ir sielos šypseną poetiškai kalbanti kūrėja dėlioja įstrigimo (vadinasi, tinkle) - pabėgimo (vadinasi, į jūrą) - išlaisvėjimo (taigi į aukštybes) liniją, kurią užtvirtina  spalvotais dažais drėkindama drabužį (suprask, sielos koloritas). Klausimų kelia ir pasirodyme naudojama Arvo Pärto muzika: jai reikalingas preciziškas vaizdas, kurį būtų galima apibūdinti kaip „absoliutų“ ir „unikalų“. Vis dėlto trečioji spektaklio dalis - akrobatika su paklode, kur stebi ne tik kūną, krintantį ir kylantį paklodės tekstūroje, bet ir savotišką paklodės ornamentiką, pynimą ore, - į šį „absoliutą“ galbūt ir pretenduotų.

Latvių „Faux pas“ išsiskyrė raiškos švara: mažutėje „Menų spaustuvės“ Kišeninės salės scenoje - tik cyro lankas ir du šokėjai-akrobatai, pasakojantys atpažįstamą, nuoseklią, gražiai į lanko gyvenimą įsiliejančią poros santykių istoriją. Stebint Laurą Gorodko ir Aleksejų Smolovą nekyla abejonių ir baimių: esi ramus, įsuktas į tylą ir sunkaus lanko lengvai skrodžiantį judesį. Spektaklis - lyg lengvas džiazas, skambantis kavinėse rudenėjant, kol susibūrusieji lūkuriuoja kavos. Nors antroji trumpo spektaklio dalis kelia klausimų (kodėl Ji, užsimojusi išeiti, grįžta dūsaudama ir yra be paliovos pabrėžtinai guodžiama, glostoma, plekšnojama per petį lyg maža mergaitė?), vis dėlto paskutinės penkios minutės sukuria itin pagavią atmosferą: jie sėdi lanko vidury, vos vos pasitraukdami tai į vieną, tai į kitą kraštą, sekdami pažeme skriejančio lanko trajektoriją. Jis neleidžia lankui sustoti, suka, suka ir suka, ir šitame sukime susitelkia ypatinga, slapta, tyki, savaip erotiška energija. Plastiškų kūnų estetika, lanko sunkumas ir paprastas naratyvas - tai šių metų latviai.

Šių metų lietuviuose - daug klounados ir mažai maksimalizmo. Spektakliu (eskizu?) „Apie lanko sukimą“ lietuviškai cirko scenai prisistatė lanko sukimo ir klounados disciplinas praktikuojanti atlikėja Giedrė Degutytė. Giedrės pasirodymo esmė - nuobodulys, kurį jai kelia įvaldytas cirko objektas - lankas. Viso spektaklio metu bandoma atrasti, ką dar įdomaus, „šokiruojančio“, absurdiško, juokingo galima nuveikti su šiuo, regis, ne tiek ir daug siūlančiu „beveik gyviu“, kurį jai tenka auginti. Giedrė tyrinėja lanko galimybes ir kvestionuoja savo profesijos prasmę ir perspektyvas: kaip toli gali nuvesti lanko sukimas? Gražioji dalis - charizmatiška, drąsi, save ir savo veiklą atvirai nuvainikuojanti kūrėja, kurią įdomu tiesiog stebėti. Taip pat žavingas jos nuogas, nepridengtas nei muzika, nei scenos estetika, buvimas su žiūrovais, tarsi jų akimis stebint save pačią. Mažiau graži pusė - nuoseklus veiksmo kritimas žemyn ir perėjimas į pradžioje aptartą pratisą boredom jauseną. Ką gi, galbūt šiuo atveju prasminga sukelti žiūrovui tai, nuo ko bėgi pats?

Festivalį atidaręs Džiugo Kunsmano, Eneas Vaca Bualó ir Marijos Baranauskaitės „Piknikas“ nepriminė nei spektaklio, nei eskizo, bet iš tiesų atidarė festivalį, kaip kad atidaromos durys ir visi dar šypsosi, nes nežino, kas laukia toliau. Trys klounados kūrėjai eksploatuoja aš alkanas ir aš valgau situacijas, nueidami į kraštutinumus: tai jie tik stebi į pikniką pakviestus užkandžiaujančius žiūrovus, pribėgdami šalimais su kėdėmis ir akimis juodai užpavydėdami; tai jie kemša, grūdasi viską, ką randa kelyje, ir taip pereina į savotišką valgymo ekstazę. Vėliau persimetama į kitą - ankstesnius Marijos Baranauskaitės pasirodymus mačiusiems jau pažįstamą - ką čia dar nuveikus, jei jau susirinkome? būseną: atlikėjos personažas Harija tiesiog pasiunta dėl suknelę išmozojusios grietinėlės ir prašo užbaigti festivalį čia ir dabar, arba parodyti nors kokį jei-jau-cirkas-tai-triuką. Pasirodymo finalas - festivalio „ConTempo“ atidarymą priminusi spalvotų dūmų salvė, marshmallows'ų lietus ir Harijos solo nuo stogo - ne itin intonuotai užplėštas, savaip perrašytas radioheadų „Creep“. Nors tai veikiau atidarymo fejerverkas, nei spektaklis, po jo kyla klausimų: kur dar smagu, kad nieko neįvyko, ir kur - jau nebe.

Tie, kurie kažką turi, kažko neturi

Spektaklis „Pamiršti Babelį“ (Kaaos Kaamos, Švedija) partnerine akrobatika ir raiškos maniera savo nenaudai šiek tiek priminė pernai metų festivalį uždariusią australų „Erdvę“ („Gravity & Other Myths“). Švedai taip pat kuria erdvę, kurioje tarytum čia ir dabar mėginasi triukus, mezga santykius, koketuoja su publika, kuria personažus, nagrinėjančius lyčių vaidmenį akrobatikoje. Šalia jie užsiima švediškąja fika - gurkšnoja kavą, valgo sausainius ir mėgaujasi vienas kito draugija. Vis dėlto jų nuodugniai susikurtas pasaulis lieka uždaras, skandinaviškas, neįtraukiantis į save taip jaudinančiai, kaip visą kūną purčiusi panašiais principais grįsta australų šventė.

Scenoje - trys akrobatai, trys akrobatės, du staliukai ir amžina prietema, kurią vis papildo kreidos miltų debesys, iššaunami iš netikėtų mechanizmų. Šiame pasirodyme žavi būtent gebėjimas išardyti triukų didybę ir ironizuoti cirko scenos virtuvę: jie būtinai pasididžiuoja savimi, ką tik dviese ant pečių išlaikę visą užsikorusią ketveriukę; jie juokais trukdo atlikti triuką kitiems; jie beveik maudosi kreidoje, kad savo visa apimančioje akrobatinėje kelionėje šiukštu nepaslystų. Tada, kai visi tikisi, kad ant penkių žmonių bokšto užlips ir šeštas, šis palenda po pirmuoju ir leidžia pajusti žmogišką, savotiškai buitišką Duokit žmogui ramybę! jausmą. Švedai tarsi žaidžia cirką, transliuodami kažką panašaus į visada svajojau būti cirko artistu motyvą ir tuo išsilaisvindami iš akrobatinio perfekcionizmo. Jie neatima žado, bet sukuria tokią situaciją, kurioje vidutiniški triukai turi pateisinimą ir atrodo žavingai.

„Piti Peta Hofen Show“ („Compagnie LPM“, Prancūzija) taip pat neužsiima reikšmių konstravimu, tačiau scenoje kvailioja kokybiškai ir ekstremaliai tiksliai. Jų arkliukas - jau aprašyme minimos slaptos technikos, niekuomet neregėtos žmonėms. Absurdiški humoristiniai ritualai kuria gyvą vyrai žaidžia siausmą. Trys itin skirtingus charakterius pristatantys fizinio teatro kūrėjai užpildo erdvę energija, kūnais ir bereikšmiais savo pasaulio žaidimais. Vienas iš jų atiduotų viską dėl žiūrovų dėmesio, kitas - dėl guminuko, o trečias - išprotėjęs dėl savo oranžinių lankų ir... suknelių. Stebina preciziškai surepetuota judesių muzika - būtent taip norėtųsi pavadinti patį savičiausią šio pasirodymo raiškos būdą, kuomet ritmai ir skambesys išgaunamas žongliruojant nedidelio skersmens lankais, kuokomis ir kamuoliukais. Savo įrankiais ir žongliravimo choreografija vaikinai taip tiksliai groja į ritmą, kad žongliravimo menas pereina į kitą lygį, kuriame fizinį teatrą viršija fizinė - kūnų ir objektų - muzika. Ypatinga akimirka - šešios rankos, tarp kurių nepasimesdamas ir nestabteldamas keliauja kamuoliukas: būtent atidi ir absoliuti sceninė partnerystė cirke kuria didžiausią grožį.

Vis dėlto trijulė pati sau pasispendžia spąstus: vidury spektaklio prijuokinusi iki ašarų ir griuvimo iš kėdžių, staiga nurimsta, sulėtėja, mechanizmas ima strigti. Po kulminacinio juokinimo staiga nukritusi temperatūra nebepakyla ir pamažu ima liūdinti. O tada liūdina vis labiau, kol pagauni save bergždžiai bemėginantį užkibti už bet ko, kas nebejuokinga, bet... primena juokingus laikus.

„Žiema liepą“ (Jatta Borg, „Cie Biscornue“, Suomija / Prancūzija), taip viliojusi pavadinimu, paliko labai slogų įspūdį. Štai įeina vyras, rogėse tempiantis moterį, sukiša ją į šiukšlių maišą, taupiai užlankstydamas kojas, ir išnyksta amžiams (niekada nesupratau scenos pagalbininkų, kurie sudalyvauja dviejose pasirodymo minutėse). Tada moteris atsibunda, išsidrasko iš maišo, bando stotis ant kojų ir demonstruoja sulūžusio kūno akrobatiką. Taip, ne kiekvienas taip išsilenktų ir paėjėtų keturiomis, bet ir ne kiekvienas sukurtų tokį apmaudų vakarėlį. Vakarėlį su istorija apie girtą Kalėdų senelį, elfus ir ją - moterį, apkaltintą pražudžius Kalėdas. Dar šiek tiek balansavimo ant rankų, šiek tiek šaliko mezgimo ir riedučiais sukamų ratų...

Kalėdų senelio istorija atrodo sukurta tik tam, kad lankstumo ir riedučių triukai neliktų bereikšmiai. Tačiau dramaturginė - grynojo pasakojimo - linija nepagauna vaizduotės, nes neįtelpa į jokį žanrą: nei tai absurdas, nei pasaka, nei pokštas, nei fantastika. Galiausiai prie liūdno vaizdo prisideda balsų kaitaliojimas, mėginimas įtraukti žiūrovą ir besilankstant išrėkiama finalinė daina.

Po spektaklio perskaičiau, kad festivalyje įvyko jo pasaulinė premjera. Ką gi - gaila, kad festivalis tapo bandymų platforma. Ar festivaliai neskirti tam, kad vietiniams parodytų geriausias užsienio cirko patirtis?

„Cirque Plein d'Air“ (Prancūzija), į festivalį atvežę spektaklį „Baltringue“, patraukė dėmesį aprašymu: tai - klajoklių trupė, visur atsivežanti savo jurtą ir aplink ją įkurianti stovyklą, kurioje gyvena. Tačiau, susikūrę vaizdinį apie nomadiškas personas, scenoje išvystame jam prieštaraujantį itin tvarkingą objektų nešiojimo, akrobatikos, poezijos ir muzikos mišinį. Dėl nešiojamų objektų neironizuoju - milžiniški mediniai gyvūnai nekuria atskirų istorijų ir surikiuojami scenoje lyg ant lentynos - kad pasigrožėtum. Scena, minant dviratį, dar ir sukasi, tad apžiūrėti gyvūnus gali iš visų pusių. O lentynos nesisuka.

Gražiausia nuobodžiauti verčiančio spektaklio dalimi - be jurtos ir jaukios atmosferos, šiltų atspalvių ir gerų žmonių jausmo - tapo seniausio pasaulio artisto pasirodymas. Tai besisukanti, prie stogo prikabinta milžiniška blizgi žuvis lietuviškai mediniu veidu, kuri dar ir prabyla lietuviškai. Žuvies istorija apie pelekus, kurie žuvį vertė visą laiką plaukti ratu, pagaliau sukuria magišką įspūdį. Žuvies plaukimas - vienas iš gražiausių šio festivalio momentų, deja, baigiamas žuvies pasmeigimu ant laikiklio, kad ir ja būtų galima pasigrožėti.

Graži čia būtų ir minimalistinė, tiksli akrobatika, kurioje nematyti net rankų virpėjimo. Tačiau viską apgaubiantis mėgėjiškai muzikuojančio kabareto pojūtis „suvalgo“ ir grožį, ir žuvį.

***

„Parazituose“ nuskamba pasaka apie karalienę, kuri buvo labai graži, bet neturėjo galvos. Pasikartosiu: labai graži, tik begalvė. Panašus jausmas kamavo ir žiūrint šių metų cirką: lyg ir festivalis, lyg ir cirko artistai. Lyg ir akrobatika, lyg ir žongliravimas. Žodžiu, lyg ir cirkas. Bet stigo kažko esminio. Kažko, kas būtų galva.

Recenzijos