„Šermukšnio“ festivalis: 25% gatvės ir 75% teatro

Aušra Kaminskaitė 2019 07 12 menufaktura.lt
„Žaliasis žmogus“. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo
„Žaliasis žmogus“. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

aA

Pasibaigus jubiliejiniam gatvės teatro festivaliui „Šermukšnis“ įvyko nedidelė diskusija, kurioje Adrianas Schvarzsteinas, savo pasirodymus ne kartą pristatęs Lietuvoje, teigė atskiriąs dvi kategorijas: gatvės teatrą ir teatrą gatvėje. Ryškesnių gatvės teatro apraiškų nepriklausoma Lietuva turėjo ir turi ypač mažai, priešingai nei dramos teatro tradicijų ir gerbėjų. Tad turbūt nereikia stebėtis, kai gatvės teatro festivalyje tris dienas neapleidžia klausimas: ar tai išskirtinai lauko erdvei sukurtas darbas? Ar stipriai jis pasikeistų atsidūręs klasikinėje teatro scenoje?

Beveik visa 20-ojo „Šermukšnio“ programa sutalpinta Teatro aikštėje priešais Klaipėdos dramos teatrą - vienur atskirtos grindinio erdvės, kitur sumontuotos scenos, šen bei ten sustatytos eilės suolų. Vartotojui patogi kompozicija: pažiūriu vieną darbą, pasislenku kelis metrus ir jau galiu laukti kito. Taip visiškai nemokamai pamatau 4-5 spektaklius per vakarą ir džiaugiuosi sudalyvavęs išskirtinėje gatvės teatro šventėje. Pastaruoju epitetu neironizuoju, nes tokios krypties festivalis Lietuvoje išties yra išskirtinis reiškinys, kas antrus metus sukviečiantis profesionalius užsienio gatvės teatro kūrėjus ir pristatantis įdomesnes Lietuvos gatvės teatro apraiškas.

Šįmetinis festivalis pozicionavo tradiciškesnio teatrinio formato spektaklius, kuriems analizuoti puikiai tiktų klasikiniai metodai. Dramaturgija, personažai, dėmesio perkėlimas nuo partnerių prie publikos, iliustratyvūs (nebūtinai iš blogosios pusės) kostiumai ir tokia pati muzika, parinkti aiškūs siužetai ar bent gyvenimiškos situacijos... Kiek tokiam teatrui svarbi gatvė? Tiek, kiek leidžia pritraukti daugiau žiūrovų, naudoti ugnį ir fejerverkus, sukurti jaukesnę atmosferą, o kartais - pateisinti silpną spektaklio režisūrą ar atlikimą. Pastaroji mintis kilo stebint trupės iš Lenkijos „Mimo Theatre“ spektaklius „Komediantai“ ir „Nebyliame kine“, kuriuose beveik visi aktoriai atrodė vaidybą tapatinantys su maivymusi ir tik vienas vaikinas skyrė daug dėmesio technikai, triukams, asmeniškesniam santykiui su publika. Tiek daug, kad maivymuisi nebeužteko.

Panašiai nuteikė ir daugybės puikių atsiliepimų sulaukę „Compagnie Bilbobasso“ iš Prancūzijos, šokę tango, vaidinę banko plėšikus ir viską išryškinę ugnies šou - trumpai tariant, pasirinkę puikiai masinį skonį atitinkančius elementus. Tik patys atlikėjai atrodė nuolat susikaustę, dirbtinai besišypsantys, kai kurie - netgi stokojo šokio pagrindų. Tokia raiška, stebint šokio pripildytą spektaklį ant scenos pakylos, atrodo kiek neprofesionaliai. Tačiau tokie darbai - išimtys, nesėkmingos patirtys, gimdančios stereotipus, kad gatvės teatro artistai tėra užsidirbti bandantys nenusisekę dramos ar cirko atlikėjai. Realybė ne visai tokia.

Keliaukime prie sėkmingesnės festivalio programos dalies, neatsisakydami jau minėtos gatvės teatro ir teatro gatvėje atskirties. Vienintelis tarp šių kategorijų „besiblaškantis“ pasirodymas - Beno Šarkos, Liudo Mockūno, Juozo Milašiaus ir Daliaus Naujokaičio muzikinis performansas „Kauksmai ir kaukai“, vykęs prie pat įėjimo į teatrą pastatytoje scenoje, tačiau savo nenuspėjamumu kūręs visiškai laisvą atmosferą. Muzika - skonio reikalas, tačiau kiekvienas koncerto atlikėjas (pirmiausia, vis dėlto priekyje judėjęs Šarka) stipriai traukė akį, nepaleisdamas žiūrovo dėmesio ir plėtodamas mintį, nors siužeto ir nebuvo. Paradoksalu, kad tai tapo pirmuoju festivalio pasirodymu, kuriame žmonės pradėjo laisvai migruoti - net ir pirmų eilių žiūrovai išeidavo nesužavėti vyksmo, praeiviai sustodavo ar bent sulėtindavo žingsnį, o vaikai stabdė tėvus, prašydami pažiūrėti ilgiau. Publikai prasiskirsčius pagaliau buvo galima pamatyti Klaipėdos visuomenę - jaunas šeimas, vyresnio amžiaus žmones, vieni kitais besirūpinančius brolius ir seseris, teatro įžymybes, alkoholikus, dievo žodžio skleidėjus... Visa tai, ko nesimatė į kitus spektaklius susirinkusiose miniose, kurioms skirstytis, neabejoju, neretai trukdė ir klasikinis formatas: sėdint žiūrovų būryje nemalonu pareikšti savo poziciją - atsistoti ir brautis lauk. Taip dingo dalis gatvės teatro žavesio - žiūrovo laisvė bet kada prisijungti ir bet kada išeiti. Arba demokratija, su ja gatvės teatrą festivalyje tapatino visi, kas netingėjo.

Olando Bramo Graaflando spektaklį „Virtuvės princas“ jau pristatė pernai pirmą kartą vykęs festivalis „SPOT“ Vilniuje, šįmet kūrėjas pakviestas į Klaipėdą. Spektaklio žavumas glūdi Graaflando laisvėje šeimininkauti - rėkaudamas ir dainuodamas jis taško produktus į kairę ir į dešinę, priverčia publikos narę valgyti apetito nekeliantį jo paties pagamintą blyną, ištėškia sviesto pakelį ant mergaitės statulos teatro aikštės fontane... Matyt, todėl jis ir princas - jam viskas leidžiama. Problema ta, kad princas norėtų, jog jam paklustų ir gamta. Tačiau jėgos čia nelygios ir darosi sunku suprasti, kodėl kūrėjas apskritai nori vaidinti spektaklį gatvėje. Pirmas trikdis - bet koks lietus gali pakenkti jo sukonstruotam kombainui, tad net ir užklupus dulksnai Graaflandas stabdo spektaklį. Antras trikdis - olandas griežtai draudžia žiūrėti spektaklį jam iš nugaros, kad niekas nepamatytų kombaino konstrukcijos. Kai žiūrovai nusprendžia pasidomėti paslaptimi (o tai įvyksta neišvengiamai), kūrėjas nesivargina apžaisti situacijos ir griežtai veja žmones lauk arba nurodo tai daryti apsaugai ar organizatoriams. Tokia štai laisvė visiems priklausančiose gatvėse.

Visai kitaip žiūrovus suburia iš Ispanijos atvykęs duetas „La Industrial Teatrera“: susodina juos ratu, o patys jo centre vaidina į tolimą salą ar vandenyną nublokštus žmones. Jie tyrinėja aplinką, žvejoja atliekas, bando išplaukti ir nepamiršta įdarbinti kartu su jais nublokštų žiūrovų, kviečia juos į sceną padėti spręsti nepatogių ar konfliktinių situacijų. Nuolat publikos apsuptų aktorių darbas reikalauja ypatingos koordinacijos ir aplinkos pojūčio - kur kas stipresnių nei tradicinėje scenoje, kurioje aktorius matomas ne visais rakursais. Tad gaila, kai didelio meistriškumo reikalaujantis spektaklis ilgainiui pasidaro neįdomus, nes kūrėjai nejaučia, kada laikas jį pabaigti.

Trukmės klausimas iškilo ir stebint iš Rusijos (Sankt Peterburgo) atvykusį teatrą „Mr. Pejo's Wandering Dolls“, kuriame (tūkstantį kartų) matėme (tą pačią) seką: į sceną iškviečiami publikos nariai, iš pradžių su jais pažaidžiama, tuomet jie nuvedami į užkulisius, už milžinišką žaidimų automatą vaizduojančios dekoracijos, vėliau iš kito scenos krašto išlenda atlikėjas, kuriuo neva pavirto žiūrovas, jis po pasirodymo grįžta į užkulisius, o iš ten jau sugrįžta žiūrovas - dažnai su kostiumo detalėmis, sufleruojančiomis ką tik matytą jo „patirtį“. Nuostabi idėja, kuri visiškai nebežavi, kai yra kartojama penktą, šeštą, septintą kartą. Saikas gatvės teatre labai svarbus - nuo to priklauso, kiek ilgai publika norės žiūrėti. Žinoma, tai tampa nebesvarbu, jei gatvėje vaidini teatro dėžutės sąlygomis.

Vienintelis festivalio dalyvis - Adrianas Schvarzsteinas - vadovavosi visiškai kitomis gatvės teatro taisyklėmis nei likusieji. Šis kūrėjas - amžinas klounas, tas pats personažas, pasirodantis skirtinguose darbuose - anksčiau Vilniuje ir Klaipėdoje matytas jo ir Jūratės Širvytės-Rukštelės „Atvykėliai“, šįmetinis pasirodymas Šv. Genezijaus trupės spektaklyje „Kelionė per Europą į Klaipėdą“ ar mono darbas „Žaliasis žmogus“. Pastarasis - toliausiai nuo klasikinio teatro nutolęs ir arčiausiai gatvės teatro ištakų esantis pasirodymas šių metų „Šermukšnio“ programoje. Žalia spalva nusidažęs, žaliais rūbais vilkintis, žaliu paspirtuku važiuojantis žmogelis sustoja gatvėje ir pradeda režisuoti aplink esančius žmones - stabdo mašinas, sodina į jas susirinkusius žiūrovus, atima mašinos raktelius, ieško turto bagažinėse, iš gatvėje stovinčių ar kavinėje sėdinčių žmonių atima kepures, šalikus, šunis ar vaikus ir perduoda juos kitiems praeiviams... Schvarzsteino keliamas chaosas įtraukia žmones į netikėtas situacijas, jis nepaiso jokių tabu ir netgi įstatymų (kažin, kaip sureaguotų tie patys žmonės, jei vandens butelį iš jų atimtų paprastas, o ne žalias, minios žiūrovų stebimas ir palaikomas žmogus): žiūrovams gali kelti juoką ir baimę, pagautiesiems - pirmiausia baimę, kurią lydi juokas arba pyktis. Nereikia pamiršti, kad pozityvią reakciją tokioje situacijoje gali kelti ir nenoras viešai atskleisti savo pykčio, kuomet „pagautojo“ elgesys prieš jo paties valią pateikiamas nepažįstamųjų vertinimui. Nepaisant to, Schvarzsteinas, statydamas žmones į nepatogią padėtį, nė vieno jų nežemina - jis pats prisiima atsakomybę už savo veiksmus, adekvačiai reaguoja į įtraukiamųjų atsaką, ribas bando po truputį ir jaučia, kada laikas sustoti, o kada galima eiti dar toliau. Svarbiausia - visus nesėkmingus bendradarbiavimus klounas priima kaip savo, bet ne konkrečių žmonių ar visuomenės problemas. Daryti išvadas laisvas kiekvienas stebintis ir dalyvaujantis.

Nors Schvarzsteinas, kaip minėjau, beveik visuomet vaidina tokį patį (nors ir ne tą patį) personažą, niekada negali žinoti, kokių veiksmų ir sprendimų iš jo tikėtis. Priešingai nei daugybėje kitų festivalio spektaklių, kurių netikėtumas paprastai glūdėdavo vien interaktyviose scenose. Gera žinia ta, kad lietuviai (klaipėdiečiai?) noriai eina į sceną ir dažniau tenka pamatyti troškimą pasirodyti nei kuklų ar agresyvų atsisakymą dalyvauti. Festivalyje tebuvo du pasirodymai, kuriuose publika nebuvo kviečiama į sceną - didžiules scenografijos konstrukcijas atsigabenusių italų „Ondadurto teatro“ spektaklis „Feliniana“, paremtas Federico Fellini filmų scenomis, ir būgnų, ugnies bei fejerverkų šou, kurį atliko „Les Commandos Percu” iš Prancūzijos. Pastarieji, be abejo, saugojo žmones nuo pavojaus nudegti, o pirmieji greičiausiai saugojo stiprų ir vientisą scenos pasaulį, kurį pašaliečiai, tikėtina, išblaškytų. Tad festivalis siunčia gražią žinią - gatvės teatras pirmiausia skirtas gyvam bendravimui, ryšiui tarp dviejų čia pat esančių būtybių sukurti.

Nors nebūtinai. Kai gatvės teatro spektakliuose gyvai juos matyti norintiems žiūrovams prieš akis atsistoja operatorius su kamera, kurios užfiksuotą vaizdą žmonės gali stebėti ekrane, supranti, kad gatvėje užgimstantį ryšį staiga paspiria siekis patenkinti kitą minios norą - pamatyti. O patirtys tegul gimsta ten, kur niekas nereikalaus parengti ataskaitų.

 

Recenzijos