Jaunujų teatro kūrėjų darbai LNDT: tarp eksperimento ir keršto

Ramunė Balevičiūtė 2019 06 17 menufaktura.lt
Scena iš „Shell-ter“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš „Shell-ter“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), tęsdamas Jaunųjų kūrėjų programos rezultatų pristatymą, vasaros pradžioje pakvietė į dar du pasirodymus: „Shell-ter“ ir „Borderline Queen. Kerštas“. Abu projektai tarptautiniai, inicijuoti užsienio menininkų, tačiau įgyvendinti kartu su jaunais lietuvių teatro kūrėjais. Šį bendradarbiavimą, ko gero, ir būtų galima laikyti didžiausiu abiejų kūrybinių procesų laimėjimu.

Kaip tiksliausiai būtų galima įvardyti tai, ką publikai parodė jaunųjų kūrėjų komandos Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ir kultūros klube „Kablys“? Pirmas į galvą šaunantis žodis turbūt būtų „eksperimentas“. Tačiau eksperimentas turi turėti pagrindą, atspirties tašką. Kokį klausimą kelia eksperimentuojantis menininkas? Ką jis nori ištirti, sužinoti? Be to, anot teorinės literatūros, eksperimentas turėtų būti apibrėžiamas per „naujoviškumą, išbandymą ir netikėtumo momentus“[1].

Eksperimento užmojo ir dvasios daugiau pirmajame darbe - iš Lenkijos kilusio aktoriaus, choreografo ir performanso kūrėjo Romualdo Krężelio ir performanso kūrėjos bei videomenininkės iš Bruklino Monicos Duncan scenos kūrinyje „Shell-ter“. Išsikėlę klausimą, ką šiuolaikiniam žmogui reiškia namai, atsakymo menininkai ieškojo pasitelkę judesį, tekstą, erdvines instaliacijas ir video projekcijas. Ir nors šios raiškos priemonės naudojamos gana „mokykliškai“, imponuoja LNDT aktorės Jolantos Dapkūnaitės ir jaunųjų kolegų Ivetos Raulynaitytės, Karolio Legenio ir Faustos Semionovaitės nuoširdumas atliekant scenines užduotis ir juntamas nesu(si)reikšminimas. Į spektaklio temą žvelgiama tarsi atsiribojus. Viename spektaklio epizode aktoriai kalba apie tikrus savo namus, brangius daiktus ir savo augintinius, tačiau be lašo sentimentų. Tekstu, kaip ir kūnais, braižomos įvairiakryptės trajektorijos, sukuriant nuolatinio, nepertraukiamo judėjimo įspūdį. Sukonstruoji namus - ir čia pat juos išardai. Prie nieko neprisiriši, todėl neišgyveni netekties. Tipiška nomado pasaulėžiūra.

Kūnų judėjimas erdvėje ir jų tarpusavio santykiai yra „Shell-ter“ esmė, spektaklio alfa ir omega. Toks meninis sprendimas, be abejo, nėra naujas. Tai ne eksperimentas, o veikiau replika ankstesniems eksperimentams - kad ir Tadeuszo Kantoro, siūliusio į erdvę žvelgti kaip į ur-materiją (pirminę, primityviąją materiją). Lenkų teatro eksperimentatoriaus kūriniuose erdvė diktavo ir formą, ir pačią dramą. Spektaklyje „Shell-ter“ taip pat žaidžiama formų - aktorių kūnų, scenografijos objektų - ir erdvės santykiais. Tik drama čia negimsta, vietoje jos siūloma tėkmė. Spektaklio pradžioje aktoriai tiesiog keičia kūno pozicijas ir padėtį erdvėje, vėliau daro tą patį sulindę į didžiulius prekybinius maišus, o pabaigoje tampa iš besienių lentynėlių sukonstruotos instaliacijos dalimi. Spektaklio finalas tarsi neturi pabaigos, jis belaikis, nuolat besimainantis, susidėliojantis į struktūras ir vėl išyrantis. Tai graži ir šiuolaikinio pasaulio būvio, ir šiuolaikinio teatro metafora.

Kitą Jaunųjų programos kūrinį „Borderline Queen. Kerštas“ vis dėlto būtų sunku pavadinti eksperimentu. Ir ne dėl to, kad jis būtų pernelyg tradiciškas. Pasirodymo režisierius Maciejus Gośniowskis-Gąsiu, queer kultūros atstovas, pripažino, kad sumanymas kilo iš pykčio: „Negaliu pakęsti, kai žmonės teisia kitų žmonių saviraiškos būdus. Žmonės neturėtų jaustis esantys geresni už kitus vien todėl, kad jie baltaodžiai, heteroseksualūs ar cislyčiai.“ Todėl šou pavadinime atsirado žodis „kerštas“. Tik kam norima atkeršyti? Ir ar tai tikrai veiksminga priemonė siekiant didinti toleranciją?

Menas gali gimti ir iš pykčio. Jei jis nuoširdus. „Borderline Queen“ kūrėjai neišdrįso atsiverti, pasirodyti pažeidžiami, pažvelgti į save su humoru. Jų ginklas - deklaracijos, ironija ir kaukės, išorinius tam tikros tapatybės atributus pabrėžianti poza. Po „Kablio“ erdvę vaikštinėdami kaip mados podiumu jie vengia tikros akistatos su publika, nors sekant tekstu tenka net tiesiogiai kreiptis į publikos dalyvius. Dramaturgo Łukaszo Gazuro sudėliotas tekstas, prasidedantis koreguota ištrauka iš Mickevičiaus „Vėlinių“, o pasibaigiantis nauja Lolitos Zero (Gyčio Ivanausko kuriamas personažas) daina, deja, neatveria naujos perspektyvos, o pažeria tik krūvelę senų stereotipų apie LGBT bendruomenę ir jos raiškos formas. Taip, homofobijos rodikliai ir Lietuvoje, ir Lenkijoje vis dar aukšti, tačiau „Borderline Queen“ net nebando pažvelgti giliau, o tik pateikia gana primityvią požiūrių konfrontaciją: „Ar mes turime perstatyti namus, kad šie monstrai galėtų įeiti?“ - „Taip, turite perstatyti savo namus, nes mes egzistuojame!“

Projektui „Borderline Queen. Kerštas“ tiesiog trūksta profesionalumo, ypač kai kurioms pasirodymo grandims - dramaturgijai, atlikimui. Iš atlikėjų išsiskiria Gytis Ivanauskas, kitiems gi profesionalios vaidybos kartelę pasiekti sunku. Būtent profesionalumas ir nuoširdumas galėtų tapti tais „keršto“ įrankiais, kurie galbūt padėtų keisti požiūrį ir neabejotinai praturtintų teatro kultūrą. O gal tuomet nebereikėtų niekam keršyti...

Ryždamasis įgyvendinti Jaunųjų kūrėjų programą, LNDT ne tik siekia plėsti auditoriją ir suteikti platformą jauniems menininkams, bet ir prisiima tam tikrą riziką. Kiek ji šiuo metu pasiteisina - kol kas sunku spręsti. Šios programos rezultatai orientuoti į ateitį, tad net ir meninės arba kitokios nesėkmės atvejis ilgalaikėje perspektyvoje gali tapti reikšmingu postūmiu.

* * *

Pirmasis LNDT Jaunųjų kūrėjų programos darbas buvo pristatytas balandžio pabaigoje - tai debiutuojančio režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis „Orfeo. Miesto šviesos“. Jį Menų Faktūrai taip pat recenzavo teatrologė Ramunė Balevičiūtė: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61564

 


[1] Elke Bippus. Artistic Experiments as Research // Experimental Systems. Future Knowledge in Artistic Research. Ed. Michael Schwab. Belgium: Leuven University Press, 2013, p. 122.

 

Recenzijos