Impulsai: avys, šviesos, vitrinos

Dovilė Zavedskaitė 2019 06 06 dance.lt
„Kūrybinis impulsas’19“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Kūrybinis impulsas’19“. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Stebėti daug mažų dalykų - daug sunkiau, nei vieną didelį. Gal dėl to mano santykis su mugėmis, kuriose vienas menas bando perrėkti kitą, o trečias - užlindęs už kampo, kurio gal nepamatysi, o ketvirtas - įskandinantis taip, kad visa kita tampa tai valandai nebeįdomu, net jeigu yra įdomu, - sudėtingas. Panašiai ir su žanru, kuris vadinamas popuri: kai gauni daug, bet po truputį, kai nespėji įsėsti į traukinį, įlipi tik viena koja ir tuoj pat esi išsviedžiamas, ir vėl lipi, ir vėl vietos - tik kojai...

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro sumanytas, šiemet jau aštuntą kartą vykęs „Kūrybinis impulsas“ savo pavadinimu, ko gero, apibrėžia ir atmosferą: tai - baleto atlikėjų choreografiniai impulsai, trumpi ir lakoniški, bet drauge - reikšmingi arba noru išreikšti kaip įmanoma daugiau, arba pastanga per trumpą laiką sujudinti pasirinktą temą kuo giliau. Neslėpsiu, jog, ką tik iškėlus koją iš „Naujojo Baltijos šokio'19“, įnerti į tokį choreografinį pradžiamokslį - nelengva. Tačiau renginio misija - paskatinti baleto atlikėjus kurti, mąstyti apie nuosavas koncepcijas, tapti tais, kurie sprendžia, žino ir išdrįsta, atrodo vertinga.

Julijos Stankevičiūtės „daug, vėlu, toli, nėra“ - vienintelis, prakirtęs odą tikru jausmu. Jo stiprybė - vientisa istorija, leidusi sutelkti dėmesį į du choreografiškai savitus, vien savo buvimu įdomius kūnus (Mel Bombardo, Aistis Kavaliauskas).

Tarp šių kūnų - labai lengva, vienas kito svoriais žaidžianti, kasdienybės įspaudų turinti dinamika, kurios išrišimas - Jos rankos, nurengiančios nueinančio Jo marškinius, ir Jos rankos, juos apsivelkančios. Retsykiais, rodos, judesys labai infantilus, - jie gaudo vienas kitą už kulnų, įsuka už kaklų, mėto vienas kito plaštakas, bendrauja alkūnėmis; ir tuoj pat pereinantis į giluminį - išeinamą keliais, išgulimą nugaromis, prikibus prie žemės. Tai link vienas kito, tai į save, vis grįžtant į temą - santykį su pačiu savimi, artimumą sau, savęs priėmimą ir praradimą kito egzistencijos fone. Julija kuria laisvąjį šokį, kuriame kūnai atpalaiduoti, artikuliuojantys paprastą, tačiau autentišką, atpažįstamą emocinę liniją, gal dėl to tokią artimą ir šiuolaikinio šokio estetikai, ir mums - pasaulio gyventojams.

Baltas kostiumas, plika galva, aukštakulniai ir Händelis - tai Aušros Krasauskaitės darbas „Leisk man verkti“, įdomus savo tikslia koncepcija, ieškantis, kas mumyse dar likę tikra, po kiek sluoksnių paslėpta mistinė žmogaus dieviškumo dalelė. Išskirtiniai Urtės Bareišytės judesiai - vienu metu ir gležni, ir tvirti, tai žmogiškai plastiški - galintys piešti choreografinį piešinį rodomuoju pirštu, tai liudijantys plastikinio manekeno egzistenciją vitrinoje.

Manekeno, kuris eina tiesiomis kojomis, griūna tiesiu liemeniu, juda kapotai ir schematiškai. Šalia viso to - išraiškingas, tačiau ne hipertrofuotas veidas, iškylantis iš gyvenimą įveržusio kostiumo. Regis, tikrai nereikėjo miniatiūros užbaigti iliustracija - išsivadavimu iš švarko, jo trenkimu į grindis ir staigiu nugriuvimu čia pat, paskui, - taip buvo sugriauta ir įžmoginta vitrinos realybė, kurios stiprioji pusė - vis ta pati, nepajudinama pirk mane būsena.

Vaidos Šniurevičiūtės „Miražas“ - masyviausias renginio etiudas, paskandinęs choreografiniame chaose, tačiau turintis pasiteisinimą: sapnišką realybę, miražo jausmą, kuriame viskas tiesa ir viskas galima. Keturios sunkios juodos suknelės, viena ilga raudona ir du triko sulygina lytis - čia visi sijonuoti, visi ekspresyvūs ir savo raiška intensyvūs. Choreografei svarbus vaizduotės faktorius - begalybė, kuri savo tęstinumu pranoksta tikrovę.

Begalinė evoliucija būdinga ir choreografinei linijai: ji - kaip vis atsinaujinantis miražas, skrodžiamas akinančių šviesų, derinantis sunkius ir lengvus, flow ir staccato manierų judesius. Įdomiausia minutė - į sapno chaosą įsiveržiantis Mantas Daraškevičius, kuris raudono sijono sukiniais ištrina buvusias taisykles ir atneša savas. Kiekvienas jį sutikęs šokėjas perima naują būdą būti ir net paliktas vienas juda lyg užgautas, lyg įsuktas. Mantas čia - inspiracija, impulsas, keičiantis miražo nors sapnišką, tačiau status quo.

Solo šokis, kuriame partnere tampa šviesa, - Gohar Mkrtchyan „The Spotlight“, išsiskyręs aiškia logine struktūra, kanoniniu pasakojimu su nelaiminga pradžia ir laiminga pabaiga. Tai  vienas iliustratyviausių darbų, kuriame tiesiogiai eksploatuojama tema, - kolizija tarp visuomenės normų ir asmeninių norų. Choreografė kelia klausimą - ar einame ten, kur norime, ar kur diktuoja kiti?

Haruka Ohno kuria dramatišką charakterį: iš pradžių bėga paskui žmogų pamirštančius, nesulaukiančius, išduodančius šviesos taškus, vėliau vidumi išsilaisvina ir prisišaukia plačiai pasklidusią, užtenkamą, pamaitinančią šviesą. Šokyje - daug priešinimosi normoms, mainymosi tarp savų judesių ir tarp judesių, kurie lyg primetami kitų, lyg kontroliuojami iš viršaus. Miniatiūros happy end'as - šviesos taškai įsižiebia ten, kur ateina šokėja, - štai ji, nugalėjusi šviesos diktatūrą. Gal per daug naivu, tačiau labai tikslu.

Likusius tris darbus - „Sheep or not“, „259“ ir „Domino efektas“ - norisi jungti į bendrą piešinį, mat panašūs jų jausminiai tūriai, akcentuojantys amžiną įvairių asmenybių polilogą, ir choreografinės manieros, artimos klasikiniam baletui. Buvimas visuomeninėje struktūroje ir drąsa joje tapti savimi - Isaac Evans miniatūros „Sheep or not“ pagrindinė idėja.

Čia regime konfrontaciją tarp Jos, kančios kupinu veidu, ir likusių keturių - artėjančių iš tamsos, apsupančių, vieno žmogaus rankomis priimančių, kitų trijų rankomis - atstumiančių. Etiudui būdinga atpažįstama draminė logika: svetimkūnio integracijos į egzistuojančią sistemą sunkumai; maža žaismės, nemaža stereotipų ir išdidintos emocijų raiškos. Nors nuspėjama dramaturginė evoliucija kurią blankų įspūdį, choreografinė estetika atrodo profesionali ir užtikrinta.

Koncepcija sudominęs, tačiau ją miglotai teišpildęs darbas - „259“, inspiruotas Londono Šv. Pauliaus katedroje esančios Šnabždesių galerijos. Idėja, jog galerijoje sušnabždėjus žodį, jis ima suktis ratu ir pasiekia sėdintįjį priešais, o gyvenime norint būti išgirstam paprastai reikia rėkti, choreografės Jade Longley sumanyta transliuoti kaip laisva abstrakcija. Įdomesni akcentai - akių, ausų, burnų dengimas vieni kitiems, lyg išlaisvinantis leidimas ne viską matyti, ne viską girdėti, ne viską kalbėti, kam šiuolaikybėje, regis, nebeturime galimybių. Savitos, nors retos, bendros kūnų skulptūros, originali rankų choreografija. Vis dėlto kitų eskizų kontekste „259“ pritrūko koncepcijos aiškumo ir kažko, kas leistų įsidėmėti, išskirtų.

Gaivus, jaunatviškas - Nacionalinės Čiurlionio menų mokyklos moksleivių „Domino efektas“. Mildos Luckutės ir Dorotėjos Navickaitės kūrybinis darbas žavi vėjo jausmu, akustine gamtos atmosfera, pojūčiu, lyg ketveriukė šoktų ant pasaulio krašto. Tas pojūtis ateina galbūt iš jų siunčiamos dar ne visai apvaldytos, savaip laisvos judesio energijos. Tyrinėdami, kaip vieno žmogaus veiksmai paveikia kitą, jaunieji šokėjai ir ieško vienas kito, ir kuria atskiras istorijas, ir jungiasi, ir skirstosi. Jų judesys, gal ne visad sinchroniškas, užkuria ir traukia tuo šėlsmu, kurį leidžia gana apibrėžta choreografinė stilistika.

Nors „Kūrybinis impulsas'19“, šįkart vykęs LITEXPO, mugės „ArtVilnius'19“ metu, savo atmosfera priminė galbūt labiau bičiulišką pasivaikščiojimą po skirtingas kūrybines stovyklas, nei profesionalaus šokio vakarą, vis dėlto impulso jausmas apimti spėjo. Impulso, kaip laiko, kada įkvepi ir nori pasauliui pasakyti labai daug, gal net viską, gal net visaip.

dance.lt

Recenzijos