Paminklas Ktulu. Varšuva - Klaipėda - Vilnius

Ingrida Ragelskienė 2018 06 30 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Ktulu šauksmas“. Kobas Laksa nuotrauka
Scena iš spektaklio „Ktulu šauksmas“. Kobas Laksa nuotrauka

aA

Kada pastarąjį kartą jutote jūsų gyvybinius organus graužiantį tamsų siaubą? Aš irgi nieko tokio nepamenu, bet puikiai suprantu lenką režisierių Michalą Borczuchą, praeitų metų pavasarį Varšuvos Nowy teatre pristačiusį premjerą „Ktulu šauksmas“. Spektaklį apie tai, kad mums gyvybiškai reikalinga baimė. Keista arba kosminė baimė. Tokią į pasaulį yra paleidęs didysis literatūros vunderkindas ir nevykėlis, nušvitęs keverza, kritikus prastu skoniu ir menku meistriškumu gluminęs, o galiausiai į svarbiausių JAV rašytojų sąrašus ir rinktines įtrauktas Howardas Phillipas Lovecraftas.

Rašytojo skulptūrinis biustas su iškalbinga pavarde, datom 1890 - 1937 ir užrašu purškiamais dažais - “Cthulhu“, tampa centrine lenkų spektaklio scenovaizdžio detale. Šis vardas - Ktulu - ir yra didžiausias siaubo šaltinis. Totalaus nežmogiškumo metafora arba priešnuodis padedantis užsimiršti savo pačios neapsisprendimo, bejėgiškumo, neryžtingumo sutraumuotai žmonijai. Birželio 22 dieną žmonijos vaidmuo buvo patikėtas Klaipėdos dramos teatre tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ proga susirinkusiems žiūrovams ir atsitiktiniams praeiviams, patekusiems į tiesiogiai transliuojamo veiksmo teatro išorėje žabangus. Maža to - nuo teatro sienos veiksmą stebėjo „TheATRIUM“ reklaminiame tente-plakate plieskiančios gaiviai žalios Dovydo skulptūros akys-žibintai. Naujas vizualinis šių metų festivalio identitetas šiuolaikiškai gaivus ir viliojantis savo veržlumu, drąsa - kas metai žadančia vis daugiau atradimų nekonvencinio teatro sferoje.

Ktulu kūrėjas Lovecraftas tikėjo, kad mums gyvybiškai būtina baimė, kurioje galime pasislėpti nuo visko kas apčiuopiama: karo, ligų, iškrypusios moralės, ekonominės krizės, išsigimstančių tradicinių religijų ir t.t. ir pan. Rašytojas fantazavo, jog tam reikalingas kultas. Naujas arba seniai užmirštas tikėjimas, savotiškas žmonijos restartas, atrodysiantis maždaug taip: „Žmonija bus kaip Didieji Senieji. Laisva ir laukinė, kitapus gėrio ir blogio, atsikračiusi įstatymų ir moralės, džiaugsmingai šūkaujanti, žudanti ir puotaujanti.“ Ganėtinai dėsninga, jog panašių erezijų inspiruotas spektaklis „Ktulu šauksmas“ vertė festivalio žiūrovus balsuoti kojomis. Lygeiagrečiai veiksmui scenoje vyko spartus salės tuštėjimo performansas. Manau, tai buvo vienas sprangiausių šių metų „TheATRIUM“ spektaklių. Nes čia neužtenka būti pasyviu stebėtoju, „Ktulu šauksmo“ kūrėjai primygtinai reikalavo iš kiekvieno žiūrovo atlikti savo personalinio juslingumo ir baimių reviziją čia pat, reaguojant ir reflektuojant veiksmo niuansus.

Režisierius Michalas Borczuchas ir dramaturgas Tomaszas Spievakas atrado unikalų kelią į šį teatrinį žmonijos restartą. Jų siūlymas - žengti pirmą žingsnį, išsivaduoti, rasti priešnuodį totaliai Tėvo arba Kito baimei. Užkrečiant mus kažko klaikesnio už žmones siaubu, jo akistatoje net lytinių nukrypimų, visuotinės beprotybės ir nepakantumo griūtis tampa kažkuo neapsakomai jaukiu ir žmogišku. „Ktulu šauksmo“ dialogai primena akmenų griūtis, sniego nuošliaužas arba kankinimą panardinimu į ledinį vandenį.

Vienas iš mano favoritų - dialogas tarp homoseksualaus Tėvo ir savo lytinės tapatybės tebeieškančios Dukros. Apie jų giminystės ryšį sužinom tik scenai gerokai įsibėgėjus. Pradžioje girdime dviejų žmonių labai atvirą, švelnų, intelektualų, tiesiog virtuoziškai intymų pokalbį apie nepamirštamą, unikalią analinio sekso patirtį. Autentiškos, trapios išpažinties intonaciją įtampa įkrauna ir pasaulį visai kitu kampu pasuka atskleistas tikrasis dialogo dalyvių giminystės ryšys. Šią ir kiekvieną spektaklio sceną persmelkia baimė nepažinaus, nesąmoningo siaubo, glūdinčio vaizduotės bedugnėse.

Spektaklio kūrėjai išnaudojo paties Lovecrafto biografijos detalių maksimumą, leido sau būti  įkvėptiems jo personalinių neurozių, pasibjaurėjimo realybe, komplikuotų santykių su tėvais, apsėdimo kūniškumu, pereinančiu į aseksualumą, paranojiško santykio su savo ir kitų talentu, pašaukimu, gebėjimu išlikti ir susinaikinti šiame visatos užkampyje. Borczucho „Ktulu šauksmo“ išskirtinė savybė - vidinis atskirų teatrinių elementų konfliktas. Čia scenos sąmoningai nejungiamos į linijinę istoriją, jos provokuoja autentiškas, nejaukias ir trikdančias žiūrovo reakcijas. Šio menininko spektaklis „Apokalipsė“ tapo tikru pirmojo klaipėdiečių festivalio „TheATRIUM“ hitu. Regis, Borczucho kūrybinių bendražygių komandai nesvetimas Lovecrafto atrastas žmonijos išlikimo receptas: tereikia pažadinti negyvą Ktulų, sapnuojantį, laukiantį ir leisti jį išmokyti mus „naujų būdų šūkauti, žudyti, puotauti ir linksmintis. Ir tada visą Žemę prarysiančios ekstazės ir laisvės holokausto liepsnos.“

Simboliška - dar šių metų kovo mėnesį Lovecrafto sukurtą mitologinį padarą spėjo įamžinti vilniečiai. Lukiškių aikštėje pastatę dviejų metrų nukirstą piramidę primenantį paminklą, vietinio fantastų klubo nariai dedikavo jį chaoso dievui Kthulhu, visu čiuptuvuotu ir sparnuotu grožiu atvaizduotam paminklo bareljefuose. „2018 Viešpaties metais ši žemė pašvenčiama didžiajam Kthulhu“ - skelbė užrašas ant vilnietiško paminklo. Nors buvo gauti visi reikiami leidimai, paminklas iš Lukiškių aikštės buvo pašalintas, bet po kelių valandų vis tik vėl sugrąžintas. Demokratija, sveikas vaizduotės šėlsmas ir chaosas pamažu nugali ne tik mene, bet ir kasdieniame mūsų gyvenime, nesvarbu kur jis bevyktų - Varšuvoje, Klaipėdoje, Vilniuje.

Recenzijos