Budrumo pamokos

Helmutas Šabasevičius 2018 06 08 7md.lt, 2018-06-08
Alaino Platelio spektaklis „nicht schlafen“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Alaino Platelio spektaklis „nicht schlafen“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šiemet dvidešimt pirmą kartą surengtas tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ jau virto istorija, baigiasi scenos meno sezonas, ir mintys krypsta link rudens, kada bus pradėtas imti naujų teatro ir šokio spektaklių bei projektų derlius. Vis dėlto Alaino Platelio spektaklis „nicht schlafen“, įtrauktas į festivalio programą, nesileidžia užmirštamas - ir dėl subjektyvių, ir dėl objektyvių priežasčių.

Apie spektaklį socialiniuose tinkluose svarstė ir recenzijas rašė įvairių kartų Lietuvos teatralai, ir ką nors esmingai nauja sunku bepridėti. Tačiau šis kūrinys ir jo spektakliai Vilniuje - ne tik šiuolaikinės šokio kultūros, bet ir šiuolaikinio šokio istorijos dalis. Alaino Platelio trupė „Les ballets C de la B“, įkurta Gente 1984-aisiais, keleriais metais senesnė ir už atkurtą Lietuvą, ir už pastaruosius du dešimtmečius aktyviai besivystančią Lietuvos šiuolaikinio šokio kultūrą. Be to, Platelis ir Lietuva turi savo istoriją: belgų choreografas su spektakliu „Bonjour Madame“ (sukurtu 1993 m.) 1995-aisiais dalyvavo antrajame festivalyje LIFE, o kiek vėliau parodęs spektaklį „La Tristeza Complice“ dosniai pasidalino liūdesiu - ir ne tik liūdesiu, bet ir gaivinančiu požiūriu į teatro bei šokio formas, laisve rinktis raiškos priemones ir temas, susijusias su esminiais žmogaus būties aspektais: be dekoracijų ir „nudavinėjimo“, kurio ir anuomet teatro kultūroje buvo nemaža.

„nicht schlafen“ sukurtas atsigręžiant į laiką, kuomet, palankiai susiklosčius aplinkybėmis, pradėjo formuotis Lietuvos nepriklausomybės idėja. Pirmasis pasaulinis karas, kuriam pasibaigus nusilpusi, suaižėjusi senoji Europa pripažino jaunų valstybių teisę į savo vietą žemėlapyje, spektaklyje iškyla kaip nuojautų, asociacijų grandinė, ir jei ne paties choreografo pasisakymai, festivalio spaudos pranešimai ar buklete pateikta informacija, ko gero, apie tai net nesusimąstytum.

Politinių ir visuomeninių suiručių temos šokio kultūroje gana retos, nors galima prisiminti ir Maurice'o Béjart'o spektaklį „1789 et nous“, sukurtą minint Prancūzijos revoliucijos dviejų šimtų metų sukaktį (premjera - 1989 m. gegužės 2 d.), ir „Auros“ šokio teatro dedikaciją 1863 m. sukilimui - spektaklį „1863“, kurį pastatė vengrų choreografas Ferencas Feheris (premjera - 2013 m. kovo 11 d.).

„nicht schlafen“ - didžiausias erdve, laiku ir šokėjų grupe šio festivalio kūrinys, kurio fone kiek nublanko ir kiti festivalio spektakliai, ir labiau į kamerines formas linkstantis Lietuvos šiuolaikinis šokis, stokojantis ir ambicingesnių idėjų, ir galimybių jas įgyvendinti, ir auditorijos, kuri gebėtų palaikyti gyvą šokio pulsą ir garantuoti stabilius jo dūžius.

Spektaklyje, kurį Platelis sukūrė 2016 m., svarbią vietą užima scenovaizdis (scenografė Berlinde De Bruyckere), kuriame nenaudojamos vaizdo atkūrimo technologijos, tapusios privalomos šiuolaikiniam teatrui. Tačiau jis principingai statiškas - kaip ir kairėje pusėje tįsančių gaišenų muliažai; jokių sceninių efektų, tik šokėjai, užpildantys erdvę kanonų nepaisančia gaivališka judesio energija. Lietuvos šiuolaikiniame šokyje dominuoja moterys - išskyrus visur spėjančius dalyvauti Mantą Stabačinską ir Marių Pinigį. „nicht schlafen“ - vyrų spektaklis, tarp jų kaip lygiavertė dalyvė veikia ir viena šokėja, retkarčiais galbūt ir įkūnijanti vieną iš daugelio karinio chaoso aukų, bet aukos čia, dabar (ir visur, visada) - kaip angelai, neturintys lyties, tautybės ar rasės.

Dar vienas vaizdinis spektaklio dėmuo - kostiumai (dailininkė Dorine Demuynck), kurie, priešingai nei scenografija, nuolat kinta, ir tikriausiai nėra nė vieno spektaklio, kuris šiuo požiūriu būtų toks pat, nes drabužiams lemta virsti skutais, atidengti šokėjų kūnus, taip pat - ir sielas, netgi formuoti judesių plastiką ar trajektorijas (tai priklauso nuo audinio storio ar drabužio patvarumo), kai jie plėšomi nuo kits kito kūno, skrieti į salę tarytum spektaklio krauju aptaškant respektabilią, iš saugaus atstumo dramatiškus įvykius linkusią stebėti publiką.

Šokėjų atsidavimas spektakliui - maksimalus, tokios energijos neįmanoma suvaidinti, tačiau tai nėra nesuvaldomas gaivalas: beatodairiškų grumtynių epizodus keičia sinchroninių, tiksliai erdvėje organizuotų judesių deriniai, klasikinio baleto judesių temperamentingi pastišai, primenantys ir XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kraštutinį sustabarėjimą pasiekusią baleto kultūrą, ir ironišką pačios trupės pavadinimą. Platelio „baletai“ - daugiau nei tris dešimtmečius trunkanti kūno galimybių laboratorija, kurioje laukiami pačios įvairiausios prigimties judesiai, dėliojami į intuicijos ir vidinio poreikio nulemtą mozaiką.

Spektaklio choreografiją ir nuotaiką lemia muzika, lengvai atpažįstamas Gustavo Mahlerio Adagietto iš Penktosios simfonijos, kuris turi ir lietuvišką choreografinių interpretacijų istoriją. Tačiau tai tik vienas „nicht schlafen“ garsų sluoksnis - kad ir kaip keista, drauge su prislopintomis šviesomis migdantis, raminantis, šipinantis žiūrovų budrumą. Kiti garsai - iš pasivaikščiojimų po Šveicarijos kalnus įstrigęs karvių skambalėlių tilindžiavimas, susiduriančių, krintančių ir vėl besikeliančių kūnų šnopavimo, alsavimo, šūksnių įvairiomis kalbomis, ant kojų pririšamų tarškynių kuriamos melodijos - pripildo spektaklį chaoso, kuris pateisina visus pateiktus „nicht schlafen“ koncepcijos aiškinimus apie karą, gyvenimą, mirtį ir viltį.

Nirtulingame, kartais agresyviame spektaklio plastiniame audinyje atsiranda vietos ir pauzėms, švelniam humorui, kuris nužemina apokaliptines spektaklio intonacijas, skatina į jas labiau įsiklausyti ir pajausti - be didaktikos ir moralizavimo, bet nevengiant tam tikro dekoratyvumo, kuris, nepaisant choreografo ir šokėjų pastangų, spektaklio temą įkalina anapus rampos.

Be to, choreografinis spektaklio intensyvumas netolygus, lieka įspūdis, kad kartais tarytum įstringama tose pačiose choreografinėse temose, judesių derinimo paradoksai (atsitiktinumo nulemti judesiai, kūnų, primenančių guldymo į kapą ikonografiją, pynės su saikingu nuogo kūno demonstravimu) pradeda kartotis, jiems pristinga vidinę kūrinio prasmę gebančios artikuliuoti dinamikos, kuri suintensyvėja spektaklio pabaigoje.

Seniai naudojamas ketvirtosios sienos griovimo triukas pasiteisina - spektaklio pradžioje į žiūrovus skriejusios drabužių nuoplėšos pabaigoje virsta gyvais šokėjų kūnais. Pritemusi scena lieka tuščia - šokėjai įsimaišo tarp žiūrovų, vieni prisišlieja prie pirmųjų eilių, kiti lipa per žiūrovų galvas, svirdinėdami ant porankių, o grįžta tiesdami rankas ir prašydami padėti išlaikyti pusiausvyrą; kiti žiūrovų prašosi palydimi ir beveik užkeliami atgal ant scenos. Tai suformuoja papildomą spektaklio ir publikos ryšį, kuris dar labiau sutvirtinamas ironiškais paskutiniaisiais tableaux; jų pozų akcentai kartu su žvalia muzika sulaukia pritariančių žiūrovų reakcijų.

„Naujojo Baltijos šokio '18“ programa, pristačiusi pačias įvairiausias judesio ir šokio formas, raginusias išgirsti kūną, Alaino Platelio spektakliu „nicht schlafen“ ir iliustratyviai, ir asociatyviai priminė danse macabre,kurio bet kada gali būti pakviestas visas pasaulis.

7md.lt

Recenzijos