Visai kitoks teatras

Ramunė Balevičiūtė 2018 06 06 „Kultūros barai“, 2018 m. Nr. 5
„Edipas karalius“. Spektaklio scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Edipas karalius“. Spektaklio scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Rimo Tumino „Edipo karaliaus“ gastrolės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Maskvos Valstybiniam akademiniam J. Vachtangovo teatrui Rimas Tuminas vadovauja jau daugiau kaip dešimt metų. Rusijoje režisierius gerbiamas, vertinamas ir mylimas, o kartkartėmis jį papešiojančių kultūros valdininkų priekabės - pavyzdžiui, priekaištai, kad nestato šiuolaikinės rusų dramaturgijos, - tik sustiprina jo, kaip menininko ir kaip vadovo, pozicijas. Kokia kaina jis pelno sėkmę ir kaip jaučiasi, to nežinome. Tačiau žvelgiant į 2016-aisiais jo režisuoto spektaklio pagrindinį herojų Edipą -  karūnuotą, vilkintį tviskančiu valdovo kostiumu, tačiau vienišiausią iš vienišiausių, - neįmanoma negalvoti ir apie paties režisieriaus likimą.

Jau Čechovo „Dėdė Vania“ ir Puškino „Eugenijus Oneginas“, rodyti per gastroles Vilniuje, vykusias prieš keletą metų, liudijo Tumino teatro estetikos ir pačios teatro sampratos pokyčius. Režisūrinį braižą buvo galima atpažinti, tačiau nebeliko svarbiausio, kas teikė gyvybės įspūdingiems Lietuvoje kurtų spektaklių scenos vaizdams, - išnyko aktorinė žaismė, nuoširdus valiūkiškumas, histrioniškos improvizacijos, tikras vaidybos džiaugsmas. Šios Tumino teatro aktorių savybės sukurdavo scenoje ypatingą atmosferą, kuri „užkrėsdavo“ publiką ir įkūnydavo metaforą „čia nebus mirties“. O ir patys Tumino spektaklių personažai, „kupini absurdiškos, avantiūriškos, kartais groteskiškos, bet idealistiškos ir besąlygiškos didybės“,1 visada kėlė simpatiją ir užuojautą.

Lietuviškajame Tumino teatre nebuvo aktorių „žvaigždžių“. Maskvoje jis priverstas dirbti beveik vien su „žvaigždėmis“, mirtinai stokojančiomis autoironijos įgūdžių. O suvaidinta autoironija - blogiau negu jokios autoironijos. Ir tai trikdė, ypač Čechovo pastatyme. Rusų teatras, bent jau tas, kuriam vadovauja Tuminas, šaukte šaukiasi herojų. Čechovas tokių herojų pasiūlyti negali, Puškinas - iš dalies, o Sofoklis? Įvyksta įdomi inversija - tai, kas anksčiau buvo laikoma Tumino teatro silpnybe ar trūkumu, virsta stiprybe ir atvirkščiai. Visų pirma tai ir pasakytina apie herojų.

Aptardama lietuviškąjį „Edipo karaliaus“ pastatymą Akademiniame dramos teatre 1998 m., kritika pasigedo tragiškojo herojaus. Tačiau anuomet jo ir nereikėjo, nes režisierius pasakojo ne Sofoklio, bet savo paties ir teatro istoriją. Dabar, prabėgus beveik dvidešimčiai metų, Tuminas tarytum iš naujo perskaitė antikinę tragediją.  Pasikliovė nebe vaizdu, o žodžiu,2 kurį racionaliai apmąstė, įsiklausydamas į jame slypinčią muziką, kad drauge su aktoriais paverstų ją preciziška vaidybine partitūra. Edipas (Viktoras Dobronravovas) labai aiškiai išskiriamas iš aplinkos. Kostiumu, laikysena, mizanscenomis. Netikėtų prasmių šiai klasikos kūrinio interpretacijai suteikė viena nemeninės prigimties aplinkybė - kadangi „Edipas karalius“ yra bendras J. Vachtangovo teatro ir Graikijos nacionalinio teatro projektas, Tėbiečių senių chorą vaidina graikų aktoriai, choro partijas (kompozitorius - Thedore'as Abazis) atliekantys graikiškai. Jie tą daro muzikaliai, išraiškingai, bet choro žodžių reikšmė, regis, nepasiekia nei Edipo, nei žiūrovų. Ar šiems juodais kostiumais vilkintiems vyrams rūpi Edipo likimas? Kažin. Vienintelis Korifėjas (Vitalijs Semionovs) kiek artimesnis Tėbų valdovui, bet iš esmės Edipas yra vienas ir vienišas. Tai didžioji šio politiko drama. Būtent - politiko. Ko jau ko, bet politinio teatro iš Tumino, regis, nesitikėtum. Vis dėlto Dobronravovo Edipas - visų pirma valdovas, lyderis, miesto gelbėtojas ir visateisis šeimininkas, priimantis valdžią kaip pareigą ir kaip likimą. Žinoma, konkrečių politinių aliuzijų spektaklyje nerasime, tačiau peno apmąstymams apie autoritarinio lyderio likimą - apstu.

Štai čia ir slypi svarbiausias Tumino teatro pokytis. Anksčiau jo spektaklius reikėdavo pajausti, o „Edipas karalius“ reikalauja apmąstymo ir refleksijos. Teatro kalba, kurią režisierius pasitelkia šiam pastatymui, primena klasicistinę prancūzų tradiciją, kuri visą sceninę kūrybą laikė deklamacijos menu - l'art de la déclamation. Į šią sąvoką įėjo ne tik raiškus teksto skaitymas, bet ir fizinė aktoriaus ekspresija. Sofoklio kūrinį Tuminas stato veikiau kaip klasicistinę, o ne antikinę tragediją. „Edipo karaliaus“ aktorių vaidyba verčia prisiminti ir XVIII a. prancūzų dramaturgo, teatro teoretiko Denis Diderot garsųjį „Paradoksą apie aktorių“. Jo esmė ta, kad tik šaltas, racionalus aktorius, kuo tiksliau perteikiantis dramaturgo mintį, gali sužadinti žiūrovų emocijas. „Edipo karaliaus“ aktorių vaidyba tiksli ir apskaičiuota, maksimaliai sutelkta į žodžio reikšmės perteikimą ir emocinį poveikį. Režisierius neverčia žiūrovų tikėti psichologine veikėjų tiesa - aktoriai yra veikiau personažų reprezentantai. Tik todėl tampa įmanomas Edipo (Dobronravovas) ir Jokastės (Liudmila Maksakova) duetas.

Nors Apšvietos epocha su savo idėjomis gali atrodyti nutolusi nuo mūsų per šviesmečius, o literatūrinis teatras pas mus yra pelnęs ypač prastą reputaciją, atstumas tarp mums įprasto teatro ir tokio, kokį rodo Tuminas, yra toks didelis, kad susidaro ne pasenusio, bet senojo, todėl egzotiško, jau vėl savaip vertingo teatro įspūdis. „Edipas karalius“ primena senovinę rafinuotai ištapytą porceliano vazą, skirtą žavėtis, kontempliuojant grožį.

Nuo „Maskarado“, o gal nuo dar ankstesnių laikų sklandė legenda apie unikalų Tumino repetavimo metodą - „pastatyti spektaklį jo nestatant“. Tai reiškia, kad nėra jokio išankstinio plano, jokios konkrečios vizijos. Spektaklis atsirasdavo iš pavienių vaizdinių, pojūčių, garsų, improvizacinių etiudų. Toks buvo ir Akademinio dramos teatro „Edipas karalius“ - su daugybe detalių, intarpų, citatų, parafrazių. J. Vachtangovo teatro spektaklis švarus ir nušlifuotas, pradedant erdve, koloritu, baigiant aktorių vaidyba. Nors scenografiją abiem spektakliams kūrė Adomas Jacovskis, palikęs pagrindinį scenovaizdžio elementą - scenos grindimis besiritinėjantį volą / koloną / papirusą / katakombos dalelę, - pakitus meniniam spektaklio kontekstui, erdvė atrodo kitokia. Žinoma, įtaką neabejotinai darė ir tai, kad spektaklio premjera įvyko antikiniame Epidauro teatre Graikijoje po atviru dangumi, kur susmulkintas scenovaizdis neturėtų jokios prasmės. Taigi volas atstoja skėnę, o visas veiksmas vyksta tuščioje erdvėje, kurią užpildo preciziškai sustyguotas aktorių ir choro judėjimas, choreografiniai Anželikos Cholinos intarpai (pastarieji - skonio reikalas, vis dėlto manyčiau, kad Tumino ir Cholinos meninis mąstymas pernelyg skiriasi).

Per spaudos konferenciją kompozitorius Faustas Latėnas šį Tumino spektaklį palygino su galinga nuošliauža ar cunamiu, kuris tolydžio artėja, artėja, kol galiausiai viską nušluoja. Iš tikrųjų tokios koncentracijos Tumino teatre dar neteko matyti. Galbūt režisierių taip disciplinuoja operos žanras, kurio pastaruoju metu jis imasi vis dažniau? Visą Sofoklio tragediją režisierius sutalpina į nepilnas dvi valandas, bet nepraleidžia nė vienos peripetijos. Fabula nuosekliai plėtojama atomazgos link, tiksliai parinktose vietose užsimenant, kad artėja pranašystės išsipildymas. Su kiekvienu nauju Edipo kaltės įrodymu Dobronravovo herojus klupteli lyg pakirstas - tai aiški nuoroda į tragedijos pradžią, kai pati motina įsakė surišti kūdikio kojytes diržu ir jį nužudyti. Savo lemtį, kurios stengėsi išvengti, Edipas priima išdidžiai, oriai:

Deja! Deja! Dabar jau viskas paaiškėjo.

O saule! Šviesk man paskutinį kartą šiandien,

Man - gimusiam iš tų, kaip neturėjau gimti,

Kurs gyvenau, su kuo gyvent nebuvo teisės,

Ir užmušiau, ko nederėjo man užmušt.

Tiksliu ir grakščiu judesiu Edipas iškelia vieną ranką, įsitveria volo, ir šis, greitai pasisukdamas, pradangina valdovą tamsos karalystėje.

Spektaklio finale bangos ritmu po scenos grindis ritinėjasi dūmuose skendintis volas, o scenos priekyje blaškosi dvi mažos mergaitės - nelaimingojo Edipo dukterys. Vaikystės ženklų šiame spektaklyje yra ir daugiau, pavyzdžiui, pradžioje kariai kaip vaikai žaidžia karą su mediniais supamaisiais arkliukais. Gal būtent siaubas dėl to, ką paliekame savo vaikams, privertė režisierių Rimą Tuminą statyti tragediją, nors anksčiau tai atrodė neįmanoma? 

 

1   Erich Auerbach. Mimezis. Tikrovės vaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje. Vilnius: Baltos lankos. 2003, p. 365.

2           Žodžio reikšmė ir svoris labai dažnai minimas Sofoklio tragedijoje: „Į gera eina tavo žodis...“, „Tuojau mes pamatysim, žodis jį pasieks“, „Dzeuso meilingasis žodi! Ką atneši Tėbams šlovingiems...“, „Prašai ir gausi, ko prašai: jei mano žodį / Sutiksite priimt...“, „Kiekvienas žodis man svarbus“ (vertė Antanas Dambrauskas). Tačiau gyvas žodžio perteikimas nereiškė draminio deklamacinio teatro. Tai buvo pakylėtas kalbėjimas ir giedojimas, skirtas ne tik publikai, bet ir dievams.

Recenzijos