Miesto dvasia. Eglės Tulevičiūtės ir Kristijono Sipario arbatvakariai

Gražina Mareckaitė 2017 10 31 7md.lt, 2017-10-27
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“. Rengėjų archyvo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“. Rengėjų archyvo nuotrauka

Vilnius - keisto likimo miestas. Per amžius kupinas gyvybės, įvykių, žmonių, jis kiekvieną savo istorijos etapą pradeda tarsi iš naujo, pasmerkdamas užmarščiai (ne savo valia) viską, kas dar vakar buvo svarbu ir atrodė amžina. Ir štai pagaliau sulaukėme - prieš mūsų akis veriasi tikroji praeities įvykių panorama - iš neperskaitytų knygų, pražuvusių dokumentų, nekasinėtų žemės sluoksnių. Seni namai ir kiemai atgauna savo istorijas, skamba kadaise pasakyti žodžiai, šmėsčioja seniai pradingę veidai. Iškilių vilniečių vardai ir atpažįstami jų siluetai, susilieję su nežinomais pilkųjų priemiesčių fantazuotojais, kuria savitą miesto dvasią. Nors nedaugeliui lemta ją pajusti ir įtaigiai perteikti kitiems.

Režisierės Eglės Tulevičiūtės ir dailininko Kristijono Sipario prieš šešerius metus Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje suburtas teatras savo pagarsėjusiais spektakliais-arbatvakariais („Lig Tave sulauksim...“, „Senojo Vilniaus Ikonos“, „Gyvo žalio“, „Dingusio Vilniaus Lakštingalos“, „Pakeliui į Rojų“) ypač nusipelnė grąžinant miestiečiams jų vilnietišką tapatybę. XIX a. užgimusiuose ir menininkų dueto atgaivintuose arbatvakariuose, bendroje teatrinio vyksmo erdvėje, kur netrūksta improvizacijos, susitinka, žmogiška šiluma bei „lošimo“ niuansais mėgaujasi spektaklio-arbatvakario dalyviai - artistai ir žiūrovai.

Dabar namų teatras „Arbatvakariai“ turi ir kitą būstinę - už geležinkelio tilto, sename pastate Liepkalnio gatvėje, kadaise Rojaus vardu vadintame priemiestyje. Eglės ir Kristijono spektakliai namų teatre „Arbatvakariai“ vaidinami meniškai įrengtame jaukiame interjere tarp originalių baldų ir senųjų Vilniaus fotografų nuotraukų. Kaip visada katastrofiškai trūkstant lėšų, šie darbai iš steigėjų pareikalavo milžiniškų kūrybinių ir organizacinių pastangų. Bet teatras yra! Jis kviečia vilniečius į premjeras, naujausia - „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“.

Spektaklyje egzotišku pavadinimu atgijo dar viena romantiška istorija - Vilniuje augusio didžiojo lenkų poeto Julijaus Slovackio lemtinga gyvenimo meilė Liudvikai Sniadeckaitei, neeilinių gabumų merginai iš garsiųjų Vilniaus universiteto profesorių Sniadeckių šeimos.

Amžinojo Adomo Mickevičiaus konkurento ir jaunystės dienų bendražygio Julijaus Slovackio poezijoje (aktorius Kristijonas Siparis), be jaudinančių meilės žodžių, kuriais išsakomi audringi, tyri ir pakilūs romantizmo epochos poeto jausmai, įžvelgiami neregėti Vilniaus siluetai, nuspalvinti saulėlydžių ir saulėtekių, Sniadeckių valdyto Jašiūnų dvaro ūksmingi parkai, kur žaidė ir savo vaikystės ir jaunystės miražus piešė Julijus bei Liudvika.

Kristijono Sipario lūpose Julijaus Slovackio žodžiai skamba taip įtikinamai, tarsi Vytautas Bložė, vertėjas iš lenkų kalbos, prieš daug dešimtmečių specialiai aktoriui būtų juos išvertęs. Kiek sunkiau su spektaklyje originalo kalba skambančiais tekstais - matyti, kad aktorės Nidos Timinskaitės lenkų kalbos žinios nėra pakankamos, šnypščiančių priebalsių ir diakritinių ženklų įvairovė skaitovės lūpose trukdo girdėti originalo skambesį. Tačiau skaitomose ištraukose iš herojų laiškų, memuarų, ano meto spaudos aktorių duetas - Nida ir Kristijonas - papasakoja keistą ir liūdną istoriją, kuri spektaklio klausytojus-žiūrovus užburia ir nukelia į tolimus kraštus. Nustembame sužinoję, kad Vilniaus įvykių šleifas nusidriekė ligi Turkijos žemių, Konstantinopolio (Stambulo). Sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje aidai skambėjo net ir ten, taip toli nuo Lietuvos, o du poetai - Slovackis ir Mickevičius, politiniai emigrantai iš Vilniaus, - ne tik sielojosi dėl Tėvynės negandų, bet ir savarankiškai ieškojo jos išvadavimo kelių ir būdų. Tik Liudvika Sniadeckaitė liko užkerėta ruso, tiesa, dekabristo, caro armijos kariškio. Gimusi Vilniuje, aršių carinių represijų laikais Liudvika ne tik apsigyveno arčiau žuvusio mylimojo kapo, bet ir pati amžino poilsio atgulė Konstantinopolyje...

Šio spektaklio melancholiją ir herojų santykių egzotiką pabrėžia Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ moksleivės Julijos Sotirovič (dėstytoja doc. Eglė Perkumaitė) nuotaikingas skambinimas pianinu. Žavi jaunoji pianistė Julija - trečia ir ne mažiau svarbi šio vaidinimo veikėja.

O ketvirtas spektaklio dalyvis - kaip visada imli ir emocinga, kvapą užgniaužusi namų teatro „Arbatvakariai“ publika, atvertusi dar neperskaitytoje Vilniaus istorijos knygoje naują puslapį...

7md.lt

Recenzijos