„Klamo karas: pradžia“. Ar dar ne per vėlu?

Aistė Verpečinskaitė 2017 10 30 kamane.lt, 2017-10-26
„Klamo karas: pradžia“. AAT archyvo nuotrauka
„Klamo karas: pradžia“. AAT archyvo nuotrauka

Šį rudenį (spalio 14 d., lapkričio 30 d.) Artūro Areimos teatras pristato premjerą „Klamo karas: pradžia“. Tai prieš keletą metų kurto spektaklio „Klamo karas“ istorijos pradžia, įvedanti į destruktyvų vokiečių kalbos mokytojo Klamo vidų ir leidžianti prie jo prisiliesti. Jautriai ir subtiliai. Režisierius A. Areima viltingai atsiliepė apie spektaklio tikslus: „Aš noriu spektaklį pateikti taip, kad žmogus su savimi dirbtų, noriu, kad žiūrovas mąstytų.“ Tai kūrinys apie jautrų atvirumą pačiam sau, apie prasmę ir beprasmybę, apie tuštumą ir vienatvę. Klamas rašo savo dabarties dienoraštį, jis išlieka tikras ir sąžiningas sau bei kitiems. Jei mes imtume rašyti dienoraštį, ar gebėtume parašyti jį be pagražinimų? Ar mes sugebame į save įsiklausyti? Ar esame sąžiningi patys sau? Kada atsigręžę ten jau galime neberasti patys savęs? Kada jau gali būti per vėlu?

Spektaklis prasideda neįprastai - žiūrovai įvedami į mažą uždarą patalpą, pasodinami vienas priešais kitą ir jiems pasakoma: „Dabar taip būsime penkias minutes.“ Tai žaidimas su laiko nuovoka ir suvokimu. Penkios minutės - tai daug ar mažai? Žiūrovai girdi statistiką apie tai, kas įvyksta pasaulyje per vieną minutę. Kažkas miršta, kažkas gimsta. Praėjus kiekvienai minutei primenama, kad per ją įvyko begalė baisių ir gražių dalykų. Kažkam viena minutė gali pasirodyti tikra amžinybė, kažkam tai tėra akimirka, tačiau čia žiūrovai buvo sustabdyti laike, buvo leidžiama pajusti, kaip teka kiekviena sekundė, nurimti, sustoti, susikaupti ir pasiruošti susitikimui su Klamu.

Klamas pasitinka nedidelėje tamsioje erdvėje, kurią apšviečia tik vienas šviestuvas. Taip išvengiama teatrinio efekto. Čia stovi kėdė, prie jos - bloknotas užrašams, priešais žiūrovus sustatyti trys ekranai, transliuojantys Klamą iš visų pusių. Scenografija neperkrauta, minimali, sustiprinanti tuštumos pojūtį ir leidžianti gilintis ne į sceninį viršelį, o į turinį - į tai, kas vyksta protagonisto galvoje. O vėliau ir į tai, kas vyksta tavojoje. Veik viso spektaklio metu skamba Johano Sebastiano Bacho muzika, sustiprinanti tylios vidinės erozijos, susipynusios su viltimi, efektą, ir pasitinka užslopintas Klamo balsas ir aštrus, tête-à-tête[1] žvilgsnis į kiekvieną žiūrovą.

Spektaklio tekstas turi tris atramos taškus - tai Darreno Aronofsky'o filmo „PI“ scenarijus, Jeano Paulo Sartre'o „Šleikštulio“ tekstas ir Jonathano Demme'o filmo „Avinėlių tylėjimas“ intarpai. Visi tekstai prisisotinę egzistencinės baimės ir žmogiškosios vienatvės potyrių, visuose juose ieškoma savos būties atsakymų ir visuose mėginama prisikapstyti prie esmės. Režisierius A. Areima šiuos tekstus supynė, sujungė ir išskaidė, tačiau nepakeitė. Paklaustas apie pasirinkimą statyti ne pagal vieną pjesę, kaip įprasta, režisierius kalbėjo, kad netikintis originalo tiesa. Šių tekstų pagrindu Klamas atvirai čia ir dabar balsu rašo savo dienoraštį arba asmenines pastabas. Tai akimirkos fiksavimas. Klamas nesistengia nieko nuslėpti. Minčių seka, fragmentai, atsiminimai ir dabarties jausmas atveriamas žiūrovui tarytum baltam popieriaus lapui, kuris pasirenka - sugerti tai ar atmesti. „Aš tiesiog norėčiau, kad kas nors mane išklausytų, kol dar ne vėlu“, - prisipažįsta Klamas. Nes juk gali būti per vėlu.

Klamui svarbu būti atviram pačiam sau, jam svarbu šioje jausmui sustabarėjusioje visuomenėje išlaikyti jautrumą ir kalbėti tiesą jos neiškraipant. Išlaikyti tyrą ir gryną jausmą. Klamas nenori apsimesti stipriu, dėvėti kaukių, jis šaukiasi jautros ir žmoniškumo. Jis jaučia didelę baimę. Bijo to, kas gali jo viduje užgimti, bijo, kad nesuvaldys to jausmo ir šis jį nublokš. Tačiau dar labiau jis bijo nejausti. Ką reiškia nejausti? Jokios aistros, tik tuštuma. Jam svarbu ne būti kažkuo kitu, o būti savimi. Klamas D. Aronofsky'o tekstu prisipažįsta: „Kai buvau mažas, mama liepė niekada nežiūrėti tiesiai į saulės šviesą, bet aš tai padariau.“ Tai nenumaldomas noras pažinti šviesą ir kartu nenumaldomas noras pažinti save. Mama sakė nežiūrėti, bet jis pažiūrėjo, ji sakė nedaryk, nebūk kitoks, elkis kaip visi, bet jis norėjo būti savimi. Klamui svarbu perprasti save, kol dar ne vėlu. Nes juk gali būti per vėlu.

Jis nesistengia apsimesti niekuo kitu. Niekuo, kas jam primetama, niekuo, kas jis nėra. „Aš nesu jis, ir niekada nenorėjau būti juo, aš esu aš, tiktai aš.“ Skaudus savęs suvokimas veda veikėją prie suvokimo, kad tas „aš“ savęs netenkina. Kad tas „aš“ kažkada buvo kitoks, kupinas aistros, o dabar pasikeitė, teliko tuštuma, beprasmybė ir vienatvė. „Jaučiuosi tuščias, tik kūnas ir bereikšmės mintys“, - teigia Klamas. Jis galvojo, kad jo gyvenimas gali būti ypatingas, reikšmingas, tačiau prisipažįsta visą laiką melavęs. Bet dabar jis atviras sau, ir niekuo kitu nenori apsimesti. Nes gal jau per vėlu?

Spektaklis subtilus ir lėtas, jo stuburas - tekstas. Čia dažnos tylos pauzės, apstu mechaninių, bereikšmių veiksmų, kurie tarytum leidžia suvokti, kad dar egzistuoji. Nemažai ir tuščių scenų. Pavyzdžiui, rūkymo scena. Kaip ir spektaklio pradžioje, kai žiūrovas buvo paliktas penkioms minutėms suvokti laiko svarbą, taip ir čia Klamas nueina prie lango, užsidega cigaretę ir atsukęs nugarą į žiūrovą stebi lietingą rudens vakarą. Jis tarytum išeina iš scenos ir įeina į save. Ir tą patį kviečia padaryti žiūrovą - trumpam išeiti iš spektaklio ir susitikti su savimi, bent penkioms minutėms. Šiuolaikinį žiūrovą tuščios scenos veikia kaip savotiška provokacija - nėra lengva įsiklausyti į tylą, pažvelgti į save, juk baisu, ką ten gali rasti, nėra lengva sustoti ir pažvelgti giliau, pajusti dabarties tėkmę. Bet Klamas siūlo pamėginti. Kol dar ne vėlu.

Spektaklio pabaiga dviprasmiška - ji neša viltį ir kartu susitaikymo nuojautą. Čia nusimetami svetimi drabužiai, čia Klamas lieka atvira oda, androginiškas, atvira pulsuojančia širdimi, tik nežinia, ar atvira priimti, ar užgesti. Jis nemato prasmės slėptis. Slėpti nebėra ką. Įvyksta transformacija į tapimą savimi. Skamba „Antony and the Johnsons“ daina „Hope there's someone“. Ir Klamas užtrenkia duris palikdamas klausimą - ar dar yra vilties, o gal jau per vėlu?

Recenzijos