„Tartiufas“ pusiaukelėj

Alma Braškytė 2017 10 02 menufaktura.lt
Orgonas - Salvijus Trepulis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Orgonas - Salvijus Trepulis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pradžiai nedidelė digresija: Oskaras Koršunovas ne sykį priekaištavo, neva lietuvių kritikai bijo dionisiškojo prado teatre (spėju, turėjo omeny „ir gyvenime“). Suprask, nei suvokia jį, nei geba aprašyti (o jau atsiduoti šitos gaivališkos dievybės vilionėms apskritai nėra pajėgūs, veikiau slepiasi savo knygų lentynose ir dar stiklines dureles užsidaro, kad galėtų saugiai, su racionalaus apoloniškojo rūpesčio raukšlele kaktoj tuo siautuliu baisėtis). Gal ir nevieta čia, ginant cecho garbę prieštarauti, kad juk tie patys kritikai ir aprašė iracionaliuosius dalykus paties Oskaro Koršunovo, o ir kitų režisierių spektakliuose (juolab pats kalbėjimas cecho vardu visada kelia abejonę), bet galima priminti, kad sceninio vyksmo suvokime ir kritikos teksto rašyme iracionalusis pradas dalyvauja lygiai sėkmingai (arba - nesėkmingai), kaip ir teatro kūrėjo darbe. Esminis kriterijus ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje yra tai, ar iracionaliosios nuojautos, emocijų griūtys ir visoks ėjimas apgraibomis pavirsta vienaip ar kitaip artikuliuotais ir įmanomais kitam perteikti pavidalais, ar nepavirsta. Pereinant prie Molière'o „Tartiufo“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre, norisi iš karto įvertinti: pirma, dionisiškasis šėlsmas čia yra įdomiausioji ir vertingiausioji spektaklio dalis; antra, jo, to dionisiškojo gaivalo, naujajame „Tartiufe“ galėjo būti ir daugiau.

Pjesę Oskaras Koršunovas sykį jau režisavo Danijoje, Orhuso teatre (2011 metais), iš ten į Nacionalinio spektaklį atkeliavo ir Vytauto Narbuto scenografija - visą sceną užimantis gyvatvorių labirintas, kuriame patogu paklysti be drabučių užtiktam Tartiufui, netikėtai pasirodyti ar pasislėpti kuriam nors iš personažų, tame labirinte įkurtos Orgono šeimynos gyvenamosios salelės (valgomojo stalas, kėdės, suolas, kompiuteris, šaldytuvas ir wc). Imtis vienos žinomiausių ir dažniausiai statomų Molière'o komedijų, parašytos 1664 m. ilgais eiliuotais dialogais ir pasibaigiančios tarsi Apvaizda apsireiškiančia gerojo monarcho galia, kuri atstato Tartiufo apverstą pasaulį, galima tik turint aiškų sumanymą. Kaip išpakuoti nesenstantį „Tartiufo“ turinį, įvyniotą į pasenusią ir dirbtinai šiandien atrodančią teatrinę konvenciją? Kaip šiandienos tikrovėje atpažinti siužetą apie tai, kaip laisvė mąstyti, vertinti ir būti atsakingam už savo sprendimus tampa per sunki ir atiduodama šventeivai manipuliatoriui? Pastarojo klausimo atsakymą brukte bruka į rankas mūsų par excellence tartiufiškas viešasis gyvenimas, kuriam toną tiesiog čempioniškai užduoda politinės viršūnėlės. (Žinoma, visiems laikams būdinga dūsauti o tempora, o mores, tačiau tokio atotrūkio tarp „raidės ir dvasios“, kaip pastaruosius keleris metus, man regis, senokai nebuvo: nuo valstybę valdančiųjų neatsilieka ir abiejų didžiųjų miestų galvos, apsikaišiusios erzaciniais angelais.)

Klausimas apie teatrinę konvenciją sudėtingesnis. Jį ypač užaštrina ką tik įvykusi kita Nacionalinio teatro premjera, Lukaszo Twarkowskio režisuotas Merimée „Lokis“ (jame impulsą spektakliui davusios pjesės teksto neliko visai). Ką šiandien teatre darome autentiškai, o kas yra nereflektuojama ir automatiškai perimama kanoninė matrica - vaidybos, režisūros, dramaturgijos? Ir koks santykis su tąja matrica yra produktyvus ir gyvybingas? Ar užtenka tik pademonstruoti, kad nesitapatinam su XVII a. tekstu (kurio, pvz., eiliuotos retorinių figūrų prikaišiotos replikos šiandien skamba perdėm teatrališkai, dirbtinai?), todėl tokią repliką ištarus šmaikščiai atsiprašyti? Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ stipriausias ten, kur neužsiima tokiais atsiprašinėjimais. Nes santykio su teatrine konvencija aiškinimasis, mano galva, jame mažiausiai įdomus, labiausiai perteklinis ir nuspėjamas. Žinoma, Rasos Samuolytės (Dorina), Nelės Savičenko (Ponia Pernel) gebėjimas „perlaužti“ eiliuoto teksto suvaržymus ir sukurti iš savo monologų tobulus komiškus benefisus yra tikras puikios aktorystės triumfas, tačiau tai (ir daugelis kitų į tradiciją referuojančių spektaklio fragmentų) yra tam tikras teatrinis paveldas, kultūrinis kontekstas, kuris vargu ar gali ką naujo pasakyti apie šiandieną.  

Spektaklis išties įtraukia, kai persijungia į savo, pavadinkim, antrąjį registrą, ir iš referavimo į tradiciją pereina į šviežią, šiuolaikišką teatrinę artikuliaciją ir pjesės svarstomos temos savarankišką interpretavimą. Kuomet išveda aktorius iš scenos į užkulisius ir tiesiogiai transliuoja jų filmuojamą kitonišką, „užkulisinį“ buvimą į ekraną, kai akyse besideformuojančiu kameros vaizdu perteikia slystančių, netvarių tapatybių nesuvaldomas grimasas, kai verčia kalbines metaforas iškalbingu vaizdu (kaip antai makaronų kabinimo pirštais ir valgymo scena, kurioje dalyvauja Tartiufas - Giedrius Savickas, Elmira - Toma Vaškevičiūtė  ir Orgonas - Salvijus Trepulis), pagaliau, kai įmeta savireferencinę citatą iš OKT „Vasarvidžio nakties sapno“, ar kai iš pusiausvyros išvestas Tartiufas tarsi „sprogsta“ ir iš jo ištekėjusi agresyvi ir perdėm jusliška energija pavirsta commedia dell' arte personažo pozas primenančiais mėšlungiškais judesiais, tokiais isteriškais, kad daugiau beprotybės ir gaivalo nelabai galėtum įsivaizduoti, arba kai viliotoja Elmira (Toma Vaškevičiūtė) koketavimą priveda iki tokios ribos, kad jei paprašytum suintensyvinti viliojimą bent viena šimtąja procento, to įvykdyti nebebūtų įmanoma, nes maksimumas jau pasiektas ir t.t. 

Tą „tradicinį“ klodą spektaklyje norisi redukuoti iki minimumo, o to gyvo, nereferuojančio, čia ir dabar kuriančio ir pulsuojančio teatro norisi daugiau. Kad kiekvieną kartą, kai spektaklyje, metaforiškai kalbant, ima pavojingai švytuoti scenos centre kabantis šviestuvas, o kamera pritraukia aktorių veidus svaiginamai arti ir matai juose baugulį keliančias aistrų žymes, toje magmoje ima formuotis įžvalgos nuojauta ir norisi, kad šitame registre būtų ir pasilikta. Bet spektaklis vis sustoja pusiaukelėj ir grįžta atgal į saugųjį modusą. Toks pats saugus lieka ir jo aktualusis (pavadinkim, politinis) pranešimas:  Salvijaus Trepulio Orgonas čia yra prieš kameras ir feisbuką pozuojantis politikas, savimi nepasitikintis, gerokai netašytas naujalietuvis, savęs ir savo prisiimto vaidmens besibaiminantis, todėl besąlygiškai Tartiufo reikalingas. Tartiufas spektaklio pabaigoje iš savo geradario ir jo šeimos turtą ir namus atėmęs (viskas „dėl tautos ir tėvynės“), parimsta rūpintojėlio poza, o visa Orgono šeima (be aukščiau minėtųjų, Sandros Straukaitės kurtais kostiumais vilkintys: Džordaną Butkutę primenanti Mariana - Agnieška Ravdo, treninguotas nuo kompiuterinių žaidimų priklausomas Damisas - Kęstutis Cicėnas, Nacionalinio teatro dramaturgo kostiumo replika dėvintis Kleantas - Darius Meškauskas) beveik nesipriešindami palieka ne tik sceną, bet ir patį teatrą - kamera per visą fojė juos išlydi į lauką. 

Recenzijos