Tuščių smegenų planetariumas „Juodoje saulėje“

Milda Brukštutė 2017 04 19 15min.lt, 2017 04 18
Spektaklyje „Juoda saulė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklyje „Juoda saulė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Retai kada tenka atsidurti tokios patogios tuštumos būsenoje. Lyg snūduriuotum virš pelkės, turinčios įtraukti, nugramzdinti savyje ir nebeleisti sugrįžti ant stabilaus paviršiaus, tačiau ši - padengta be galo tvirtu, nors ir ne šaltu ledu. Kai spektaklio pradžioje buvo sakyta, kad norint iš salės ištrūkti anksčiau laiko, reikia atsistoti ir laukti, kol prieis kas nors ir tave saugiai išves, nepagalvoji, kad omenyje galbūt turimas paprasčiausias „jei atsibos“. Automatiškai darai išvadas: kai neištversi kažko galingo, gąsdinančio, kai teks susidursi su kažkuo, galbūt tau nepakeliamu, pernelyg tiksliai atskleidžiančiu tam tikras, ne itin malonias būsenas ir t.t.

„Ar išdrįsi pažvelgti į juodą saulę?“ - buvo klausiama ir kviečiant į šį, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytą Łukaszo Twarkowskio spektaklį. Tik vėliau supratau, kad juodos saulės nė negalėjome pamatyti, kadangi, bent jau vizualiai, ja buvome patys - kai viso spektaklio metu gulėjome kruopščiai tamsoje ratu patiesti ant grindų - kiekvienas padėjęs galvą ant savo pagalvės. Tad galbūt turėjome išdrįsti pažvelgti į save, į savo tamsiąją pusę, nė nemėgindami dairytis aplinkui?

Man ryškiausiai depresijos būseną leidęs pajausti kūrinys: ir Lietuvoje „Sirenų“ užsienio programoje kadaise parodytas Krystiano Lupos spektaklis „Persona. Marilyn“. Nors jame scenoje gulėjo ne žiūrovai, o aktorė, buvo daug lengviau užsikrėsti tuo depresyviu svaiguliu, mieguistumu, beprasmybe. Laikas ištįso iki begalybės, išsitrynė, o visas pasaulis, kartu su žiūrovų sale, virto uždaru vienos moters depresijos guoliu. Aktorei Sandrai Korzeniak nereikėjo kalbėti apie savo liūdesį, ji galėjo kalbėti apie bet ką. Jai nebuvo svarbu mums kažką parodyti ar išaiškinti. Rodos, jai terūpėjo išbūti, ištverti save, nugrimzti dar giliau, iš kur po valandos ar trijų tikrai kad negrįžtama. Bent jau mane ir, kiek teko matyti, kitus spektaklio veikėjus tuokart ji ištiesų įtraukė į savąjį negyvenimo, išdilimo liūną. Bet tam prireikė labai daug laiko ir tai - ne tik valandų klausimas: kiekvienai akimirkai aktorė atsidavė taip, lyg jai priklausytų amžinybė. Nes tuštumoje nėra laikrodžių, nėra reikalų, nėra tėkmės ir jos atplukdomos vilties.

„Juodoje saulėje“ žiūrovai, pradžioje už rankų tamsiais koridoriais atvesti, gulėjo tamsoje ir klausėsi nenutylančio moters balso. Aktorė Miglė Polikevičiūtė ramiai, tarytum kokiame (tikrai kad ne savo) smegenų planetariume, dėliojo vieną po kito iš anksto paruoštus žodžius (spektaklis įkvėptas Julijos Kristevos knygos „Juoda Saulė. Depresija ir melancholija.“). Keisti, ne visuomet rišlūs sakiniai vis užsimindavo apie kokią nors tai kūno, tai pasaulio vietą. Taip ir šokčiojom nuo vienos erdvės prie kitos: tai burna, tai paplūdimys, tai akys, tai kaukolė, tai autobusas... O šių vietovių jungiamoji grandis - likusi krūva žodžių - pasireiškė tarytum tarp šių vaizdinių vedama kompiuterinės pelės rodyklė. Kaip dalykiškas, svetimas, neleidžiantis į save pasinerti pasaulis.

Žodžiai, ypač tariami tvarkingu ritmu tamsoje, iš žinių nešėjų neretai pavirsta niekingais išdavikais. Vietoje to, kad užvestų ant kažkokios minties, jie pradeda byloti tik apie pretenzijų dydį, o šis, jau lyg peilis po kaklu, blaško ir trukdo bet kokiam susikaupimui. Aiškiai tariamų žodžių negali neklausyti, o kai jie parašyti be rišlaus turinio, tenka dar ir įsitempti, bandant pagauti mintį: lieki nei įtrauktas, nei paleistas - plūduriuojantis paskirų sakinių paviršiais. Pabandau užsimerkti - išties, taip girdėti lengviau, tačiau kyla kitas pavojus - praleisti kokį nors paslaptingą šviesos blyksnį.

Prie tamsos, kuri gal ir galėtų palikti kažkokį įspūdį, jau esame pripratę. Kad ir tame pačiame LNDT Karolinos Žernytės režisuotame „Pirmapradyje“, visą spektaklį galima pravaikščioti užrištomis akimis. O štai House of Puglu rodomame Pauliaus Markevičiaus režisuotame performanse „Dvi su puse minutės“ gana ilgą laiką blaškomės kas sau gal ir ne visiškoje tamsoje, bet tarp juodų, į mažus plotelius erdvę suskirstančių užuolaidų, gyvai skambant klaustrofobiškai muzikai. Jau nekalbant apie kūrinių kokybę ir visumą galima pastebėti, kad stovint ar vaikštant tamsa veikia gerokai labiau, nei kad stabiliai įsitaisius ant grindų. Tuomet negali nuo jos atsiriboti, jos nejausti: automatiškai viršų ima ji, o ne žodžiai - šie tik bejėgiškai aiškina tavo ir taip jaučiamas emocijas.

„Juodoje saulėje“ be tamsos ir žodžių lieka šviesa ir garsai. Šie taip pat atrodo dirbtiniai, tarnaujantys nežinia kam. Muzika - minėtų erdvių, pasigirstančių tekste, santūri iliustracija. Jos vertę galima pajausti nebent per grindų vibraciją po nugara. O ganėtinai retai akinanti šviesa tepriverčia sukti galvą: nejau, turint tiek priemonių, negalima buvo padaryti kažko daugiau? Nejau iš tiesų tiek daug vilties buvo sudėta į tamsą ir žodį?

Pabaigoje iš tolumos pradeda sklisti šviesa, balta kaip rūkas ji pamažėle apima visą salę. Aktorė nutyla ir nebegirdime jokio balso. Liekame vieni aušroje. Kažkas atsisėda ir žiūri. Kažkas išeina. Ne, tai nebuvo bendra patirtis, ir pasitraukėme po jos mes kas sau. Kiekvienas į savo tuštumų labirintus, trumpam prigesintus išpūstos teatro tamsos, naivokai pažodžiui į kitą pusę išverstus ir tokia tiesmuka terapija iš tiesų šiek tiek akinančius.

Recenzijos