Gyvos, nuvargusios smulkmenos

Milda Brukštutė 2017 03 20 menufaktura.lt
Viktorija Kuodytė ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Viktorija Kuodytė ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šeši moterų kūnai, išdėstyti pailgoje laukimo zonoje. Jų savininkės užspeistos į kampą. Be abejo, - vienišos. Skausmas atriboja net nuo pačių rūpestingiausių vyrų, nuo vaikų, nuo savojo balso. Ką jau kalbėti apie paprasčiausią teatro žiūrovą...

Birutės Kapustinskaitės pjesės „Terapijos“ skaitymas OKT Studijoje įvyko dar praėjusių metų žiemą. Jau tada šis tekstas pasirodė šiltas, gyvenimiškas, aktualus. Taip, juo nepretenduojama apversti pasaulio: tenorima jį sukonkretinti, su juo pažaisti, šį tą sužmoginti. Čia vaizduojama onkologinės moterų ligoninės kasdienybė - ne ta didžioji tragedija, kurią, vis viena, aišku, kiekvienam ligoniui ir jo artimui tenka išgyventi, o buitinės ir šiaip smulkios detalės, kurios net (o gal „ypač“) ir tokiose situacijose ima viršų.

Ligos, kaip ir ligoninės, neatsiejamos nuo buities. Čia traukia skersvėjai, čia trūksta televizoriaus, čia nervina kaimynai ir niekam nerūpi, kad bendram gyvenimui vienam kambary su nepažįstamaisiais jautiesi per senas. Gydymo išvargintų kūnų savininkai kimba į buitines detales, kad nereikėtų galvoti apie ką nors kitą. Jie prisitraukia taip arti dabarties ir jos siunčiamų nereikšmingų smulkmenų jau vien tam, kad netektų matyti bendresnio, taip gąsdinančio vaizdo. Kūnas ima viršų: su skausmo pagalba jis vis plečiasi, atriboja mintis nuo bent kiek tolimesnio pasaulio ir, kai galiausiai tampa sau pačiam nebeatpažįstamas, net ir pats pasitraukia, - užleisdamas vietą po jį išplitusiai ligai.

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė mėgsta ją supantį, kasdienį gyvenimą. Jos pjesėje „Niekada nežinai“, pristatytoje praėjusiais metais vykusiame „Dramokratijos“ festivalyje, kalbama apie įvairiausius kasdienius įsivaizdavimus: mažytes mūsų baimes, paranojas, neįgyvendintus - nes sau neleidome - troškimus. Panašiai ir performanse „Dvi su puse minutės“ - kalba eina apie kasdienes baimes, apie įvykius, kurie iš tikrųjų nė neįvyko, o vien tik savo grėsme trumpam supurtė mūsų gyvenimą. Taip ir čia, „Terapijose“, ne taip jau svarbu, koks likimas šias ligones ištiks, svarbiau stebėti minties tėkmę, užčiuopti bendras, atpažįstamas smulkmenas. Pasinerti į guodžiančią, nors ir trapią, bet nuo pasaulio grėsmių apsaugančią kasdienybę, kuria dažnai būna apsišarvavę ne tik ligoti, bet ir seni, vieniši žmonės.

Performanse „Dvi su puse minutės“ (režisierius - Paulius Markevičius), vykstančiame „House of Puglu“, tokia kasdienė dramaturgija buvo kuo puikiausiai įgyvendinta. Ji tapo priemone vieniems su kitais susitikti, atsikratyti kai kurių kompleksų, galbūt net atsiverti. Čia visi - ir aktoriai, ir žiūrovai - trumpam galėjo tapti paprasti, smalsūs, perregimi. Tokią nuotaiką dar buvo galima pajausti ir „Terapijų“ skaityme, kuris, regis, sušildė itin gausiai tą kartą susirinkusius klausytojus.

Dabar „Terapijos“, kartu su režisieriaus Kirilo Glušajevo pagalba, tapo normaliu spektakliu. Ne, čia toli gražu nėra daug režisūrinių sprendimų: viskas ganėtinai sąlygiška, palikta aktorėms (Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Severina Špakovska, Virginija Kuklytė, Dovilė Kundrotaitė ir Gintarė Latvėnaitė) ir paremta nenutilstančiu Kapustinskaitės tekstu. Ir visgi nuolat prasibrauna tvarką į gyvenimo chaosą įvedusios režisūrinės klišės: kad ir čia visiškai nederantys metateatriniai elementai, kaip, pavyzdžiui, pranešimas, kad dabar scenoje pasirodys aktorės, arba tai vienos, tai kitos iš jų atsistojimas sakant savąjį monologą...

Iš šių veikėjų dabar atimta jų kūnams gyvybę teikusi buitis. Jų kostiumai stilizuoti, jų šlepetės vienodos, jų pižamos per gražios ir miegui nepritaikytos (kostiumų dailininkė - Marija Zalensaitė). Taip taikliai akcentuojama ne šių moterų liga, bet jų charakterio tipas; ne ligoninė, o gyvenimas už jos ribų. Ir visgi pro teatro - ne gyvenimo - sieną neprasibrauna užslopintas jų pyktis ir skausmas. Jų vienatvė, atsimušanti į telefonus ir kompiuterius, kažkodėl paliktus rankose, vėlgi, nebe tokia reali. Ji, kartu su visais susisiekimo aparatais, išdavikiškai (nes nelogiškai) atklydusi iš kito, ne teatrinio, sąlyginio pasaulio, o iš to kūniško, buitinio, nuo kurio kitose scenose taip stengiamasi pabėgti. Galiausiai belieka prisiminti, kad kiekvienas tekstas, kaip ir kiekviena tema, reikalauja savito sprendimo. Bendros formos nuskurdina, užslopina gyvą nervą ir palieka kiek išblėsusį, ne premjerinio, o jau tarytum išvaidinto spektaklio įspūdį. Veikiausiai todėl, kad iš tiesų puikių aktorių energijai dabar tenka pasiskirstyti visur - tiek teatro, tiek moterų, tiek ligoninės gyvenime - po truputį. 

Recenzijos