Desperatiškos ryšio paieškos: kartos paveikslas?

Vaidas Jauniškis 2017 03 15 menufaktura.lt
Spektaklio „Antikristas“ vizualas, neturintis nieko bendro su spektakliu. AAT archyvo nuotrauka
Spektaklio „Antikristas“ vizualas, neturintis nieko bendro su spektakliu. AAT archyvo nuotrauka

Kovo 4 d., per šv. Kazimierą, Artūras Areima išleido „Antikristą“. Bet Lietuvoje skandalo nebus, čia ne kokia Lenkija. Pirma, dėl visuomenės pasyvumo bei ne tokio agresyvaus Katalikų bažnyčios kišimosi į visuomenės reikalus; antra, dėl to, kad meno vieta čia suvokiama pakankamai konservatyviai: viskas, kas scenoje, yra saugu - kaip karaliaus dvare. Ir scenos skandalų Lietuvoje nėra. O galiausiai Areima nelabai ką ir pažeidžia - „Kaziukas“ seniai tapo apsipirkimo ir vartojimo gomora, ir prisidengimai tradicijomis nuo to negelbės, veikiau tik padės, tad vartojimo demonas, sklendžiantis virš makabriškai tuščių nakties palapinių, ir yra spektaklyje priskiriamas antikristui. O drauge iš scenos nesigirdi jokių protesto balsų prieš jį, veikiau susitaikymas: finale pasigirstantis - atleiskite, bet cituoju - „Pisu, vadinasi, esu“ ir raginimas išpisti visą pasaulį tėra paaugliškas ciepsėjimas, nes ant to paauglio dabar užvirto tas visas pasaulis, tiksliau, būsimos šeimos gyvenimas. Iš svaigalų pradėtas vaikas dabar grasinasi ateiti, ir būsimieji tėvai ryžtasi jo sulaukti. Gal kaip tik to, kuris nušluos prekystalius nuo šventoriaus.

Jau pačioje spektaklio pradžioje, pasimaivę prieš įeinančius žiūrovus provokuojančiomis pozomis ir nešvankiais judesiais, ketvertas atlikėjų supažindina iš karto su visomis savo formomis ir turiniais: kaukė ir kalba. Kaukės keičiamos, nusiimamos, persirengiama kelissyk kitais rūbais, nusirengiama - atsiranda vis kitoks statusas, kitas personažas. Jų tapatybė taki, kaip dabar madinga sakyti ir elgtis, tiksliau - jokia. Jie yra homo erectus ir gal šiek tiek sapiens, ir tiek. Jų kalba iš tiesų yra komunikacijos krizė - pirmoje scenoje jie pasiima mikrofonus ir ima švilpauti, ir net švilpavimu nekomunikuoja, nes kiekvienas „sako“ savo per kitą. Mikrofonai grūdami gerklėn, jais tarsi bandoma pasiekti gelmę, gerklė / esmė matuojama metru, nes žodžiai, vis pakartojami ir persakomi (cituojami), niekaip neatspindi minties, jie yra kopijos kopija. O rėkiama garsiai, kalbama nepaliaujamai, nes yra baimė prieš tylą. Nėra jokios atramos, nes realus pagrindas, ant kurio jie stovi, yra jų tūbo žemės, internetas kaip didžiausias tikėjimas ir antikristas viename (nes vav yra hebrajų abėcėlės šešta raidė, vadinasi, https://666.kingdome.com). Jie skanduoja „copy-paste“, ir tai yra pagrindinis ne vien spektaklio kūrimo metodas, bet jų (jų kartos?) egzistencinė veikla: kopijuoju, vadinasi, esu. O kas yra feisbuko postai, jei ne kopijų kopijos, norint laimėti šios dienos lyderio postą?

Vienas performatyvaus atlikimo aspektų yra medžiagiškumas, raiškos, iš kurios kuriama žinia, akcentavimas, pati forma kaip turinys. Režisierius su atlikėjais, kurie yra ir aktoriai, ir - tikriau būtų pasakyti - kūnų nešiotojai, sceneles dėlioja kaip mozaiką, kaip vienos struktūros sudėtines dalis, kuriose dažniau akcentuojama būtent raiška, o mintis dėliojasi iš bendro konteksto - ir net nebūtinai tokia, kokia planuota. Raiška gali pasakyti daugiau nei norėtum. Tarsi abstrakcija, kur regi dažą, drobę, ir nebūtinai atsitraukęs toliau pamatysi visumą - tiesiog to dažo ir pakanka turiniui suvokti. O jis sumestas iš garsų, dainų, judesių, klipų kopijų, grafomaniškų tekstų. Ir net jei ten, įtariu, būta ir protingų žmonių tekstų, jie pateikti taip, kad skamba ne geriau nei interneto komentatorių išsikeikimai ar pseudofilosofijos: turinį nusako kontekstas.

Todėl rimti ir net gąsdinantys politikų pasisakymai šiame (ir realiame viso pasaulio) šou drauge yra nerimti, Putinas ir Trumpas cituojami iš grafičio nuo užkandinės fasado (t.y. kopijos kopija), sušokami pagal Klemeno Slakonjos klipą, politikai žaidžia tuos galios žaidimus tviteriais, kurdami savo spektaklius, tik prestižiškesnėse scenose. Walteris Benjaminas čia vadovas: reprodukcijų epochoje iš ritualų sferos pereinama į politikos. Po lytikos. Nesuprantu, kaip ateina į sceną amerikietiškos imtynės (šalia pernai pastatyto šokio spektaklio „(g)round zero“, anksčiau Areimos kurto „Julijaus Cezario“) - ar tai yra ir mūsų fetišas, ar ši karta auga su BTV produkcija? Ar ji tiesiog laiką leidžia bet kokių ekranų apsupty? Bet apie reprodukavimą: kopijos taip pat nusipelno būti pagerbtos, nes dabar iš jų susidaro pasaulis, todėl programėlėse būtų padoru nurodyti ne tik „Mūsų niekas neremia“, bet ir visus cituotus autorius ir kūrinius, nes jie yra ir inspiracijos, ir citatos, ir tikrieji rėmėjai.

Keista sakyti apie lietuvių teatrą, bet geriausios ir jautriausios „Antikriste“ yra sekso scenos. Ne vien tuo, kad tylesnės, sukauptesnės. Bet jose švytuoklė ima skrieti nuo performanso į natūralumą ir nevaidybą, ir brėžti pagrindinę liniją. Čia tarsi žaidžiamas porno, bet drauge atsiranda erdvė tikriems jausmams, prasimuša nebylus nuoširdumas. Skverbiamasi pamažu, ne tiesmukai, ne kontrasto principu - toje vietoje, kuri jau turėtų vesti į pakylėjimą, mergina pradeda klausinėti apsėsto vaikino apie sausainius močiutei, vaikinas oralinio metu ima deklamuoti Yeatsą. Tai netrukdo, priešingai, mergina nuo airio poezijos užsiveda. Seksas vis tiek lieka karnavalas, linksmas šėlsmas ir vaidyba (citatos-kopijos iš Jano Fabres „Olimpo kalno“). Stilius išlaikytas, bet ir natūralizmas, nebe porno stilizacija, yra pagrįstas: tai jau ne fikcija, o tarsi-dabar, vienintelė beveik-tikra spektaklio akimirka, tai, į ką bandoma įsiremti. O pagrindo ir čia nėra.

Dera pabrėžti: šie jaunieji aktoriai elgiasi su savo kūnu taip, tarsi su juo būtų užaugę, t.y. jiems nuogumas yra tik vienas itin natūralių kūniškumo aspektų, vienas spektaklio tekstų. (Reklamiškai sušukime: ar to Lietuvoje dar nebuvo? Taip, nebuvo.) Jie jau prie to pripratę, žiūrovai prie to turi pratintis, antraip viskas bus nurašyta bandymams šokiruoti, o taip nėra. Atmesti lengviausia, bet taip išmeti pats save. Visos šios komunikacinės orgijos tebuvo pretekstai, vedantys į kitą tekstą.

Finalas liūdnai byloja naujos eros pradžią. Epochų kaitą. Ją kadaise žymėjo filmas „Seksas, melas ir videojuostos“, įteisinęs virtualios realybės gimimą, šiandien filmas „Shortbus“ (nepainioti su Warlikowskio spektakliu, originalas nelyginamai liūdnesnis) seksą prilygina rankos ištiesimui, t.y. desperatiškam ryšio ieškojimui. Areima kuria šiandienos sceninį „Shortbus“, gerokai natūralesnį ir be teatro. Apima kažkoks giluminis liūdesys, nes nebus ir tylos, nes jos bijomasi. Vietoje jos paleidžiamas Anthony klipas, skirtas butoh kūrėjui Kazuo Ohno. Tyla šiame kūrinyje neįmanoma, kaip tikriausiai neįmanoma papasakoti apie triukšmą netriukšmaujant, rodyti kopijas nekopijuojant, kalbėti apie impotentišką politiką be politikos. Antikristas visame kame.

Tiesa, abipus scenos stovėjo kryžiai. Visiškai beprasmiai ir reikalingi nebent dar vienam šou ar kaip trokštamo skandalo atributai. Tarsi režisierius iš pradžių būtų planavęs sukelti daug triukšmo, bet ilgainiui visa tai pamiršęs, pasakė kur kas daugiau ir svarbesnių dalykų.

Recenzijos