Mirties šokio ratelyje – teatro titanai: nuo Kosto Smorigino iki Jūratės Onaitytės

Ingrida Ragelskienė 2017 02 16 lrytas.lt, 2017 02 16
Scena iš spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Tautinis teatras nesiliauja stebinęs. Vasario 11 dieną atėjau į, ko gero, reikšmingiausią sezono premjerą Valstybiniame jaunimo teatre ir išvydau žilų galvų jūrą, užtvindžiusią žiūrovų salę.

Pirma mintis - susirinko perkamąją galią turintys žiūrovai, išsiilgę saugaus, patogaus, suprantamo, apčiuopiamą vertę turinčio teatro.

Būtent tokį gryną produktą jiems pasiūlė režisierius Gintaras Varnas, monolitinę Henriko Ibseno pjesę „Junas Gabrielis Borkmanas“ kilstelėdamas ant keturių žvaigždžių - Kosto Smorigino, Dalios Overaitės, Jūratės Onaitytės ir Vido Petkevičiaus - autoriteto.

Pramušė šimtmečio luobą

Kaip žinoma, kai kuriose primityviose bendruomenėse didžiųjų krizių ir žmonių nelaimių priežasčių iki šiol ieškoma ką tik paskerstų gyvūnų viduriuose ar stebint deginamų aukų dūmų trajektoriją.

Nežinia, kuriuo iš šių būdų režisierius G.Varnas kaskart bando pamatuoti būsimo savo spektaklio aktualumą, atgarsį ir vertinimą tarp amžininkų? Gal tai žinant būtų lengviau suvokti, ar visada genialūs aktoriai ir tobula estetinė spektaklio forma užtikrina aiškią, gryną, žiūrovui suvokiamą mintį, įkūnytą spektaklio temoje, idėjoje?

Šalia manęs sėdėjusi vidutinio amžiaus žiūrovų porelė prieš abi spektaklio dalis įnirtingai šaudė burbuliukus išmaniųjų ekranuose. Nutaisiusi kuo mandagiausią veido išraišką po visko paklausiau kaimynų, kaip jiems patikęs spektaklis.

„Senatvė yra baisus dalykas“ - reziumavo atsitiktinis šio vakaro kaimynas, o jo palydovė tik išraiškingai pavartė akis. Supratau, kad H.Ibseno vėlyvajame kūrybos etape puoselėta senatvės tragizmo, mirties neišvengiamumo tema bus pramušusi šimtmečio luobą.

Gal išties G.Varno spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ pagrindinis meninio tyrinėjimo objektas yra būtent „danse macabre“?

Šis pašėlusio mirties šokio siautulys nė akimirksniui neapleisdavo kokio nors XV amžiaus vokietuko minčių ir juslių. Vertė unguriu rangytis nuo kasdienio mirties šnopavimo į sprandą. Spaudė prie žemės žmogaus gyvenimo beprasmybės ir bevertiškumo suvokimu. Ir, be abejonės, mokė nusiraminimo ieškoti Dievo baimėje.

Bet ką tada šio spektaklio kūrėjų amžininkams reiškia akimirksnis žemiškų malonumų ir nelaimių, lygybė visų ir kiekvieno mirties akivaizdoje? Ar tikrai šios mintys, ši mirties neišvengiamybė verčia būti nuolankesniems ir išmintingesniems kasdienybėje ir mirties akivaizdoje? Ar galiausiai žmones vis dar vienija pati mirties, kaip išvaduotojos, idėja? Nemanau.

Rėplioja griaučiai

Scenografo Gintaro Makarevičiaus sprogdinančios fantazijos nulemta totalia estetine švara, idealiais tūriais ir pilkšvais pustoniais įrėmintoje scenoje nuo pirmų spektaklio akimirkų videoprojekcijoje siaučia simpatiškos animuotų griaučių ordos.

Griaučiai rėplioja pilka uždanga, tuntais ritasi kūlio, sumažėja ir vėl tampa milžiniški tampydamiesi mirties šokio ritmuose, skalaudami kaulus „danse macabre“ melodijose (spektaklio kompozitorius Antanas Kučinskas).

Šis tikslus visagalės mirties simbolis greitai tampa fonu, eiliniu spalviniu pustoniu scenos titanų susidūrimuose ir kovose. Labiau įsitempti ir suklusti verčia scenografo pasiūlyta geležinkelio stoties vizija.

Šešėliu skrodžiantis scenos gelmę traukinys staiga virsta senoviniu žaisliniu traukinuku, mikliai riedančiu pačiame scenos priekyje nutiestais žaisliniais bėgiais.

Ir tai, su kokia aistra savo pažeminime, neapykantoje, visuotiniame pasmerkime tarpstantis aktoriaus K.Smorigino vaidinamas Junas Gabrielis Borkmanas valdo savo žaisliuką, versdamas jį ūkti, stoti ir vėl važiuoti, sukrečia labiau nei sinchroniškai judančių griaučių animacija.

Aktorius K.Smoriginas yra mūsų scenos titanas. Akimirksnį galima patikėti, kad dramaturgą Henriką Ibseną 1896 metais parašyti šį tobulą, sceninės erdvės ir laiko vienybe persmelktą kūrinį įkvėpė tolimos ateities vizija, tikėjimas ateities teatru.

Ir nuojauta - gims aktorius, sugebantis įkūnyti visą Juno Gabrielio Borkmano personažo įtaigą, pamišėlišką tikėjimą proto išdaigomis, apsėstą karštligiško beviltiškų iliuzijų puoselėjimo, nutviekstą kerėpliškos inteligencijos ir akinančios asmenybės žavesio šviesa.

K.Smoriginas vaidina herojų, įklimpusį savo idėjos tragedijoje, išgyvenantį pačią šiurpiausią asmeninės ideologijos krizę ir tiesiog gero, išmintingo, azartiško žmogaus galutinį išduotų vilčių žlugimą. Griūtį, vykstančią čia ir dabar, prieš mūsų akis.

Kai žmogaus žlugimo kartėlis tampa nepakeliamas, aktorius pasitelkia humorą, švelniai graudžią ironiją.

Vaidina ir sijono klostės

Po „Juno Gabrielio Borkmano“ erdvę savo paslaptingomis trajektorijomis vaikšto dvi patarnautojos (aktorės Aldona Bendoriūtė ir Jonė Dambrauskaitė) - savotiškos iš videoanimacijos nužengusios griaučių ar net pačios mirties alegorijos.

Jos praveža pro herojus savotiškuose morgo vežimėliuose serviruotus arbatos puodelius, stumdo labiau geležinkelio laukiamojo salei nei padoriam buvusio bankininko dvarui tinkamus suolus, naujam personažui žengiant į veiksmą demonstratyviai atbogina jam duris su visa stakta.

Pro jas veržiasi ibseniški herojai - nuo jaunųjų dirbtinumo ir susireikšminimo norisi gūžtis ir atsiriboti, vyresnieji priverčia įsiklausyti ir gauti mūsų atjautos dozę.

Didelį pasigėrėjimą spektaklyje kelia aktorių Dalios Overaitės ir Jūratės Onaitytės vaidinamos dvynės seserys. Moteris kurianti ir moteris griaunanti, tyliai visą gyvenimą mylėjusi ir garsiai reikalavusi meilės sau, gera įmotė ir bloga motina. Šių dviejų titanių susidūrimas spektaklio pradžioje suteikia emocinį toną visai pirmai spektaklio daliai.

Šiame spektaklyje vaidina ir kiekviena sijono klostė - kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė abi damas aprengė labai tiksliai jų vidinę jauseną, patirtį, nuotaikas atitinkančiais rūbais.

Kaip viena detalė - storastikliai akiniai - ant jautraus seno poeto (aktorius Vidas Petkevičius) nosies galo pasufleruoja jį esant ne niūrios tikrovės, o šios idėjų tragedijos statistą ir herojų.

Vienos dramos ir kelių nevykusių eilėraščių autorius, puoselėjantis iliuzijas, kad viską dar galima ištaisyti, pakeisti, pagerinti, išgelbėti. Tuo beatodairiškai tiki kiekvienas iš keturių pagrindinių herojų. Ir tuo jie brangūs ir nepakartojami, unikalūs, pakilę aukščiau, išsivadavę iš kasdienio, įprasto gyvenimo mėsmalės.

Recenzijos