Klystkeliais į Florenciją

Renata Bartusevičiūtė 2016 12 20 menufaktura.lt
Liubomiras Laucevičius kuria Lorenco, menininkų globėjo, tačiau gero gyvenimo jau gerokai pakamuoto personažo paveikslą. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Liubomiras Laucevičius kuria Lorenco, menininkų globėjo, tačiau gero gyvenimo jau gerokai pakamuoto personažo paveikslą. Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Po beveik dešimtmečio sugrįžęs į Nacionalinį Kauno dramos teatrą režisierius Jonas Vaitkus, kartu su jam asistuojančiu režisieriumi ir aktoriumi Ainiu Storpirščiu, kviečia keliauti į Florenciją. Lietuvoje dar nestatyta Thomo Manno pjesė „Fjorenca“ pilna pagundų, prieštaravimų ir klystkelių, kaip ir jos kelias Kaune.

Prieš daugiau nei 100 metų sukurtos pjesės temą būtų galima įrašyti į sąrašą amžinųjų kelionių, į kurias kiekvienas amžius, kiekviena karta gali leistis vėl ir vėl, atrasdami savus kelius ir klystkelius. Liberalizmo triumfas ir žlugimas, valia ir moralė, gaivališki malonumai ar dvasinė pilnatvė - tai tik keletas kelrodžių iš Thomo Manno teksto, kurio siužetas gana nuspėjamas, bet autorius jame meistriškai užšifravo vertybių daugiasluoksniškumą.

Dramos veiksmas vyksta XV amžiaus intrigų apsuptoje Florencijoje, kurioje dėl valdžios ir įtakos varžosi miesto valdovas Lorencas de Medičis ir San Marko vienuolyno vienuolis Džirolamas Savonarola. Dėmesio centre ir vienintelė dramos herojė - Lorenco meilužė Fjorė, metaforiškai įkūnijanti pačią Florenciją, jos didybę, grožį, ir tuo pačiu laisvamaniškumą. Fjorės palankumas vienam iš varžovų lems ir viso miesto likimą. Šioje kelionėje apstu ir ne tokių svarbių bei ryškių veikėjų, kaip antai dėl valdžios po tėvo mirties besipešantys sūnūs, vienas kitam prieštaraujantys Lorenco patarėjai ir sau vietos nerandantys menininkai.

Lorencas ir vienuolis Savonarola turėtų būti kardinaliai prieštaringų principų veikėjai, kurių dėka skleistųsi vitališkumo ir dvasingumo konfrontacija. Liubomiras Laucevičius, kuriantis Lorenco - meno  ir pramogų mylėtojo, menininkų globėjo, tačiau gero gyvenimo jau gerokai pakamuoto personažo paveikslą, pasirenka gana stoišką jo povyzą, ir toks sprendimas pasiteisina. Tuo tarpu Egidijaus Stanciko Savonarola, įskaudintas, atstumtas, jaučiantis neapykantą ir kerštą, pritrūko tamsių, ryškesnių tonų. Gana nuosaikus ir ramus vienuolio paveikslas priminė keliaklupsčiaujantį maldininką, bet ne įtaigų, išdidų oratorių, savo kalbomis ir energija gebantį uždegti minias. Vidinė šio personažo jėga kol kas dar neatrado išorinių priemonių, kurios galėtų įtikinti žiūrovą. Kažkur klaidžioja ir Fjorė - aktorė Ugnė Žirgulė. Kuriamas personažas lyg ir turėtų įkūnyti moters grožio kultą, dėl to - platūs, gracingi judesiai, ramus, pasitikintis, viliojantis, o kartais ir fatališkai skambantis balsas turėtų pasiteisinti, tačiau Fjorei trūksta energijos, jėgos, gaivališkumo.

Pagrindiniai veikėjai vis dar klaidžioja savyje, bet turi kelionės tikslą. To negalima pasakyti apie jaunuosius aktorius, kurie, regis, neturi orientyro ir yra tiesiog palikti šalikelėje. Ryškiausiai kliūva dikcija - jaunųjų beriamas tekstas virsta tiesiog foniniu ūžesiu. Ir tai ne vienintelė bėda su šiais personažais, kurie turi įkūnyti menininkų kastą (aktoriai Edgaras Žemaitis, Vaidas Maršalka, Valerijus Kazlauskas, Artūras Sužiedėlis). Pasirinktas transeksualizuotas įvaizdis, galbūt turėjęs įnešti šiuolaikiškumo, nei sklandžiai įsiliejo į bendrą visumą, nei buvo įtaigiai atliktas. Galbūt dėl to ne kartą iki premjeros akcentuota profesinės išdavystės, nepagarbos jai tema taip ir liko neišvystyta, tačiau iškėlė kitą klausimą: kodėl menininkai XXI amžiuje vaizduojami būtent šitaip ir kokius stereotipus tai sukuria? Dar vienas personažas - iš antikos laikų atklydusi belytė būtybė (aktorius Rokas Lažaunykas) - galėjo įkūnyti absoliutų žmogaus kūno grožį, tačiau XXI amžiuje ji kelia ne estetinį pasigėrėjimą, o dvejones dėl anoreksijos.

Ir tų klystkelių iš Florencijos pakeliui į Kauną būta ne vieno. Tarkime, net ir tada, kai gana statiškam, literatūriniam pjesės tekstui veikėjai norėjo suteikti gyvybės. Kartais personažai perdėtai manieringi, teatrališki - taip aktoriai kūrė distanciją tarp šiuolaikinio ir ano meto žmogaus. Kartais tą distanciją aktoriai bandė mažinti buitinės kalbos intarpais, kurie nesijungė į bendrą visumą. Nepadėjo nei muzikiniai intarpai (kompozitorius Algirdas Martinaitis), kurie nukeliavo dar į kitą pusę, nei kostiumai, kontrastuojantys tarpusavyje ir su pačiu scenovaizdžiu (dailininkė Renata Valčik).

Klaidžiojant tarp Renesanso Florencijos ir dabarties, scenografei Renatai Valčik pavyko sukurti itin estetišką, neperkrautą, šiuolaikiškai interpretuotą renesansinį scenovaizdį, kuris galėjo būti raktu, įmenančiu visos kelionės maršrutą. Puikus pavyzdys - aktoriaus Sigito Šidlausko kuriamas Policiano vaidmuo. Renesansiškai saikingas manieringumas puikiai suderintas su šiuolaikišku ofisiniu paprastumu - tai Florencijos žmogaus transformacija XXI amžiuje. Jo išorė puikiai derėjo su bendra visuma, ir pats personažas išliko gyvas, organiškas, įdomus.

Po šios kelionės taip ir liko neaišku, koks visgi buvo tikslas. Atskiri sprendimai - tarsi priešingų krypčių keliai, kuriems pritrūko vedlio. Regis, kiekvienas „Fjorencos“ kūrėjas žiūrėjo skirtingomis kryptimis. Tad visai nenuostabu, jog vieni pasiekė Florenciją, kiti - Kauną.

Recenzijos