„Apvalytieji“ ar drąsuoliai bailiai?

Kamilė Žičkytė 2016 01 29 Menų faktūra
„Apvalytieji“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Apvalytieji“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jei norėtum 1,5 val. praleisti šiandienos sužvėrėjusio pasaulio sopulių liūne, eik į Oskaro Koršunovo, LMTA vaidybos absolventų ir tragiškosios Anglijos dramaturgės Sarah Kane spektaklį „Apvalytieji“. Premjeriniai aplodismentai dar aidi OKT studijoje.  Tik nežinia, kam buvo skirti tavieji - režisieriui (už pedagoginius žingsnius jaunųjų karjeros pradžioje), aktoriams (už drąsą) ar dramaturgei (už vengiamų temų scenoje eskalavimą ir naujas formas).

Parašiusi tik  penkias pjeses ir vieną kino scenarijų, Sarah Kane sulaukė pasaulinio pripažinimo ir yra vadinama viena iš In-yer-face dramos autorių. Lietuvių teatro žiūrovui turėtų būti atpažįstamos ir Martino Crimpo, Marko Ravenhillo, Martino McDonagh'o pavardės, jie taip pat priklauso šiai kūrėjų grupei. Naujosios britų dramaturgų dramos pastebimos nuo 1990-ųjų, o toks teatras vadinamas „sensacijų teatru“. Čia sąmoningai provokuojama ir brutaliais veiksmais siekiama, jog žiūrovas ne tik atpažintų vaizduojamą fikciją, bet įsitrauktų ir reaguotų. „Norėjau sukurti kūrinį, kuris niekada negalėtų tapti filmo scenarijumi ar proza. Vienintelis būdas jį realizuoti - perkelti į sceną. Žinoma, nepatikėsit - šis kūrinys yra „Apvalytieji“. Juk pjesėje pavaizduota tiek daug negalimų įvykių. Bet aš manau, jog scenoje įmanoma viskas“ - apie socialinio realizmo prisodrintą pjesę paskutiniame savo interviu Londono universiteto studentams 1998 m. lapkritį pasakojo autorė.

1998 m. Royal Court teatro apatinėje salėje Londone įvyko 27-metės Sarah Kane „Apvalytųjų“ premjera. Sarah Kane ne tik pati režisavo pjesę, bet, patyrus traumą pagrindinei aktorei, pakeitė ją premjeriniuose spektakliuose. Brutalumu šokiravęs spektaklis, sudrebinęs Anglijos konservatyvaus teatro pamatus, sulaukė žeidžiančios ir asmeniškos dramaturgės kritikos, pjesių neįprastumą „nurašant“ autorės psichinėms ligoms. „Jei teatro kritikai neturi ką pasakyti apie spektaklį, pradeda kalbėti apie dramaturgą, režisierių arba aktorius“ - įsiutusiems kritikams atkirto Sarah Kane, nesuprasdama, kodėl smurto / homoseksulių santykių / incesto / savižudybės / diskriminacijos vaizdavimas scenoje žiūrovus šokiruoja labiau nei prievarta realiame gyvenime.

Visų pjesės makabriškų įvykių dirigentas - Tinkeris (aktorius Darius Meškauskas). Meškauskas yra šios didelės grupės aktorių dėstytojas, o Tinkeris - pasiklydusių sielų „daktaras“, skaistyklos prižiūrėtojas ir teisėjas. Pjesės veiksmo vieta - universitetas-skaistykla-psichiatrijos klinika (sąlygiška), o spektaklyje - tik kreidomis marginamų sienų ribojama erdvė, kurioje įmanoma viskas. Abi pagrindines veikėjų poras vaidina kituose spektakliuose matyti aktoriai: iškrypėlišką brolių porą (Greis ir Gremą) - Greta Petrovskytė ir Kęstutis Cicėnas, gėjus Karlą - Laurynas Jurgelis, Rodą - Karolis Vilkas, šokėjas - Paulina Taujanskaitė ir Gailė Butvilaitė. Personažai neegzistuoja konkrečiame laike, padrikai komunikuoja, nemiršta, bet ypatingai daug jaučia. Ši nežabota jautrių, tapatybės ieškančių žmonių jausmų galia ir tampa asmeninių tragedijų priežastimi.

Spektaklyjė praleistas vienas ir svarbiausias In-yer-face dėmuo: žiūrovas girdi tekstą, stebi veiksmą scenoje, bet nereaguoja - nebuvo matyti nė vieno palikusio salę nesibaigus spektakliui, garsiai pasipiktinusio ir pasišlykštėjusio. Galima į veiksmą neįtraukti žiūrovo: juk teatras vyksta ne tik scenoje, bet ir žiūrinčiojo galvoje! Jaunieji aktoriai taip stipriai stengiasi apsimesti drąsiais ir įgyvendinti visas dramaturgės ir režisieriaus ambicijas-fantazijas: bučiuojasi, mylisi, prievartauja, mušasi, smaigstosi adatomis, bet moralumo ribos ir „ketvirtosio sienos” niekada neperžengia. O gal apatija ir problemų ignoravimas - mūsų kultūros dalis? Verta prisiminti, kaip aršiai žiūrovai replikavo Nacionaliniame dramos teatre rodomo spektaklio  „Didis blogis“ metu, o taip pat - per šalį vilnijančias reakcijų bangas, supurčius kasdieniams kriminaliniams įvykiams: visiems gaila paskandintų vaikų, sudegusios senutės, ar į upę išmesto šuniuko. Bet kodėl negaila taip aktyviai besikankinančių scenoje?

Nuo antro kurso Nacionalinio dramos teatro scenoje, vėliau - ir OKT, „No Theatre” spektakliuose vaidinantys studentai ieško aktorinės / profesinės tapatybės. Diplominiams atsiskaitymams kursas renkasi ambicingą repertuarą: Mariaus Ivaškevičiaus „Artimas miestas“ (režisierius Darius Meškauskas), Oskaro Koršunovo režisuoti Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“, Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“ ir kt. Pasirinkimai ne tik stebina, bet ir baugina. Ar visi aštuoniolika yra ne tik drąsūs, bet ir puikiai valdo balsą bei kūną? Ar pasirinkimai nėra tik režisieriaus ambicijos? Šių dramų specifika - sutrūkę aristoteliškieji priežasties ir pasekmės ryšiai, abstraktūs personažų charakteriai, veikiau jaučiantys simboliai, o ne mąstantys žmonės - iš kūrėjų reikalauja ne vien tikslios analizės, bet ir aktorinės brandos. Dar viena abejonė - Oskaras Koršunovas renkasi vis tuos pačius aktorius ir tampa nuspėjama, jog pagrindinė Greis bus Greta Petrovskytė (atliekanti pagrindinį vaidmeny spektaklyje „Jelzaveta Bam“), Gremas - Kęstutis Cicėnas („Kankinys“), Karlas - Laurynas Jurgelis („Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“). Ar ne tikslinga būtų studijų metais lygiavertę progą pasireikšti suteikti visiems?

Aktyvi spektaklio reklama, režisieriaus, dramaturgės pavardės negarantuoja spektaklio sėkmės. Deja, tenka konstatuoti: dramaturgija šį kartą buvo stipresnė už spektaklį. 

Recenzijos