Esė apie nematomą žemę

Dovilė Statkevičienė 2015 11 29 Menų faktūra
Spektaklyje „Akloji dėmė“ paltai leidžia šokėjoms įsijausti į „matau / nematau“ žaidimus. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklyje „Akloji dėmė“ paltai leidžia šokėjoms įsijausti į „matau / nematau“ žaidimus. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tikrovę reikia dozuoti, kad ji visa savo stambaus kūno mase neužgultų mirtinai. Mes turime tam dvi galimybes. Pirmoji - fiziologinė regėjimo organo ypatybė, vadinama akląja dėme: tai plotelis, kurio nematome, tačiau mūsų vaizduotė užpildo šią spragą aplinkinio fono smulkmenomis. Kad akloji dėmė išties koreguoja mūsų matymo lauką, galima įsitikinti atlikus šį testą. Pašiurpo oda? Ko gero, panašaus šiurpo nukrėstas choreografas Vytis Jankauskas atsispiria nuo šio fenomeno ir nagrinėja antrąją tikrovės dozavimo galimybę - riboti regėjimo lauką savo pastangomis.

Kad galėtum išlikti, reikia suvokti savos aklosios dėmės (ta antrąja - psichologinės valios - prasme) kitimo dėsnius: kai reikia - susitraukti iki nulio, kai reikia - išplisti iki bekraštybės. Susitraukti tarsi paprasta: tereikia visiškai atsimerkti, o atsimerkus taip įsižiūrėti į daiktą / reiškinį, kad paties tavęs nebeliktų, kad visas mintis sudarytų tik tai, ką matai. Ar tai įmanoma? Niekaip.

Atvirkštinis variantas - aklosios dėmės poveikio pastiprinimas, savo valia padedant jai tarytum išplisti, tarytum aptraukti tave iš visų pusių. Čia jau turi pats sau pagelbėti: naudotinos nuosavos ir nenuosavos rankos, nuosavi ir nenuosavi paltai. Blogiausiu atveju galima užsimerkti. Tuo, prisipažinkime, užsiima kiekvienas iš mūsų ir, ko gero, tik dėl to tiek daug mūsų dar gyvų.

Svarbiausias vaidmuo naujausiame Vyčio Jankausko spektaklyje „Akloji dėmė“ kaip tik paltams ir atiteko: jie leidžia šokėjoms įsijausti į „matau / nematau“, „esu / nesu“, „esu aš / esu tu“ žaidimus. Scena, kurioje Rūtos Butkus ir Giedrės Kirkilytės personažai sukniumba ant grindų ir tarsi pražūsta po paltais, ir viskas, kas lieka toliau - tik šokantys paltai, tarytum masyvūs gyviai judantys pažeme, - tai taikliausia ir drauge gražiausia individo užsidarymo savame kiaute, savoje odoje vizualizacija, kokią yra tekę matyti. Šie kafkiški vabalai ropinėja pažeme patys nė nepastebėdami, kad vabalais yra virtę (tuo jie skiriasi Gregoro Zamzos iš „Metamorfozės“): jiems tai - ne primesta, vieną rytą „atsitikusi“ aplinkybė, bet nuosekliai siekta būsena, iki maksimumo apribojant regimą peizažą ir užsidarant tokiame akiplotyje, kuris aprėpia tik čia pat, po nosimi, esantį tikrovės plotelį. Aplink nėra nei kitų, nei kitko, nei kitąsyk, nei kitapus. Tokį žaidimą mėgsta žaisti vaikai: palindę po pledu, jie įsikuria lyg autonomiškoje respublikoje ir joje išdidėja, virsta viskuo, kuo iš tikro nėra. Toks požiūrio į pasaulį principas, kai taip, čia viskas galima, ir taip, čia nieko nėra, - būdingas ir kuriantiems žmonėms, po savo paltais / pledais konstruojantiems alternatyvą esačiai.

Bet būna ir kitaip - spektaklio pradžioje Rūtos Butkus kuriamas personažas nesileidžia išvaduojamas iš tamsos po paltu: nei stovomis, nei sėdomis, nei gulomis, nei gražiuoju, nei jėga Giedrės Kirkilytės „jai“ nepavyksta įtikinti Rūtos „jos“ pažvelgti į aplinką. Ekrane[1] matyti bijančiosios pabrėžtinai abejingas veidas užmerktomis akimis: jei ne paltu, jei ne rankomis, tai bent akių vokais galima bėgti nuo to, kas supa, į tai, kas viduj. O jau praplėšus vokus, tenka gintis: ar atsimenate „dilgėlę“, kuri daroma suėmus rankos odą abiem delnais, ją sukant į skirtingas puses? Štai nuo tokios „dilgėlės“, kaip keršto tai, kuri privertė atsimerkti, prasideda Rūtos personažo pratinimasis prie dienos šviesos.

Šiuo nenoru pramerkti akis Vytis Jankauskas priverčia atsisukti į save: juk tokia realybės baimė šiandien kamuoja daugelį. Apsimetame, kad nelaimės vyksta „televizoriuje“, kitame troleibuso gale, anoje gatvės pusėje, kad visa, kas su krauju, už jūrų marių nuo mūsų. Mes žiūrime ir kaip reikiant įdarbiname savo akląją dėmę - užpildome faktus, kurie mus trikdo, aplinkinio fono vaizdais. Kad kiekvienam mūsų rūpi tik savas kailis (savas paltas) - ne paslaptis, bet ar reikia nuo to gelbėtis, ar tai - vienintelis būdas išsaugoti blaivų socialinį protą?

Iš tamsos išsilaisvinusi Rūtos Butkus „ji“ ima jaukintis supančią dabartį, kol galiausiai įsmunka į ją visa savimi: pradėjusi nuo retų, tačiau labai ekspresyvių judesių rankomis, galva, ji pamažu įjungia visą kūną, kurio raiškos intensyvumas įperša kompleksą Giedrės Kirkilytės personažui, bandančiam atkartoti nepakartotiną judesių skalę. Šioje scenoje nuo Rūtos neįmanu atitraukti akių: ji geria į save visą dėmesį unikaliu savito judėjimo ir veido išraiškos deriniu. Atsimerkusi ji staiga įpuola į kardinaliai priešingą situaciją - kada imi reaguoti į viską, ką matai, ir nebežinai, kaip save sustabdyti. Šiuo atveju ją sustabdo Giedrės „ji“, vaikiškai supavydėjusi tokio Rūtos personažo veržlumo: šiam ant akių vėl krenta paltas.

Abiejų moterų šokis po vienu paltu - lygiavertis ir harmoningas, plastiškas ir lėtas. Kaip tik čia ateina mintis, jog šios dvi moterys - tai „ji“ (Giedrė Kirkilytė) ir jos „vidinis aš“ (Rūta Butkus). Mėginimas susikalbėti „su savimi“ po paltu, regis, vaisingas: čia išnyksta choreografijos kontrastas, gimsta judesių „lygybė“, kuri nesibaigia jau iki pat pabaigos. Toliau leidžiamasi į „kas sau“ tyrinėjimus po atskirais paltais: iš pradžių - lyg niekur nieko, įprastai užsimetus juos ant pečių, vėliau keliant juos virš galvos ir paliekant matyti vien kojas. Galiausiai po paltais pasislepiama iš esmės (jau minėta „šokančių paltų“ scena), taip paneigiant šokėjos kaip asmenybės svarbą. Du vienodi paltai, dvi iki maksimumo išsiplėtusios aklosios dėmės ir neskubri savianalizė. Jos pabaigoje - išsinėrimas iš odos, kuriam limpa apibūdinimas „kaip naujai gimęs“.

Naujai ir laimingai „gimusios“ šokėjos paskutinėje scenoje, įsitaisiusios viena priešais kitą, sūpuojasi, glostosi, bando viena kitą (taigi - save) atrasti, visiškai paklūsta džiugiai ir lengvai muzikai. Už nugarų, ekrane, - didžiulį kontrastą teikianti tamsa, į save po truputį pasiglemžianti šviestuvų švieseles, duodanti ženklą, kad šis nubudimas - laikinas. Ar kaip reikiant išsibuvus savyje galima atrasti pasaulio grožį? O gal pasaulio grožis - tik foninės smulkmenos, kuriomis užgrūdame tuštumą, prasmės stoką?

Vyčio Jankausko choreografinis braižas atpažįstamas iš trijų aspektų: pirma, jam būdingos grynosios temos - ne eilinės istorijos, bet žmogaus egzistencinių potyrių esmės, poliai, ant kurių laikosi individo socialinė būtis. Antra - jam ypač svarbus šokėjo(s) individualumas, savita kūno plastika, kurią stengiamasi pabrėžti, o ne suniveliuoti su kitų šokėjų judesiu, siekiant simetriškumo. Trečia: jo tikslas - ne choreografinių įgūdžių demonstravimas, bet būties mąstymas per judesį. Todėl žiūrovui paprasta absoliučiai pasitikėti sceniniu reginiu: jis gali būti ramus, jog spektaklis - išlauktas, atsisakęs kaprizų, pasirinkęs dialogą (tiksliau - polilogą), siūlantis pažvelgti į savas rankas, kojas, veidą ir atrasti ryšius, kuriais savo kūnu esame įklimpę į duotąjį laiką.

Kad įklimpome kūnu - faktas. Kiek įsibrisime protu - manipuliacijų psichologinėmis aklosiomis dėmėmis išdava, variatyvi kaip miško spalva kintant saulės spindulių kritimo kampui. Taigi, kiek aklas tavo miškas?

 


[1] Vaizdinės projekcijos - visiškai nebūdingas Vyčio Jankausko spektaklių papildinys, šįkart pasitelktas norint priartinti, parodyti veidą, išraišką, pojūtį ar nutolinti vaizdą, išskaidant jį į daugybę atskirų kadrų / eilę skirtingų gyvenimų. Kad ekranas funkcionuotų taip preciziškai apgalvotai, taip tikslingai ir jautriai - mūsų scenoje reta, todėl akis gaudyte gaudo kiekvieną blykstelėjimą.

Recenzijos