Bado meistrų akių kontaktai

2015 11 20 lzinios.lt, 2015 11 18
Scena iš spektaklio „Bado meistras“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Bado meistras“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Audrius Musteikis

Ne vienam vilniečiui kelias į „Meno fortą“ buvo atradimas. Yra ir toks užkaboris senamiestyje, beje, Eimunto Nekrošiaus gerbėjams Rusijoje gana gerai žinomas. Į jį tamsių Vilniaus gatvių ir kiemų vingiais - tarsi įžanga į kafkiškų tekstų sąsajas su kelione pasąmonės labirintais - praėjusį savaitgalį ėjo žiūrovai pamatyti naujo režisūros meistro darbo, spektaklio pagal Franzo Kafkos novelę „Bado meistras“.

Spektaklyje aktorė Viktorija Kuodytė išlenda pro „adatos ausį“, tarsi būtų Davidas Copperfieldas, kaip fakyras ryja ugnį, kūną valdo tarsi pagal Sashos Walz norus, kelia susidomėjimą, tarsi būtų įsikūnijusi į pačią Mariną Abramovič, atliekančią performansą, bet žiūrovo atmintis geriausiai išsaugo ne tuos cirkus, o kad aktoriai, V. Kuodytė ir dar trys, nuolat „naršo“ po publiką ir ieško akių kontaktų. Ir - kaip jie tai padaro. Tiesiog žiūri - į akis, tiria, matuoja temperatūrą, nustato būvį: su pašaipa ir nuostaba, iš aukšto ir geranoriškai. Bet taip, kad širdies čakra (ar saulės rezginys) atsiveria. Rašant apie E. Nekrošiaus spektaklius tenka kartotis: didžioji jo paslaptis yra ne metaforų neišsenkamas generavimas, o paprasta subtilioji energija. Jos siekia ir kanoninės religijos, ir ezoterika ir nepasiekia net kartu sudėtos. Šia aukšta gaida turbūt reikėtų pabaigti, o ne pradėti recenziją, bet gana aukšta gaida spektaklį pradeda ir E. Nekrošius su V. Kuodyte. Scenoje pasirodo aktorė su kuprinuke ir aukštakulniais, visiškai pasiryžusi pasauliui, kuriame viskas jau suvaidinta išvaidinta pervaidinta, tiek pagarbiai, tiek chuliganiškai (ir recenzijos jau visos ir visokios išrašytos nurašytos kiaurai perrašytos), papasakoti dar vieną istoriją ir, regis, gerai žinomą - apie menininko dalį ir dalią. Ir ji tą padarys - užkariaus pasaulį, kalbėdama apie vienatvę ir pralaimėjimą.

Miegoti ant laurų

Sąmojingas, kandus, savito humoro E. Nekrošius galėtų juokinti be perstojo - vien jau su tais pieštiniais herojų skrandžiais (valgymo ir bado fiziologinis įvaizdinimas) kokių fokusų galėtų ištaisyti, bet ne, suslepia juos už galinės uždangos, kad ištrauktų tik tada, kai žiūrovą, tikėtina, apniks graudulys. Žinoma, apninka, bet jis, nenorėdamas pripažinti savo „minkštumo“, linksta nuspręsti: režisieriui gresia įkristi į sentimentalumo duobę.

Niekur režisierius nekrinta ir neįkrinta. Režisierius eina savo ir F. Kafkos keliu, tyrinėdamas ir replikuodamas. V. Kuodytė eina F. Kafkos, E. Nekrošiaus ir savo keliu. Su dideliu negailestingumu sau - kompromisų nenorinčiu meistriškumu.

Režisierius vėl randa progų pasišaipyti iš savęs: diplomų, apdovanojimų, įpareigojimu ir našta virtusio garsaus vardo. Bado meistras išsidėlioja rėmelius (tai „Meno forto“, E. Nekrošiaus ir V. Kuodytės prizai), bet net užsnūsti ant jų nepavyksta, ir jau tikrai nepamiegosi ant šių laurų - kieta, nepatogu ir pasitenkinimo maža. Ir atrodo, kad ant tų apdovanojimų jis nukryžiuotas. Didžiausias rėmelis - iš Baltarusijos, „Belaja veža“ festivalio, liudijantis apie Ledi Makbet vaidmens sėkmę. Apdovanojimai nepasotina sielos, nenumalšina alkio. Bado meistras niekuo kitu būti negali - nepajėgs. Tik Bado meistru. Pasotins tik ugnis. Iš prizų ir švenčių lieka vien liepsnos skonis (žvakutės nuo torto pavidalu).

Suvaidinami ir šiandienos teatrinės realybės fragmentai. Aktoriai, vaizduojantys kritikus, siekia provokuojamo akių kontakto su tikrais kritikais, sėdinčiais salėje ir tikrai konspektuojančiais. Vykusi, nuostabi replika išeidinėjantiems iš spektaklių „nekantriesiems“: „O tau jau viskas aišku?!“

Per pusantros valandos spalvotais siūleliais šmėsteli daugybė temų ir potemių: pvz., žydiškumo, „mano vaikystės ledų“, akvariumų šou beprotybės. Knygos puslapio dalelės išplėšimas (įžiūrėjau, kokia knyga plėšoma - „Lietuvių literatūros kritikos“ 1 tomas) - ar tik nebus nuoroda į dabar teatre taip paplitusį vienas kito citavimą, neva citatos skolinimąsi?

Darsyk paaiškėja, kad etiudai, etiudai ir dar kartą etiudai yra teatro pagrindas, E. Nekrošiaus formos pagrindas. Elementarieji etiudai. Bet šitas režisieriaus elementorius turi teatrinės enciklopedijos jėgą, svorį, tankį.

Jobo pokalbių tąsa

Atšakos ir išsišakojimai negožia pagrindinio pasakojimo - F. Kafkos Bado meistro, kuris toli gražu ne vien taurus kentėtojas, išnaudojamas nelaimėlis - jis ir pretenzingas, pilnas priekaištų pasauliui ir miniai, graužiamas ambicijų. Varstomas abejonių ir sielos nakties. Tai toks pat pokalbis su Dievu, tik, aišku, ne tokio intensyvumo, kaip „Jobo knygoje“.

Bet V. Kuodytė labai intensyvi. Ji įtempta styga ir subliūškęs balionas. Lentoje kreida ji pradeda rašyti žodį „Meniu“, o atrodo, kad rašys „Meno fortas“, ir jeigu būtų parašiusi, būtų buvę lygiai taip pat nuostabu ir svarbu.

Aktorė iškart nusispiria aukštakulnius. Darbiniai bateliai, tik kojinės (jas kartkarčiais pakeičia Impresarijus, diriantis nuo Bado meistro paskutinį kailį), basos kojos - tokia seka ir gyvenime. Aukštakulnių prisireiks jau tik panteros etiude.

Prisipažinsiu, spėliojau, kokia šįkart daina nuskambės E. Nekrošiaus teatre. Balio Dvariono „Žvaigždutė“! Netikėtumas - iš banalumo ir grožio. V. Kuodytė ją atlieka skubėdama, šaržuodama, gal net su užuominom į savo pačios vokalines aspiracijas (bet koks fantastiškas jos dainavimas „Vyšnių sode“).

Tikros grėsmės akivaizda, fizinė vaidmens rizika: vienoje ekspresyviausių scenų aktorė, regis, rimtai gauna per galvą metalo kopėčiomis.

„Bado meistras“ - dar vienas teatrinis vienatvės ir atstūmimo, amžinų prasmės paieškų įprasminimas. Ankstesniais atradimais, kad ir „Pirosmanio“, režisierius nesinaudoja, randa naujų.

Šalia V. Kuodytės kuo įdomiausiai kuria dar trys aktoriai: du nekrošiški, jau „E. Nekrošiaus aktoriai“, du V. V.: Vaidas Vilius ir Vygandas Vadeiša. Trečiasis - naujiena, kitokia faktūra - Genadijus Virkovskis: spektaklio audinyje jis jaučiasi laisvai ir gerai.

Ko dar?

Viena dailininkė po spektaklio pasakė: „Pasirodo, visais laikais menininkams taip buvo - nelengva. O man atrodė, kad tik dabar čia jau apokalipsė, kulminacija...“

Dar truputį apie vertimą: reikliam dabarties redaktoriui Juozo Apučio F. Kafkos novelės vertimas gali pasirodyti šen bei ten taisytinas. Bet tai visiškai „nekrošiškas“ skambėjimas.

Ko dar norėčiau iš narve sėdinčio Bado meistro V. Kuodytės, begalinių galimybių aktorės? Nuėjusios meninę odisėją Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Algirdo Latėno, Knygos teatro ir netgi „Idioteatro“ spektakliais; Šarūno Barto, Algimanto Puipos kinais... Nebent linkėti, kad ir toliau taip sektųsi. Nors anokia čia sėkmė šitoks neatlaidumas sau ir visada - tokia rizika.

Ko dar norėčiau iš narve sėdinčio Bado meistro E. Nekrošiaus, kada pabūta ir pragare, ir rojuje, ir vėl pragare (Jobo ir Godunovo?). Nebent visiškai visiškai neįmanomo. Nors koks čia dar „nebent“ - neįmanomo režisierius juk ir siekia savo spektakliais. Po Senojo Testamento - Naujojo. Pvz., evangelijų, su jose dar neišskaitytais paradoksais ir dar nebūta scenine energija. Nors kažin ar režisieriaus kūryba jau ir taip neevangelizuoja, Bažnyčiai slopstant, išsisemiant ar vis labiau elitėjant.

Recenzijos