„Vargšų opera“: ką norėjo pasakyti režisierius?

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2015 11 10 kauno.diena.lt, 2015 11 04
Scena iš spektaklio „Vargšų opera“. NKDT archyvo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Vargšų opera“. NKDT archyvo nuotrauka

aA

Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyta teatro repertuarui nebūdingo žanro premjera - muzikinis spektaklis "Vargšų opera". Miuziklinė komedija statyta pagal XVIII a. pirmosios pusės anglų dramaturgo Johno Gay baladžių operą, šmaikščiai ir taikliai pašiepiančią tuometės visuomenės ydas.

Siužeto pagrindą sudaro galią turinčių vyrų noras praturtėti susidorojant su pažeidžiamais konkurentais, dažnai viską išsprendžiant tiesiog pasitelkiant kartuves. Šį norą lydi melas, vagystės, apgavystės ir sąmokslai, į kuriuos įsipainioja ir, žinoma, turtingai norinčios gyventi (t.y. siekiančios kuo greičiau tapti našlėmis) moterys - žmonos, dukros ir meilužės.

Erdvė interpretacijai

Kūrinys teatro istorijoje interpretuotas ne sykį. Viena žinomiausių interpretacijų priskirtina žymiausiam XX a. vokiečių režisieriui Bertoldui Brechtui, kuris savąją versiją pavadino "Opera už tris skatikus".

Kartu su kompozitoriumi Kurtu Weillu pastatytame miuzikle jis vaizdavo savąjį laiką - praėjusio amžiaus pradžios kapitalistinės visuomenės mechanizmą, atskleisdamas modernaus pasaulio degradaciją ir dėdamas lygybės ženklą tarp nusikaltėlių ir verteivų. Savąja interpretacija B.Brechtas siekė skatinti žiūrovą norą keistis ir keisti esamą situaciją.

Šios dramaturginės medžiagos ėmęsis režisierius Andrius Kurienius taip pat siekia atrasti sąsajų su šiandiena. Anot jo, godumo ir korupcijos tematikos jau savaime yra aktualios ir šiandien. Taip buvo teigta prieš premjerą. Spektaklio afiša taip pat kurstė lūkesčius, kad tai bus tikrai šiuolaikiška versija, apimanti gal net su siaubo filmų estetiką. Deja. Šiuolaikiškumo atspindžių galima pajusti tik personažų kostiumuose, ir tai ne visuose, nes kiti veikėjai tarytum nužengę iš J.Gay ar kiek vėlesnių laikų.

Vizualinėje pastatymo plotmėje, kaip ir muzikinėje, dominuoja eklektika - jau girdėtų vaizdų ir garsų koliažas. Taip, miuzikle vaizduojamas archetipines veikėjų ydas ir situacijas galima įžvelgti ir šių dienų visuomenėje, bet scenoje jos taip ir lieka literatūrinės. Jų nesistengta pateikti kitaip, tarkim, veiksmą perkeliant į šių dienų aplinką, kaip tai padarė minėtasis B.Brechtas.

Kūrybinė tuštuma

A.Kurieniaus "Vargšų opera" sukelia įvairių klausimų svarstant, kas šiuo kūriniu norėta pasakyti. Spektaklyje šiuolaikiškumo yra tik trupiniai, taigi galbūt siekta įtaigios, gyvos iliustracijos? Bet tada šis tikslas taip pat nėra įgyvendintas, nes iki galo neatsiskleidžia rašytojo ironiškai pavaizduoti tipažai - vis dėlto tai yra komedija. Spektaklyje būta ir juokingų scenų, bet jos nedominuoja, o kai kurių aktorių vaidyba nesukuria intriguojančių intrigų. Jei patiems aktoriams neįdomu (o toks įspūdis susidaro), kaip jų vaizduojama istorija gali būti įdomi žiūrovams?

Spektaklyje nėra nei interpretacijos, nei taiklios iliustracijos. Gal jis skirtas tiesiog pramogai - paklausyti gražiai atrodančių ir gražiai dainuojančių aktorių-solistų gražioje sceninėje erdvėje?

Bet ir šiuo požiūriu kūrėjai lieka šykštūs. Yra ir gražių suknelių, ir chorinių masinių scenų bei aktorių solo, bet tikrai ne tiek, kad galėtume sakyti, jog spektaklis statytas būtent turint šį tikslą. Juk puikiai sukurtų pramoginio pobūdžio pastatymų gausu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Ten tikrai yra į ką ir pasižiūrėti, ir ko pasiklausyti, o ir smagiai pasijuokti, pamirštant kasdienius rūpesčius, iš karto įsitraukus į vaizduojamas istorijas.

Ryškesni akcentai

Šiame kontekste "Vargšų opera" smarkiai pralaimi. Atrodo, kad pastatymas labiau atskleidžia aktorių trūkumus, o ne pranašumus. Spektaklyje dainuoja dramos teatro aktoriai, o ne dainavimui visą gyvenimą paskyrę solistai. Tai labai juntama, nors aktoriai iš tiesų stengiasi ir pademonstruoja, regis, viską, ką gali. Skurdoki ir scenografiniai bei choreografiniai sprendimai. Kam taip sunkiai išradinėti dviratį, jeigu jis jau išrastas?

Tad kokiu tikslu statyta ši "Vargšų operos" versija, taip ir lieka neaišku. O kalbant apie jos pranašumus, būtų galima nebent išskirti aktorių Ingos Mikutavičiūtės ir Neringos Nekrašiūtės vaidybą, suteikiančią spektakliui gyvumo.

I.Mikutavičiūtė vaidina Liusę - vieną iš daugelio jauno apsukraus gangsterio Machito suvedžiotų merginų. N.Nekrašiūtė - Machito žmoną Polę. Pastarosios tėvai nori susidoroti su jos vyru, pasiųsdami jį į kartuves, o nuoširdžiai sukčių pamilusi Polė patiki jo melu ir padeda jam pabėgti. Machitas džiaugiasi laisve ir viešnamio merginų meile. Jiedu susitinka kalėjime, Polės tėvui pričiupus jos vyrą. Tačiau už grotų sėdintį gangsterį aplanko ir kalėjimo prižiūrėtojo duktė Liusė, besilaukianti kalinio vaiko. Veikėjos sukelia skandalą, grumiasi dėl vyro meilės, blaškosi tarp naivumo ir teisingumo. Tai viena žiūrovus įtraukiančių spektaklio scenų. I.Mikutavičiūtės vaidyba ir N.Nekrašiūtės balsas bent kažkiek vaidinimą priartina prie įdomesnio reginio.

Apmaudu, kad spektaklį statęs dar prie jaunųjų režisierių kategorijos skirtinas A.Kurienius tarytum pabijojo atskleisti savo drąsų ir iš tiesų šiuolaikišką požiūrį.

Recenzijos